Interaktyvus Antano Strazdo muziejus Kamajuose

„Mes esame prie paties mažiausio Lietuvos muziejaus“, – mįslingai šypsodamasi sako Rokiškio rajono Kamajų bendruomenės pirmininkė ir gidė Jolanta Vygėlienė, viena pagrindinių šio muziejaus įkūrimo iniciatorių.

Muziejus įkurtas koplyčioje

Atvirai pasakysiu, koplyčios išorė didelių lūkesčių nežadino. Pastatas kaip pastatas, kuriame anksčiau buvo įrengta šarvojimo salė. Mįslingiau tapo, kai suėjome į vidų. Kvadratinė patalpa, baltos sienos, viduryje kelios taburetės ir sėdmaišiai. Jokių įprastų eksponatų, kas primintų poetą ir kunigą Antaną Strazdą ar bent tą laiką, kai jis gyveno.

Muziejaus esmė atsiveria, kai uždarius koplyčios duris, užgesus šviesai prašneka patapos sienos. Išmaniosios technologijos keičia tradicinį muziejaus vaizdą. Be vieno eksponato sukurta iš trijų dalių susidedanti ekspozicija. Didžioji jos dalis skirta Antanui Strazdui. Kitos dvi dalys – Kamajų krašto lankytinos vietos ir miestelio istorijai. Koplyčios rūsyje įrengta holograma, primenanti savo giesmeles rašantį Strazdelį, daugiau kaip du šimtmečius gyvenantį žmonių atmintyje ir  Kamajų miestelyje.

„Apie Antaną Strazdą galime kalbėti keliais aspektais: kaip apie žmogų, kaip apie poetą ir kaip apie kunigą“, – pasakojimą pradeda gidė Jolanta Vygėlienė, kai jaukiai įsitaisome koplyčios centre, lūkuriuodami pažinties su interaktyviu muziejumi.

Kunigas ir žmogus

Antanas Strazdas gimė 1760 m. prie Sartų ežero,  Astravo, dabar Margėnų, kaime. Gimė valstiečių šeimoje ir nuo pat mažumės pažino sunkią paprasto žmogaus dalią, kai reikėjo ir dvare atidirbti, ir savo plotelyje pasidarbuoti, ir dalį užauginto derliaus atiduoti dvarui, klebonui, karčiamai…

Ūgtelėjęs Antanas Strazdas piemenavo, paskui už berną tarnavo… Tačiau gyvenimo kelias vingiuotas, ir nežinai, kas tavęs laukia. Tuose Antano Strazdo gyvenimo vingiuose jau seniai tikri faktai susipynė su žmonių, o gal ir paties Strazdo sukurtomis legendomis.  

„Gal tiesa, o gal ir graži legenda pasakoja, kad gimtajame kaime Antanas Strazdas sutiko merginą, su kuria užmezgė ilgą draugystės ir meilės istoriją. Pasakojama, kad šią merginą įsižiūrėjo ir dvarininkas, bet ji nepasidavė jo užgaidoms. Dvarininkas, norėdamas nutraukti jos draugystę su Antanu, išsiuntė jį kaip patarnautoją pas savo vaikus, kurie tada mokėsi Ilukstėje. Ten Antanui Strazdui atsivėrė galimybė mokytis, prisiliesti prie knygos, praplėsti savo akiratį, juk dar pradžios mokykloje buvo pastebėti jo gabumai, – Antano Strazdo gyvenimą peržvelgia Jolanta Vygėlienė, kaip pati sako, daug ką naudodama iš Kazio Plačenio knygos „Pavasario pranašas“. – Dvarininkaičiai mokėsi jėzuitų vienuoliams priklausančioje mokykloje. Jėzuitai pastebėjo ir jiems patarnaujantį imlų jaunuolį ir pradėjo jį įkalbinėti rinktis kunigystės kelią. Tik tam žingsniui tada Antanas Strazdas nebuvo pasirengęs, nes dvarininko vaikai buvo pažadėję jį vežtis kartu studijuoti į Vilniaus universitetą. Deja, dvarininkas vaikams to daryti neleido“.

Mokydamasis Ilukstėje Antanas Strazdas pasidavė to meto nuostatoms ir susilenkino pavardę, tapdamas Drazdausku. „Su šia pavarde jis išvyko į Vitebską, mokėsi kunigų seminarijoje, ten susitiko su kitu lietuvaičiu ir po metų, slėpdamiesi, kad jie lietuviai, išvyko į Varnius. Ten Antanas Strazdas baigė kunigystės studijas ir buvo įšventintas į kunigus. Prasidėjo ilgas kunigo kelias, – pasakoja gidė. – Strazdas keliavo iš parapijos į parapiją, nes dėl savo būdo rėžti tiesą į akis, jis nesutarė su klebonais. Šie parašydavo laišką vyskupui, kaltindami Antaną Strazdą nepaklusnumu, vyskupas jį perkeldavo į kitą parapiją. Per tuos perkėlinėjimus 1820 metais jis atsidūrė Kamajuose. Čia jis nusipirko namučius, bet gyveno gana skurdžiai. Kartu su juo toje pačioje trobelėje gyveno ir jo laikomi gyvuliukai“.

Per visas parapijas, kuriose jis kunigavo, jį persekiojo ir byla, kuria jis kaltintas „elgesiu ne pagal luomo pašaukimą“ – sklandė kalbos, kad jis turėjo sūnų. Dabar sunku pasakyti, kiek tiesos yra šioje istorijoje, bet pasakojama, kad jaunystės draugė lydėjo jį per visas 20 parapijų, kuriose Strazdui teko kunigauti. Moteris būdavo įkurdinama kažkur netoliese. Byla Antaną Strazdą pasivijo Kamajuose  ir 1828 metais jis išsiunčiamas į Pažaislio vienuolyną, kuriame tuo metu buvo kunigų kalėjimas. Prieš ištrėmimą buvo surašytas Antano Strazdo turtas ir įvertintas ano meto valiuta 26 rubliais su 39 kapeikomis.  O tas turtas – du nameliai su svirneliu, aptręšę, be pamato, statyti prieš 30 metų, arklys, karvė, kiaulė su paršeliais, trys vištos, avelės su dešimčia avinukų ir biblija lotynų kalba. Ištrėmus Antaną Strazdą į Pažaislį, jį lydėjusios moters istorija nutrūksta, apie ją nebelieka jokių žinių, o jos sūnus buvo paimtas į rekrūtus“.

Po metų Antanas Strazdas pabėga iš Pažaislio ir sugrįžta į Kamajus. Grįžta pasiligojęs. Dvarininkai buvo uždraudę žmonėms jį lankyti, nes buvo įsižeidę dėl jo pamokslo. „Kadangi Strazdas turėjo labai gerą išsilavinimą, buvo geras pamokslininkas, žmonės dažnai jį kviesdavo pasakyti pamokslo per laidotuves. Strazdas buvo pakviestas ir į dvarininko tėvo laidotuves. Jis pasakė pamokslą, kurio esmė tokia: tu gėrei kitų kraują ir dabar atėjo tau atpildo valanda. Tai labai užrūstino dvarininką ir dėl to buvo uždrausta jį lankyti, – pasakoja gidė. – Mirė Strazdas labai dideliame skurde 1833 metais. Buvo palaidotas ne kaip visi kunigai šventoriuje, bet miestelio kapinių nešventintoje dalyje. Žmonės jo nepamiršo. Iš kartos į kartą, iš lūpų į lūpas keliavo įvairiausios istorijos, atskleidžiančios Antano Strazdo asmenybės spalvingumą. Išlikusi istorija, kaip jis susiderėjo su kitais kunigais, kad jam sakant pamokslą pusė bažnyčios verks, o pusė juoksis. Ir pasakė jis tada labai gilų pamokslą, kad jo klausiusieji verkė, o tie, kurie nesiklausė, matydami iš sakyklos iškištą naginę ir judinamus kojos pirštus, juokėsi. Yra pasakojimu, kad Strazdas mėgdavęs ir į karčemą užsukti. Beveik kiekvienoje parapijoje, kur jis kunigavo, sklando patys įvairiausi pasakojimai. Išlikusios ir jo keliavimo po kaimus istorijos, kai jis, užėjęs į skurdžią trobelę, mokydavo vaikus melstis ir skaityti. Jis buvo labai atsakingas kunigas, kol leido sveikata, nepraleisdavo nė vienerių mišių. Išpažinčių jis išklausydavo ir prisėdęs ant akmens, o vietoj švenčiausiojo išpažįstančiajam nuodėmes kokią uogelę įdėdavo. Žmonės jį labai mylėjo. Praėjus šimtui metų po jo mirties, 1933 metais, Kamajų gyventojai surinko lėšų jo paminklui, kuris ir dabar stovi Kamajų miestelio aikštėje. Paminklą sukūrė skulptorius Antanas Aleksandravičius“.

Poetas

Šiandien sunku pasakyti kiek eilėraščių sukūrė Antanas Strazdas. Daug jo eilėraščių virto dainomis, nes keliaudamas iš parapijos į parapiją jis kviesdavo kartu padainuoti pagal jo sukurtą ketureilį. „Ryškiausias jo kūrybinis palikimas – giesmė „Pulkim ant kelių“, skambanti daugelyje Lietuvos katalikų bažnyčių. Manoma, kad ši giesmė buvo sukurta Kamajuose, nors pirmą kartą sugiedota Obeliuose“, – akcentuoja Jolanta Vygėlienė.

1814 m. išleistas poezijos rinkinys „Giesmies swietiszkas ir szwintas sudietas par kuniga Untana Drazdawska“. Šiame rinkinyje buvo paskelbti devyni eilėraščiai ir dvi religinės giesmės. Tačiau, kaip rašo Kazys Plačenas, dvasiškosios vyriausybės kanceliarija  nubaudė knygutę išleidusią misionierių spaustuvę 50 rublių bauda, o pačią knygutę – inkvizicijos laužo bausme. Vėliau Strazdas buvo sudaręs didesnį poezijos rinkinį, bet jį išleisti sutrukdė Vilniaus cenzūra, o rankraštis dingo.

Antanui Strazdui priskiriama apie 40 anoniminių eiliavimų, rastų XIX a. poezijos rankraštiniuose rinkiniuose ar užrašytų iš žmonių. Antanas Strazdas poetizavo gamtą, kaip žmogaus dvasią turtinantį šaltinį, smerkė socialinę neteisybę, kvietė žmones prie harmonijos ir sutarimo.

Paświda, Paświda.
Auszra źweyzdie paświda, paświda.
Jr Gaydielis pragida, pragida,
Wewersis, Wewersis,
Wewersielis sauzdamas,
Szaka wieiu płakdamas, płakdamas,
Pa dungiem.

Kamajų gyventojų mylimo poeto, kunigo gyvenimo etapai perteikti animacijomis, stendine medžiaga ir pateiktimis, kurios šią asmenybę tarsi sugrąžina į mūsų dienas.

Netikėtas sumanymas

Pasiteiravus, kaip kilo mintis kurti interaktyvų muziejų, Kamajų bendruomenės pirmininkė Jolanta Vygėlienė nusijuokė: „Iš pradžių atsiranda galimybė kažką padaryti, puoli į ją stačia galva, o paskui pradedi galvoti, kaip tą sumanymą įgyvendinti“.

Viskas prasidėjo nuo Rokiškio rajono vietos veiklos grupės pirmininkės skambučio, ar Kamajų bendruomenė nenorėtų įgyvendinti projekto, finansuojamo pagal VPS priemonės „Kultūros ir gamtos paveldas“ veiklos sritį „Parama investicijoms į kultūros paveldo objektus ir saugomas teritorijas bei jų įveiklinimą“.

„Sakau, kad norime. Mintis turėti Antano Strazdo muziejų jau senokai sklandė Kamajuose, tad atsiradus galimybei kibome į šios idėjos įgyvendinimą. Susibūrėme į komandą, kuri, kartu su kunigu Andriumi Šukiu, pradėjome kurti planus, kaip sukurti muziejų, neturint nė vieno eksponato. Mūsų projektas „Kamajų miestelio istorijos, poeto ir kunigo Antano Strazdo muziejaus įkūrimas“ buvo finansuotas. Rokiškio VVG skyrė daugiau kaip 74,3 tūkst. eurų. Beveik 18,6 tūkst. eurų skyrė Rokiškio rajono savivaldybė. Projektas susidėjo iš dviejų dalių. Pirma dalis – koplyčios remontas, antra dalis – jos įveiklinimas. Kadangi abiem dalims turėjome skelbti viešuosius pirkimo konkursus, koplyčios įveiklinimui skirtą konkursą laimėjo viešoji įstaiga „Kūrybinių industrijų dokas“, labai kūrybiškai įgyvendinusi mūsų idėją. Projektą įgyvendinome greičiau negu buvo numatyta finansavimo sutartyje. 2021 m. spalio 9 dieną , per tradicinę Kamajų šventę „Kuc-kuc Kamajuos“ muziejų atidarėme. Kai atidarymo dienos rytą pažiūrėjau tas animacija, sėdžiu ir galvoju: „Viešpatie, čia šitaip bus?“ Jau tą pačią dieną sulaukiau gerų atsiliepimų. Ir dabar, kai užsidaro muziejaus durys ir atgyja animacijos, padedančios pažinti Antaną Strazdą, kai matau išeinančių iš muziejaus geras žmonių emocijas, širdyje džiaugiuosi. Trejus metus po muziejų vedu ekskursijas, bet animacija neatsibosta“, – sako Kamajų bendruomenės pirmininkė ir šio muziejaus bei Kamajų gidė Jolanta Vygėlienė, kviesdama atvykti į Kamajus, aplankyti jų interaktyvų muziejų, kuriame, be Antano Strazdo, pateikta ir miestelio istorija ir pasidžiaugia, kad Valstybinė kultūros paveldo komisiją pastebėjo jų projektą ir 2023 metais Kamajų bendruomenei už unikalų Antano Strazdo muziejų ir inovatyvius sprendimus“ „Paveldo DNR“ apdovanojimuose įteikė padėką.

Karolina Baltmiškė

Straipsnių ciklas apie regionuose esančius mažuosius muziejus yra rengiamas įgyvendinant projektą „Dideli mažieji Lietuvos muziejai“ bendradarbiaujant su Lietuvos muziejų asociacija.

Projektą remia:

Medijų rėmimo fondas

MK laivyba