Inga Strungytė-Liugienė: man įdomu viename tyrime sujungti istorinį ir konfesinį kontekstą

Apie mokslinės veiklos pasirinkimą, mokslininko duoną kalbamės su Lietuvių kalbos instituto Prūsijos Lietuvos rašytinio paveldo tyrinėtoja dr. Inga Strungyte-Liugiene.

Kaip matyti iš Jūsų darbų, didžiausią dėmesį skiriate Rytų Prūsijos rašytiniam paveldui. Kada ir kas paskatino imtis šių temų?

Gal jau kartojuosi, bet mano domėjimasis protestantų religine knyga gan ankstyvas, buvo labiau vedamas smalsumo. Taip susiklostė aplinkybės. Vasarodavau įspūdingo kraštovaizdžio kaime, prie Jūros upės, Šaukėnuose (Tauragės rajone). Mano mamos linija – protestantai, evangelikai liuteronai. Šaukėnuose, kartu su močiute gyveno ir mano prosenelė, labai religinga praktikuojanti liuteronė, dosni bažnyčios rėmėja. Visa mūsų giminė žinojo, kad sovietmečiu, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje prosenelė Tauragės evangelikų liuteronų bažnyčiai paaukojo tūkstantį rublių. Jos poelgį giminė gerbė. Kartais švelniai pašpilkuodavo, esą geriau galėjus savo anūkų kišenes papildyti. Ji sekmadieniais 10 km pėstute giesmynu ir grietine kanikėje nešina eidavo į Tauragės turgų, iš jo – į mišias bažnyčioje. Eidama į bažnyčią prasukdavo ir pro kunigo Jono Kalvano (senojo) namus, savo rankomis išsuktos grietinės palikdavo. Mama pasakodavo, kad prosenelė artimai su Kalvanu bendravo. Jam buvo žinoma jos gyvenimo istorija, dukters ir žento ilgi tremties metai Sibire, be tėvų likusių anūkių priežiūra.

Namuose prosenelė (į ją visi, maži ir dideli, kreipdavomės mamuku) turėjo senų protestantiškų knygų odiniais įrišais, gotikiniais rašmenimis: vokišką Bibliją, siaurikę (taip buvo vadinamas dar prieškarį leistas bažnytinis giesmynas). Siaurikė – ir bažnyčioje, ir per kapinių šventę, ir namuose. Siaurikės kaip ir gotikinio rašto iki paskutinio atodūsio neišsižadėjo. Nuo lotyniškos antikvos ir ja parengtų knygų nusigręžė. Kai prosenelė jau buvo silpnos sveikatos, į bažnyčią nebenueidavo, kartą mums grįžus iš bažnyčios paprašė paskaityti giesmę iš giesmyno. Tai ir buvo mano pirmoji knygos gotikiniais rašmenimis skaitymo pamoka. Tie seni spaudiniai kažkodėl mane traukė. Jie gulėjo prosenelės kambaryje, mėgdavau vartyti jų geltonus, aptrupėjusius puslapius, aišku stebint akylai prosenelės akiai.

Senas medinis namas turėjo antrą aukštą, kur buvo sudėti seni rakandai, sovietiniai žurnalai ir laikraščiai. Vasarą, po šienapjūtės talkos, čia miegodavo vyrai. Būdami vaikai čia žaisdavome, mėgdavome tarp senienų ir pasikuisti. Kartą tarp senienų besikuičiant užkliuvo nemažas ryšulėlis, tvarkingai susuktas į „Komjaunimo tiesą“. Tai buvo suskaitytų, be kietviršių, rudais aptrintais lapais liuteroniškų giesmynų, maldų knygų likučiai. Kažkurią vasarą šį ryšulėlį parsivežiau į namus Suvalkijoje. Jau kiek vėliau, man studijuojant lietuvių filologiją Vilniaus universitete, močiutė dovanojo dvi gan gerai išlaikytas protestantų knygas, mano mamai patikinus, kad jos reikalingos studijoms, nebus išpustytos. Universitete buvo metas rinktis kursinių darbų temas. Močiutės dovanotą Karaliaučiuje leistą bažnytinį giesmyną „Pagerintos giesmių knygos“ (1900) ir Johno Bunyano „Šventą kariavimą“ (1852) parodžiau profesoriui Bonifacui Stundžiai, tuometiniam Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanui. Profesorius labiau susipažinęs su knygų turiniu, pasiūlė kursiniui šias temas: arba analizuoti giesmių, pamokslų kirčiavimo polinkius (mat knygos buvo išmargintos kirčio ženklais), arba rašyti iš protestantiškų giesmynų istorijos. Pasirinkau antrąją temą. Taip prosenelės giesmynas tapo lyginamojo himnodinio pobūdžio tyrimo objektu ir išaugo į bakalauro darbą – „Mažvydo Katekizmo giesmių redakcijos XVI–XIX a. giesmynuose“. Darbas sulaukė neblogo įvertinimo, pateko į Mokslų akademijos ir Mažosios Lietuvos tarybos studentų darbams skelbtus konkursus. Mažosios Lietuvos taryba už Mažvydo Katekizmo giesmių tyrimus skyrė net piniginę premiją (100 JAV dolerių), už kurią Kaune antikvariniame knygyne įsigijau vertingus (su marginalijomis) XIX a. Klaipėdos ir Šilokarčiamos surinkimininkų giesmynus. Surinkimininkų giesmynas yra dažnas mano darbų palydovas, daugumos mano tyrimų parankinis šaltinis.

Kaip šiandien atrodo jūsų darbai? Kokią sritį tyrinėjate?

Tyrinėju XVIII–XIX a. Prūsijos Lietuvos rašytinį paveldą – himnodinį ir pastoralinį. Krypstu į tarpdisciplininius tyrimus ir esu jų šalininkė. Man įdomu viename tyrime sujungti istorinį ir konfesinį kontekstą, knygos istoriją, biografistiką, kalbos dalykus, aišku, jei tas pasiseka.

Vienas paskutiniųjų didesnių sumanymų, kurį teko ir administruoti, ir atlikti tyrimus – projektas „Moderniųjų iniciatyvų ir tradicijos dialogas: surinkimininkų judėjimas Mažojoje Lietuvoje“. Projektas išskirtinis tuo, kad jame dirbo įvairių mokslo sričių tyrėjai: istorikas, teologas, literatės ir kalbininkai, kurie tyrė pietizmo pirmtakų teologinės minties raišką, XIX a. surinkiminkų judėjimo raidą, surinkimininkų literatūros žanrinę įvairovę, surinkimininkų himnodinių ir pastoralinių veikalų kalbą. Projekto baigiamasis etapas – karantino metu išėjęs straipsnių rinkinys.

Kaip manote, kokių charakterio savybių reikia geram mokslininkui?

Sakyčiau, reikia turėti užsispyrimo, valios ir aistros darbui. Tik su dideliu užsidegimu gali ieškoti informacijos, ją kaupti, klasifikuoti ir analizuoti. Rašytinių šaltinių, konteksto tyrimas kartais būna lyg klampynė ar pelkė, iš kurios norint išlipti reikia įdėti daug pastangų ir neskaičiuoti darbo valandų.

Kai einu prie naujo tyrimo, naujos temos, iš tiesų daug laiko skiriu istoriniam kontekstui pažinti. Man įdomu, kokios aplinkybės turėjo reikšmės vienai ar kitai nagrinėjamos epochos knygai atsirasti. Knygų radimasis juk nėra atsitiktinis, jis susijęs tiek su asmeninėmis sudarytojo intencijomis, tiek su istorinėmis aplinkybėmis, to meto realijomis. Kiekvienas dabartinis mokslininkas, ypač tas, kuris tiria rašytinį paveldą, turi domėtis ir užsienio tyrėjų darbais. Turi suprasti, kokios tendencijos yra pasaulyje, kokios problemos domina užsienio kolegas, kokius metodus jie renkasi atlikdami savo tyrimus. Gyvename demokratijos laikais, todėl turime džiaugtis nuomonės, raiškos laisve, taip pat tuo, kad neturime paklusti politinėms ideologijoms, esame laisvi rinktis temas, kurios sovietmečiu dėl ideologinių suvaržymų buvo nustumtos į paraštes. Konkreti iliustracija – religinio surinkimininkų judėjimo istorijos ir literatūros tyrimų praktiškai nebuvo. Tuo tarpu lenkų istorikai net ir socializmo laikais dirbo su religinėmis temomis, atliko surinkimininkų judėjimo raidos tyrimus.

Ar mėgstate meną? Jei taip, kokia forma – teatras, muzika, kinas, literatūra, dailė..?

Mėgstu muziką. Klausau įvairios muzikos – džiazo, klasikos. Šio karantino atradimas – estų kompozitorius Arvo Pärtas, šaltinio skaidrumo „Vater Unser“. Mano metodas – kai rašau straipsnį, dažnai skaitau gerai išverstą romaną. Dažnai pasirenku tokį kūrinį, kuris turi tiesioginių ar netiesioginių sąsajų: siejasi su aprašomuoju laikotarpiu ar kūrinio autoriaus pasirinktu metodu, kuris tuo metu mane domina. Šiuo metu skaitau Giedrės Sodeikienės iš vokiečių į lietuvių kalbą, mano supratimu, puikiai išverstą Goethės autobiografinį romaną „Iš mano gyvenimo. Poezija ir tiesa“. Žaviuosi Goethės įžvalgomis. Skaitydamas knygą gali pamatyti daug universalijų, suprasti, kad kai kurie dalykai yra amžini ir nesikeičia, nesvarbu kokiame amžiuje žmogus gyvena. Tai knyga, kuri sudomins ne tik Goethės kūrybos gerbėjus, iš jos pasisemti gali tyrinėjantys Apšvietos epochą istorikai, kalbininkai, dialektologai ar psichologai. Goethė pasakoja, kad atvykęs į Leipcigą studijoms, turėjo prisitaikyti prie miesto kultūros: pakeisti savo provincialų garderobą, akademinėje aplinkoje vengti vartoti jam įprastą frazeologiją, atsisakyti priežodžių, kurie buvo įprasti jo krašte, biblijos ištarmių. Jis jautriai perprato, kad tai, ką atsinešė iš savo namų aplinkos, yra nemodernu ir gana provincialu. Manau, kad panašų jausmą išgyveno ne vienas mano kartos žmogus atvažiavęs iš provincijos į didmiestį.

Galbūt prisimenate pirmą jus labai maloniai nustebinusį aplankytą muziejų ar galeriją? Kas tai buvo? Kokia paroda, tematika?

Labiausiai nustebino prieš 13 metų rytų Vokietijoje, Halėje, vykusi paroda, skirta kardinolui Albrechtui iš Brandenburgo, Martyno Liuterio oponentui, atminti. Parodoje buvo eksponuojami pasaulinio lygio darbai. Pirmą kartą iš arti teko išvysti Liuterio amžininko Luko Cranacho ir jo sūnaus darbus. O Lietuvoje turbūt labiausiai įstrigo prieš metus matyta paroda, skirta iš arčiau pažinti didikus Radvilas – „Radvilos. Kunigaikščių istorija ir paveldas“.

Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Aistė Bielinė
Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/audrys-antanaitis-be-kalbos-skaitmenizacijos-jonas-jablonskis-pasiliks-xx-amziuje
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/danguole-mikuleniene-jonas-jablonskis-is-arti-ir-toli-rekonstrukcijos-ir-aktualizacijos
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/skirmantas-valentas-valstybine-kalba-yra-valstybes-jungtis-galbut-netgi-stipriausia-jungtis-is-visu-kitu
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/kartvele-sophio-tabatadze-lietuviu-kalba-apverte-mano-pasauli
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/jonas-palionis-%E2%80%9Ekalba-reikia-tobulinti-palaipsniui–ne-suoliais%E2%80%9C