Informacinės kovos: atpažinti melą ir saugoti atmintį

Moderatorė Živilė Kropaitė su pašnekovėmis. Juditos Astrovienės nuotr.

Rugsėjį važiuojantys maršrutu Vilnius–Kaunas–Vilnius turėjo progą patekti į gyvus pokalbius traukinio vagone – istorikai, informacinio karo analitikai ar politologai diskutavo apie propagandą, melagingus naratyvus ir būdus, kaip išlikti budriems informacijos sraute.

Viename iš reisų diskutuota apie tai, kodėl taikomasi į istorinius naratyvus, kaip jie perrašomi ir kas stiprina visuomenės atsparumą išorinėms grėsmėms. Pokalbis, virtęs tinklalaide, jau pasiekiamas internete.

Ilgo okupacinio laikotarpio įtaka

„Kadangi okupacinis periodas buvo gana ilgas – apėmė dvi kartas, tai ir propagandos, iškraipymų poveikis gana gilus. Visuomenei augant su iškraipyta, melaginga istorine atmintimi, bijant kalbėti dėl patiriamų represijų – tremčių, kalėjimų, lagerių, verbavimų, priverstinių gydymų, ji buvo priversta prisitaikyti, pritapti prie oficialios versijos, o tikroji istorija buvo arba apskritai nutylima, arba perduodama daugiausiai šeimose pogrindyje“, – konstatuoja istorikė, Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitikė Auksė Ūsienė.

Anot jos, tai skatino baimę, nepasitikėjimą, prisitaikėliškumą, galiausiai iškraipytos istorijos žinojimą, įtvirtinimą, nepriimant tikrosios.

„Tai silpnino pilietinę visuomenę, todėl atgavus laisvę, dalis visuomenės nemokėjo gyventi laisvės sąlygomis, nepritapo. Tai skatino pyktį, nostalgiją praėjusiems laikams, privilegijoms (dalies visuomenės), tuo pačiu palankią terpę melagingiems istorijos naratyvams“, – sako pašnekovė.

A. Ūsienė primena, kad sovietinės okupacijos laikotarpiu sistemingai neigta pati okupacija – ji vaizduota kaip „išlaisvinimas“ nuo buržuazijos ar fašizmo, o Lietuvos įstojimas į SSRS – kaip savanoriškas. Partizaninis karas demonizuotas – kovotojai vadinti „banditais“ ar „nacistų talkininkais“, o Holokaustas maskuotas kalbant apie „tarybinių piliečių“ aukas beveik neminint žydų. Sovietinė santvarka pristatyta kaip „aukso amžius“ – akcentuojant industrializaciją ir nutylint tremtis, kalinių bei karo belaisvių darbą.

Pasak istorikės, šiandien Rusijos propagandinė retorika tik dar aštresnė: okupacija vis dar neigiama, mėginama įtvirtinti naratyvą „prie ruso buvo geriau“, dėl Holokausto kaltinama Lietuva, o partizaninis karas piešiamas kaip terorizmas. Prie šių temų prisidėjo ir 1991 m. sausio 13-osios neigimas – sovietinė agresija pateikiama kaip „vidaus tvarkos palaikymas“, o civilių žūtys priskiriamos patiems lietuviams – „savi šaudė į savus“.

„Ryšys tarp istorijos, nacionalinio identiteto ir geopolitinių interesų yra labai glaudus ir kartu daugiasluoksnis, jie vienas kitą formuoja ir stiprina. Istorija, ypač pasakojimai apie pasiekimus, pergales, valstybės atkūrimą ar sukūrimą, patirtas kančias, tampa pagrindine tautos atminties dalimi – kolektyvine atmintimi, formuojančia nacionalinį identitetą“, – sako A. Ūsienė.

Jos teigimu, nacionalinis identitetas lemia prie kokios civilizacijos ar kultūrinės erdvės valstybė save priskiria, kokių geopolitinių interesų turi.

„Kaip, pavyzdžiui, Lietuva save priskiria Vakarų civilizacijos erdvei ir pagrindinis mūsų geopolitinis interesas toje erdvėje išlikti ir įsitvirtinti, pvz. NATO, ES. Stiprus nacionalinis identitetas, paremtas giliu istorijos žinojimu, tradicijų išsaugojimu taip pat tampa ir atsparumu geopolitiniams spaudimui – Lietuvos jautrumas rusijos vykdomai politikai, kariaujamiems karams dėl mūsų okupacijų patirties“, – paaiškina istorikė.

Taigi, anot A. Ūsienės, istorija suteikia kolektyvinę atmintį, simbolius, įvairią patirtį, kurie formuoja nacionalinį identitetą, o šis savo ruožtu pasitelkiamas geopolitiniams interesams pasiekti, įtvirtinti.

Saugumas ir identiteto apsauga

Politologė, VU TSPMI direktorė Margarita Šešelgytė siūlo žvelgti per ontologinio saugumo prizmę – iš psichologijos kilusį, politikoje prigijusį konceptą (tai saugumo forma, susijusi ne su fizine apsauga, o su psichologiniu ir būties pastovumu).

„Kad žmogus ir valstybė būtų atsparesni išorinėms grėsmėms, jie turi tvirtai žinoti, kas jie yra, – pabrėžia politologė. – Valstybių tvirtumą lemia ir gebėjimas prižiūrėti savo atminties „pamatus“ – aiškiai apibrėžti, kokia istorija mus formavo, kokios vertybės mus jungia.“

M. Šešelgytė atkreipia dėmesį į naujausius bandymus klastoti istoriją – nuo „alternatyvių istorijos vadovėlių“, kuriuose neigiama Lietuvos valstybė ir lietuviškumas, vadinamasis litvinizmas, iki agresyvių naratyvų, skaldančių mūsų suvokimą apie partizaninį karą ar okupacijas. Anot jos, šie atvejai primena, kad informacinės kovos vyksta ne tik dėl faktų, bet ir dėl kolektyvinės tapatybės.

Pašnekovė pabrėžia, kad kritiškas požiūris ir istorinė savimonė yra ne mažiau svarbūs nei karinė gynyba.

„Turime investuoti ne tik į tankus, bet ir į atmintį saugančius instrumentus: švietimą, kritinio mąstymo ugdymą, ekspertines diskusijas, kuriose sudėtingos temos nagrinėjamos ramiai ir argumentuotai“, – sako ji.

Antraip, jos nuomone, poliarizuoti ginčai tampa lengvu grobiu manipuliacijoms.

Pasak politologės, ontologinio saugumo pažeidžiamumas ypač išryškėja tada, kai visuomenėje skleidžiami abejonių sėjantys pasakojimai apie jautrius istorijos laikotarpius – pavyzdžiui, partizanų kovas ar Sausio 13-osios įvykius. Tokie naratyvai, anot M. Šešelgytės, „ne tik kvestionuoja istorinius faktus, bet ir kuria erdvę vidinėms abejonėms: jei mūsų atmintis gali būti suabejota, ar galime būti tikri dėl savo tapatybės?“.

Politologė taip pat akcentuoja tarptautinį kontekstą: Lietuva yra Europos Sąjungos ir NATO dalis, todėl gebėjimas apsaugoti savo kolektyvinę tapatybę yra ir geopolitinės atsakomybės dalis.

„Tik stipri, savo istoriją aiškiai apibrėžianti visuomenė gali atsilaikyti prieš išorines manipuliacijas ir išlikti patikima partnere Vakarų erdvėje“, – teigia ji.

Politologė ragina kurti ilgalaikes edukacines programas, kurios įtrauktų jaunimą ir skatintų viešas, argumentuotas diskusijas. Tokie projektai kaip „Išjunk dezinformaciją. Įjunk kritinį mąstymą“, jos nuomone, yra puikūs pavyzdžiai, kaip galima nuosekliai stiprinti visuomenės atsparumą dezinformacijai ir kartu ugdyti pasididžiavimą savo istorija.

„Išjunk dezinformaciją. Įjunk kritinį mąstymą“ – Kauno IX forto muziejaus kartu su Vokietijos Federacinės Respublikos ambasada Vilniuje, „LTG Link“ ir partneriais organizuojama iniciatyva. Keturi edukaciniai reisai vyko rugsėjį, o nuo spalio pradžios Kauno IX forto muziejaus interneto svetainėje galima peržiūrėti periodiškai skelbiamus diskusijų įrašus.  

Kauno IX forto muziejaus inf.