IN MEMORIAM Zinai Gineitienei

Su liūdesiu pranešame, kad  2024 m. birželio 17 d. netikėtai mirė aktyvi Vilniaus žemaičių kultūros draugijos narė socialinių mokslų daktarė, profesorė Zina Gineitienė.

Zina gimė 1941 05 09 Žemaitijoje. Anksti be tėvų likusi ji sėkmingai baigė ekonomikos mokslus, o vėliau penkis dešimtmečius dėstė trijuose Vilniaus universitetuose. Dar tebedėstytojaudama  ji kartu su savo vyru įsigijo sodybą netoli Maišiagalos esančiame Melkio kaime. Kaip tik čia atsiskleidė neeiliniai Zinos organizaciniai sugebėjimai ir pasišventimas daryti gerus darbus. Iš savo santaupų ji sodyboje įkūrė lietuvišką vaikų darželį, vėliau talkinant vietiniams gyventojams iš molio buvo pastatytos patalpos, kuriose pradėjo veikti pradinė mokykla, o visai neseniai išsipildė dar viena Zinos svajonė – senoje daržinėje iš šiaudų buvo įrengta koplyčia. Nežiūrint didelio užimtumo, Ziną dažnai matydavome VŽKD renginiuose. Žavėdavo ji visus savo tauria siela, atliktais kilniais darbais, uždegančia energija ir nesibaigiančiais kūrybingais  sumanymais. Tokia ji ir liks mūsų atmintyje.

Nuoširdžiai užjaučiame velionės šeimą ir artimuosius.

VŽKD pirmininkas Bonifacas Vengalis

Skiriu a. a. Zinos Gineitienės, profesorės, buvusios trijų universitetų dėstytojos, vaikų darželio, pradinės mokyklos ir koplyčios savoje sodyboje įkūrėjos, kultūros šviesulio, aktyvios visuomenės veikėjos šviesiam atminimui

Buvai ugninga tarsi vulkanas.

Tave mylėjo jaunas ir senas.

Iš molio plūktas vaikų darželis

Pradžios mokykla – tai Tavo kelias.

Sakei: „Lai būna jaunajai kartai.“

Neužsivėrė dar niekam vartai –

Visus sutikus, visus globojai.

Atvykę tykūs, ant kojų stojos.

Kaip Tadas Blinda – kovoj už tiesą.

Savų pridėjai, kam buvo liesa.

Našlaičiai augo Tavo šeimynoj.

Gerumui Tavo nėra kainyno.

Tavęs nemato darželinukai,

Sodyboj liūdi ir pradinukai…

Glaudei, globojai kačiukų būrį…

Didelę širdį retai kas turi.

Melkio sodyba jau ištuštėjo.

Nuskynei žiedą, beširdi vėjau!

Draugų beglobių daug Vilniuj liko,

Kieme, prie kūdros, ant kelio pliko…

Anapus Saulės pasiūlė vietą.

Kiek padaryta, kiek nesuspėta!

Tavojo žvilgsnio čia ilgis žmonės.

Priklupę prašom Dievo malonės.

Ilsėsis kūnas smilčių kalnely.

Veiklos malūnas nurimt negali –

Kas dieną suksis, tars Tavo vardą.

Kariai sargyboj nuleido kardą…

Malda ir žvakėm Tave lydėsim.

Baigės viešnagė širdies pavėsy.

Pakėlę žvilgsnį, mes globą jausim,

Tik kaip Tau sekas, jau nepaklausim

Danutė Ruseckaja (Katkauskaitė), 2024-06-18