Ignalinos bibliotekoje svečiavosi kino režisierė Janina Lapinskaitė

Lapkričio 20 d. Ignalinos viešojoje bibliotekoje šiltai sutikta kino režisierė, aktorė, scenarijų autorė, pedagogė Janina Lapinskaitė. Viena žinomiausių ir tituluočiausių savito braižo Lietuvos kino kūrėjų labai nuoširdžiai ir betarpiškai dalijosi savo prisiminimais, jausmais, kūrybinėmis patirtimis, kalbėjo apie filmų herojus – unikalius, nepamirštamus, kartais trapius, bet visuomet labai tikrus savo gyvenimo žmones.

Kaip sakė režisierė, kiekvienas iš mūsų turi ,,gyvatės ratą“ – ribą, už kurios neprisileidžiama ir kuri yra ženklas sustoti, todėl pirmiausia svarbu surasti kontaktą, susidraugauti, kad tavimi patikėtų, nes nė vienas iš jos filmuotų žmonių nei prašėsi, nei labai norėjo būti filmuojamas. Moters kino pasaulis prasideda tylos zonoje, ten, kur dažnas paprastai nusuka akis, arba kur visgi labai smalsu pasižiūrėti. Ji renkasi visuomenės paraštėse gyvenančius – vaikštančius tarsi ant ribos tarp buvimo ir nykimo. Kamera tampa ne tiek stebėtoja, kiek klausytoja,  kantriai laukianti, kol personažas išdrįs atsiverti. Režisierė niekada nežiūri iš aukšto, neapnuogina žmonių tam, kad juos eksponuotų, bet nori parodyti jų vidinę šviesą.  

Susitikimo metu buvo rodytos ištraukos iš trijų filmų:  ,,Iš elfų gyvenimo” (apie mažo ūgio žmones, pasenusius vaikus), ,,Venera su katinu” (apie tris pozuotojas, kažkada mylėjusias, svajojusias…) bei ,,Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“ – vienas žinomiausių jos filmų apie vienišą vyrą ir jo paršelį… Buvo gera klausytis tokios paprastos, jautrios šnekos, išgirsti įdomius, juokingus epizodus apie tai, kas vyko už kadro, prieš ir po filmavimų. Tarsi kelionė per mažus, dažnai nepastebimus pasaulius. Dažnai pasakojantys apie liūdnus dalykus filmai nėra niūrūs. Juose daug šviesos, sklindančios iš pačių personažų: iš jų veidų, žvilgsnių, darbų, paprasto ėjimo, sėdėjimo, darbų, rankų judesių, akimirkų, kai jie juokiasi iš savo nesėkmių, iš svajonių, kurios gal ir neįmanomos, bet vis vien būtinos kaip oras.

Lapinskaitės kūryba – tai ne tik dokumentika, bet ir filosofinė meditacija apie draugystę, vienatvę, laikinumą ir gyvenimo trapumą, apie kitoniškumą, buvimą ir išbuvimą  negailestingame pasaulyje, apie savo vidinės šviesos išsaugojimą. Kūrėja kviečia sustoti, pažvelgti į žmogų be kaukių, pamatyti grožį ten, kur dažnai nematome ir primena, kad kiekvienas yra vertas ir vertingas.

Viešnią pristatė ir už įdomius pasakojimus ir paskleistą šviesą dėkojo Ignalinos bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Virginija Mesropian. Šis susitikimas – Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos projekto „Literatūros ir kino dienos bibliotekoje” dalis.

Lina Kovalevskienė