Ignalinietės Vilhelminos jubiliejus

Kovo 27-ąją Ignalinos miesto gyventoja Vilhelmina Lukšienė pasveikinta 90-ojo  jubiliejaus proga. Ramių ir malonių dienų, stiprios sveikatos ir šviesių minčių jai linkėjo savivaldybės mero pavaduotojas Juozas Rokas ir Ignalinos miesto seniūnijos specialistė Rita Šimkūnienė. Gyvena Vilhelmina Budriuose, mažame gražiame namelyje, ją kasdien lanko sūnus Alfredas su žmona Irina. Senolei reikia pagalbos, nes jau keletą metų ji nemato, nors kai ką ir pati pasidaro, maistą pasišildo, savo namuose gerai orientuojasi.

Gimė Vilhelmina Paliesiaus dvare, ten jos tėvas Vilhelmas kalviu dirbo, šeimai buvo skirta pusė namelio. Kai tėvą paėmė į lenkų kariuomenę, mama su vaikais grįžo į Rubelninkus pas močiutę. Atsimena ir dvarą, ir dvarininkus, dar ir malūnas buvo… Dar pasakoja apie gražius metus Mielagėnų mokykloje, kai ji ir chore dainavo, ir dramos būrelį lankė, daug kur važiuodavo, labai aktyvi ir gera mokinė buvo.  To laiko prisiminimai geri ir gražūs, bet būta jos jaunystėje ir baimės, ir nežinios, kai naktį tai partizanai, tai stribai į svečius užsukdavo. Bet apie tai nesinori daug kalbėti: ,,visko nė neišpasakosi, knygą galėtum parašyti…“.

Vilniuje Vilhelmina baigė bibliotekininkystės mokslus, dabar jau nė neatsimena, kokia tai mokykla buvusi, o gal kursai, nes tuo metu labai trūko kultūros darbuotojų. Ją paskyrė dirbti Vievyje. Merginai labai patiko tas darbas, būtų mielai ir visą laiką tarp knygų sėdėjusi ir su žmonėmis bendravusi, bet gyvenimas kitaip susiklostė. Ištekėjo, kartu su vyru gyveno Kėdainiuose, vėliau pora metų Švenčionyse, o paskui mamos priprašyta į Ignaliną sugrįžo. Čia jauna šeima namelį pasistatė. Nors ir neturėjo pinigų, bet po truputį, po šapelį sunešė sau nuosavą gūžtą. Oi, kaip džiaugėsi, kuomet su dviem sūnumis, Alfredu ir Algiuku, į ūkiniame pastate įrengtą kambarėlį susikraustė. Toks nenusakomai geras buvęs tas savų namų jausmas. O paskui, žiūrėk, ir namelis iškilo.

Moteris buvo gera siuvėja, savo šeimai ir giminėms vis ką nors pasiūdavo, pataisydavo. Visokius gražius dalykus, rankdarbius labai mėgo, gražiai mezgė. Visada mylėjo dainą ir muziką. Vilhelmina ir dabar mėgsta padainuoti. Juk jaunystėje kultūrinei veiklai tiek laiko skirta, smagu prisiminti tą laiką. Senolė sako, kad kur ji begyveno, kiek žmonių pažino, visi jai buvę be galo geri, nė vieno blogo savo gyvenime nesutiko. Matyt, tai jos širdis tokia gera, nors ir skausmo patyrusi. Ignalinoje gyvendama daug metų sergančią sesutę slaugė. Keturis sūnus pagimdė, dviejų neteko. Moteris jau beveik tris dešimtmečius našlauja, o dar ta akių tamsybė… Betgi nesiskundžia, gyvena ir už kiekvieną dieną Dievuliui dėkoja. Džiaugiasi vaikais, anūkais ir jau keturiomis proanūkėmis. Savo dukros neturėjusi, sako, kad ją atstoja marti, kuriai negailėjo gerų žodžių. Savaitgalį Vilhelmina savo šventę su pačiais artimiausiais žmonėmis paminėjo. Gera, kai visi namelin susirenka…

Lina Kovalevskienė