Ieškojau darbe ne tik atlygio, bet ir prasmės

Nuo anglų ir vokiečių kalbų mokytojos iki dirbtinio intelekto bei robotikos laboratorijos vadovės – taip būtų galima apibūdinti Kristinos Kondrotienės profesinį kelią, kupiną netikėtų posūkių ir atradimų. Šiandien ji koordinuoja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Dirbtinio intelekto ir robotikos laboratorijos veiklą bei dirba viename Kauno darželyje direktoriaus pavaduotoja ugdymui, taip pat – siekia magistro laipsnio.

Pedagogė savo pavyzdžiu įrodo, kad profesiniams iššūkiams, studijoms universitete bei nuolatiniam tobulėjimui nėra nei amžiaus ribų, nei tinkamo laiko – svarbiausia drąsiai žengti numatytus žingsnius.

Po pirmųjų metų aplankė nusivylimas

„Ieškojau darbe ne tik atlygio, įdomios veiklos, bet ir prasmės”, – vingiuotą savo profesinę kelionę ir jos pradžią prisimena K. Kondrotienė. Baigusi germanistikos studijas tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete ir įgijusi vokiečių bei anglų kalbų mokytojos specialybę, ji pradėjo savo karjerą mokykloje. Tačiau po pirmųjų darbo metų ir patirties su itin gabiais mokiniais, netrukus atėjo ir jos pirmasis profesinis nusivylimas.

„Išleidusi gabiuosius, turėjau laidą, kuria negalėjau nei labai didžiuotis, nei labai džiaugtis. Aplankė jausmas, kad nelabai kam rūpi, ko aš išmokysiu, ką duosiu, kuo pasidalinsiu. Tuomet ir kilo klausimas, ką aš čia veikiu, kokia viso to prasmė?” – apie iškilusias dvejones mokytojos darbe atvirai pasakoja Kristina.

Sprendimą išeiti iš mokyklos ir palikti mokytojos darbą paspartino žinia, kad Kristina laukiasi dukros – po motinystės atostogų, kurių metu visą savo laiką skyrė šeimai, ji suprato, kad į mokyklą negrįš.

Verslo patirtis paklojo svarbius pagrindus

Po motinystės atostogų, dešimt metų K. Kondrotienė dirbo verslo srityje, kur vadovavo pardavimų komandoms ir plėtojo eksporto rinkas. Ši patirtis, kaip vėliau paaiškėjo, tapo vertingu pagrindu jai sugrįžus į švietimo sistemą.

„Ta mano gyvenimiška ir vadybinė, vadovavimo patirtis paklojo labai svarbų pagrindą švietime, nes puikiai gebėjau burti komandą, bendrauti su kolegomis, vaikų tėvais. Šiuolaikiniame ugdyme labai didelę ir svarbią mokytojo darbo dalį sudaro būtent bendravimas ir komunikacija su vaikų tėvais”, – pabrėžia ji.

Taigi 2019-aisiais, likus maždaug metams iki COVID-19 pandemijos pradžios, K. Kondrotienė gavo pasiūlymą išeiti iš verslo ir dirbti ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. Ji pasiūlymą priėmė. Šis žingsnis paskatino ją ne tik grįžti į pedagoginį darbą, bet ir tęsti akademinę kelionę – Kristina baigė VDU ikimokyklinio ugdymo modulį. Šiuo metu ji studijuoja ir švietimo vadybos magistrantūroje, kur gilinasi į gabių vaikų ugdymo patirtis ikimokyklinio ugdymo įstaigose.

Kristina juokiasi, kad jos namuose, įskaitant abi dukras, šiuo metu mokosi iš viso trys studentai: 47, 21 ir 19 metų, – tai gyvas įrodymas, kad mokslui amžius tikrai ne kliūtis.

„Svarbiausia yra norėti ir siekti. Nesakau, kad yra lengva dirbti pilnu krūviu ir dar mokytis, bet tai yra nepaprastai įdomu”, – dalijasi patirtimi K. Kondrotienė.

Šiandien, vadovaudama VDU Dirbtinio intelekto ir robotikos laboratorijai, Kristina siekia sumažinti atotrūkį tarp teorijos ir praktikos švietimo sistemoje. Laboratorija veikia trimis pagrindinėmis kryptimis: organizuoja studentų praktines veiklas, sudaro sąlygas akademinės bendruomenės tyrimams ir vykdo edukacines veiklas ikimokyklinio bei pradinio ugdymo vaikams ir mokytojams.

Gabių vaikų ugdymas ir tėvų vaidmuo

Kristina jau keletą metų dirba VDU Švietimo akademijos gabių vaikų ugdymo centro „Gifted“, tad turėdama darbo su gabiais vaikais patirties,  ji pabrėžia tėvų vaidmens svarbą: „Tėvai yra pirmieji, kurie pamato ir pastebi išskirtinius vaiko gebėjimus. Kai jie pradeda domėtis, kodėl jų vaikas atitinkamai elgiasi arba kuo jį sudominti, tada ir atranda, kad greičiausiai jų vaikas turi aukštesnių gebėjimų nei bendraamžiai”.

Ji atkreipia dėmesį, kad šiuolaikiniams vaikams ypač svarbu turėti nerūpestingą vaikystę ir nepamiršti laisvo žaidimo svarbos. „Deja, šeimų gyvenimo ritmas yra toks, kad mes visi lekiame. Vaikai kartais pritrūksta to laisvo žaidimo, galimybės patirti gyvenimą per žaidimą”, – pastebi specialistė.

Nerijus Žeronas