Į Plungę turistus atvilioja dvaro sodyba

„Ar seniai bevaikščiojote po mūsų parką“, – pasiteirauja Plungės rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus specialistė atsakinga už turizmą Gintarė Gurevičiūtė. – Per pastaruosius metus jis labai pasikeitė. Atnaujinti tiltai, apšvietimas, takai. Atgimsta ir pastatai. Visai neseniai, tik spalio mėnesį, baigta laikrodinės rekonstrukcija. Būtinai pasivaikščiokite.“

Nutildžiusi įsismarkavusį lapkričio lietų protarpiais debesys perskrodžia saulė ir meiliai savo šiluma paglamonėja žemę. Taip ir gundo, dar pasivaikščioti, pasidžiaugti paskutiniais rudens spinduliais ir gėstančiu grožiu. Tad išėjusi iš buvusio dvaro sargo namelio, kuriame dabar įsikūręs Plungės turizmo ir informacijos centras, pro vartus įžengiu į parką. Pasitinka išdidūs medžiai, akmenimis grįstas takas veda link parko širdies – Oginskių dvaro sodybos.

Manoma, kad Plungės parkas buvo įkurtas XVIII amžiaus viduryje, tačiau šiandieninis jo vaizdas sukurtas XIX pabaigoje, kai Plungės dvaro sodelybą valdo kunigaikštis Mykolas Oginskis. Jo pageidavimu parke atsirado vandens tvenkinių sistema. Ne tvenkiniai, o būtent sistema. Per tvenkinių bangeles smagiai liuoksi mažučiai saulės zuikučiai. Į juos žiūrėdama nejučia prisimenu daugiau kaip prieš trejetą dešimtmečių parke praleistas valandas su kraštotyrininke Eleonora Ravickiene. Jai kunigaikščių Oginskių istoriją pasakojo kiekvienas parko takelis, kalnelis, kiekvienas medis. Prisimenu, kaip abi parpuolusios į kelius žiūrėjome, kaip viena į kitą subėga tiltų angos, kaip ilgai vaikštinėjome po dvaro rūmus, kuriame šiandien įsikūręs Žemaičių dailės muziejus. „Rūmuose beveik viskas pakeista, bet gerai bent tiek, kad nesugriauta dvaro sodyba“, – tada kalbėjo kraštotyrininkė, nepuoselėdama didelių vilčių, kad kažkada bus ryžtasi atkurti rūmus, suteikiant jiems tą vaizdą, kuris buvo Oginskių laikais.

Prieš palydėdama į parką Gintarė Gurevičiūtė pasidžiaugė, kad rūmų atkūrimas neužsibaigia fasado sutvarkymu ir kad netrukus bus pradėti darbai rūmų vidui atkurti. Bus nugriauta tai, kuo sovietmečiu rūmus „patobulino“. „Darbai truks apie penkerius metus, tad dabar svarstome, ką daryti su Žemaičių dailės muziejumi. Tikriausiai pastatas bus restauruojamas dalimis, tad miesto svečiai galės bent dalį ekspozicijos galės pamatyti. Nors į Plungę atvykę turistai labai dažnai tenkinasi pasivaikščioję po parką. Jis labai gražus“, – kalbėjo turizmo specialistė.

Vakarėjančios lapkričio dienos saulė smagiai išdykavo ant rūmų fasado, jau seniau restauruoto žirgyno. „Įsivaizduok, po šitą parką vaikščiojantį Mykalojų Konstantiną Čiurlionį, ilgai svajojantį ant jo pamėgto kalnelio“, – atmintyje išgirstu Eleonoros Ravickienės balsą, mintyse nusikeldama į tuos laikus, kai muzika buvo neatskiriama rūmų ir parko gyvenimo dalis. Mykalojus Konstantinas Čiurlionis dvare gyveno, kūrė ir dvaro orkestre 1889 – 1893 metais.

„Mykalojų Konstantiną Čiurlionį mena ne tik parkas ir rūmai. Prie bažnyčios yra Čiurlionių namas“, – pastebi savivaldybės specialistė Gintarė ir lyg atsiprašydama, name nėra ekspozicijos M.K.Čiurlioniui, priduria: –bet jame gyvena žmonės.“

Netoli rūmų vis dar galingas stovi Perkūno ąžuolas. Pasakojama, kad pagonybės laikais šalia šio medžio šventąją ugnį kūreno vaidilutė Galinda. Vieną dieną jos mylimasis išjojo ginti tėvynės nuo kryžiuočių ir negrįžo. Galinda vis raudodavo, todėl vaidila, matydamas sielvarto apimtą vaidilutę, mokė ją nelieti ašarų ir sakė, kad tik šventoji ugnis gali užgesinti žemiškąją meilę. Kartą Galindai raudant po plačiašakiu ąžuolu, į jį trenkė perkūnas. Ąžuolas sudrebėjo, į jo kamieną prikrito žemių, iš kurių netrukus išaugo ypatingai graži gėlė. Nuo to laiko žmonės ąžuolą vadina Perkūno ąžuolu.

 Perkūno ąžuolo kamieno storis – apie 1,6 metrai, lajos skersmuo – apie 25 metrai.

Nors rudeniška žvarba vertė paspartinti žingsnį, bet po kojomis vis dar šnarantys lapai, atsiveriantys peizažai, ištvinusi Babrungo vaga viliojo stabtelti ir stabtelti, pasigrožėti senais medžiais, architektūra. Žinoma, parkui apeiti pusvalandžio neužtenka, juk jo teritorija 58,3 ha.

„Et, taip tiktų puodelis karštos kavos ar arbatos, – pagalvojau, prisiminusi Gintarės užuominą, kad tolimuose planuose yra numatyta dar restauracijos laukiančiuose pastatuose įkurti kavinę. O dabar?.. Dabar… Vėl mintyse nuklydau į pasivaikščiojimo su Eleonorą valandas. Taip taip. Valandas, nes jos neišsenkamas žinių bagažas neleido per pusvalandį papasakoti to, kas buvo kaupta dešimtmečiais. Prisiminiau, kad tada taip pat buvo vėlyvas ruduo. Prisimenu, kaip bevaikščiodamos jau buvome gerokai sužvarbusios ir kaip Eleonora Ravickienė atidarė savo rankinę, iš jos ištraukė termosą. „Kol parke nėra jokios kavinės, sušilkime nors taip“, – tiesdama puodelį garuojančios kavos kalbėjo kraštotyrininkė.

Prisimenu, mes sėdėjome ant suoliuko, gėrėme kavą, vėjas po parką gainiojo nuo medžių nukritusius lapus. Jų čežėjime skambėjo Oginskio „Polonezas“

„Šiandien daugelis turistų, atvykstančių į Plungę, pirmiausia nori apžiūrėti dvaro sodybą ir parką“, – pabrėžia Gintarė Gurevičiūtė.

Genovaitė Paulikaitė