Henriko Vaitiekūno „Felčerio užrašai“ Trakų viešojoje bibliotekoje

Sausio mėnesį Trakų viešojoje bibliotekoje vyko Henriko Vaitiekūno knygos „Felčerio užrašai“ pristatymas. Į biblioteką sugūžėjo lankytojai, nepabūgę nei tamsos, nei šaltos žiemos.

Knygos „Felčerio užrašai“ autorius – žinomas televizijos ir spaudos žurnalistas, kuriam teko dirbti didžiausiuose Lietuvos dienraščiuose. Taipogi jis visiems gerai pažįstamas iš populiarių televizijos kanalų. Henrikas buvo ne tik įvairių televizijos laidų kūrėjas, bet taip pat jam teko ir jas vesti. Ne vienas jį pamena kaip populiarios iki šių dienų LRT laidos ,,Labas rytas“ vedėją. Beje, čia Henrikas Vaitiekūnas pradėjo televizijos laidų vedėjo karjerą. Vėliau jis vedė laidas „Panorama“, „Laisvės alėja“, „Kryžminė ugnis“, „Laba diena, Lietuva“. Jo paties kurta televizijos laida „Laisvės alėja“ buvo viena pirmųjų ironiškosios žurnalistikos užuomazgų Lietuvoje. Vėliau savo profesines žinias žinomas žurnalistas perteikė ir dirbdamas dėstytoju keliose aukštosiose Lietuvos mokyklose. Jis dėstė Vilniaus universitete, Tarptautinėje teisės ir verslo aukštojoje mokykloje, buvo Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) lektoriumi.

Žaismingu stiliumi parašyta knyga „Felčerio užrašai“ sudaryta iš keliasdešimties esė, kurios apima įvairias sritis – nuo sveikatos patarimų, gyvenimiškų įdomybių, keistų reiškinių iki filosofijos ir istorijos. Joje galima rasti atsakymus kone į visus gyvenimiškus klausimus vienoje vietoje. Autorius geba dovanoti tikrą skaitymo malonumą, stebina originaliu požiūriu į įvairius dalykus ir reiškinius. Savo debiutinėje knygoje jis įtraukia skaitytoją dovanodamas daugybę gyvenimiškų patarimų ir tuo pačiu metu priverčia nusišypsoti, paskleisdamas puikią nuotaiką ir gerą energiją.

Susitikimo metu nereikėjo žinomo svečio raginti pasisakyti vienu ar kitu klausimu. Klausimai ir atsakymai liejosi kaip iš rago. Susirinkusieji sužinojo, kas ir kodėl paskatino keturiasdešimt metų televizijoje dirbusį profesionalą pasukti rašytojo keliu? Tačiau svečias nenorėjo, kad jį vadintume rašytoju, tačiau leido suprasti, kad, kai atvažiuos į mūsų biblioteką pristatyti savo trečiosios knygos, į jį jau galėsime kreiptis kaip į rašytoją. Labiausiai Henrikas gailisi, kad jo pirmoji knyga pasirodė tik dabar, o ne prieš 30 ar dar daugiau metų. Ir visus nustebino pasakydamas, kad verčiau tuos metus būtų skyręs rašymui. Debiutinė knyga – geriausias to įrodymas. Knygos autorius meistriškai valdo plunksną. Joje netrūksta nei šmaikštaus „vaitiekūniško“ stiliaus, nei išskirtinės, lengvos, vien Henrikui būdingos pasakojimo manieros. Į susitikimą atėjusius žmones pats knygos autorius ragino drąsiai užduoti rūpimus klausimus. Taip sužinojome, kuo skiriasi fotografas nuo paparacio ir kaip atskirti tikrą žurnalistą nuo geltonosios spaudos atstovo. Ir su liūdesiu pripažino, kad šiuolaikinėje visuomenėje geltonosios spaudos reiškinių vis daugiau. Skaitytojai vis labiau vaikosi sensacijų ir vis mažiau domisi tikrais dalykais. Ir niekam nebesvarbu, kad tos sensacijos kartais būna laužtos iš piršto arba supilstytos iš tuščio į kiaurą…

Svečias pasakojo, kad labai svarbu gyvenime yra klausyti viršininkų, bet dar svarbiau yra turėti savo galvą ant pečių ir elgtis pagal savo sąžinę, nesivaikant reitingų ar populiarumo. O vakarui einant į pabaigą pasidžiaugė, kad bibliotekose lankosi daug žmonių. O kol į bibliotekas ateina žmonės, tol ir karo Lietuvoje nebus.

Kristina Serapinienė,