Gyvenu savo gyvenimą

Silpni žmonės keršija, stiprūs atleidžia, laimingi pamiršta…Ir jie visada šalia mūsų. Keista, bet jei šimtą kartų padedi žmogui, jis to nebeatsimena, bet tik kartą atsisakyk padėti, jis to neužmirš niekada! Gal taip ir savanoriams būna?.. Pats savo savanorystės kelią pradėjau nesenai, prieš gerus metelius. Ir galiu sakyti mano gyvenimas apsisuko 180^o laipsnių kampu. Visada būna pirmas kartas, kuris labiausiai įstringa mūsų galvose. Pirmą kartą „giedrytes“ ne užpakaliu į priekį užsimovei! Pirmą kartą pats vienas stipriai batukų mazgą surišai! (kur tas velnio žirkles nukišau, nes jau vėluojam į darželį). Va tai ir pirmą kartą pabandai būti geradariu savanorystėje. Man tik kažkodėl tas pirmas kartas buvo ne tok, kuris įsimins visam gyvenimui. Tada mano nuomonė apie savanorį buvo: savanoris – tai žmogus, kurį galima išnaudoti nepasakius jam ačiū. Tačiau, kaip sakant, su metais ateina ir protas. Taip ir pas mane jis atėjo. (Na, bent jau galvoju, kad jis atėjo. 🙂 ). Tačiau gerų žodžių troškome nuo vaikystės. Kaip smagu buvo girdėti iš mamos – šaunuolis! Taip ir iš aplinkinių norėjosi gerų žodžių, kurie labiau skatintų veikti ir daryti tai, kas tau mieliausia.

Į savanorystės kelia mane atvedė man brangiausias žmogus Eduardas Vaičiulis. Kuris skatino ir visada buvo tik už tai, kad aš pasiekčiau kuo daugiau. Taip pat yra dar žmonių kuriems galiu dėkoti už tai, kad mane ragino dirbti. Įvairių seminarų ir programos TAPK projekto „Tu ir aš – kartu mes galia“ pagalba aš taip pat jaučiau pastūmėjimą į tą kelią, kuriuo dabar aš einu. Likimas mane nubloškė į uostamiestį, į kurį atvažiavęs pasijutau žmogumi.  Dabar, įsivažiavęs į naują gyvenimo ritmą, ieškau, kur galiu realizuoti save visuomeninėje veikloje. Pastoviai galvoju, kuo galiu padėti kitiems, kur galiu savanoriauti. Ir visada atsiranda žmonės kurie tau gali padėti. Save išbandžiau savanoriu būti roko bliuzo festivalyje „GERS“, padėjau Mažeikių Carite buvau programos TAPK projekto „Tu ir aš – kartu mes galia“ mokyklos savanorių seniūnas ir dar daug daug. Ir po viso to supratau: aš tikrai noriu būti savanoriu. Noriu padėti žmonėms, gyvūnams ir kitiems, kuriems mano pagalba bus tikrai reikalinga. O padėjęs kitam žinosiu, kad ir man padės kai reikės.  O kad jaunam žmogui savanorystė padės, spėjau įsitikinti. Įvairios pažintys, naujos žinios, įdomių žmonių mintys Jaučiuosi laimingas, kai matau žmonių šypsenas ir kai tos šypsenos būna, kai padarau kažką gerą ir naudingą kitam. Aišku, didžioji dalis jaunimo geriau renkasi dirbti ten, kur yra mokama. Gal dėl to manęs  kartais draugai nesupranta. Bet išmokau gyventi taip, kaip man gerai. Gyvenu savo gyvenimą, darau tai kas man mieliausia, bendrauju su tais, kurie mane supranta.

 Kažin, ar vėliau bent vienoje gyvenimo kryžkelėje sugebėsime atsigręžti ir pasakyti: taip, aš gražiai pragyvenau šį gyvenimo etapą. Galiu drąsiai ir tvirtu žingsniu žengti į kitą etapą? Todėl ir tikiuosi, kad savanorystė padės man renkantis profesiją, kad dirbdamas galėčiau save pilnai realizuoti, kad sutiksiu dar daugiau taip mąstančių žmonių. Ir nesvarbu, tu jaunas ar senas, tu visada gali būti savanoris.

Žilvinas Selenis