Gumočiuko pasaka arba ko vertos epizodinės akcijos

„Jei pagalvotume, ar dažnai atkreipiame dėmesį į mieste kabančius plakatus, ar dažnai perskaitome kažkieno įbruktą ar pašto dėžutėje surastą lankstinuką? Jų leidybai pinigai išleisti, o rezultatas?  Tai akivaizdžiai matome ir padangų sektoriuje. Nepaisant, kad prieš kiekvieną padangų keitimo sezoną inicijuojamos viešinimo akcijos, per kurias kabinami plakatai, dalijami lankstinukai, kuriuose pateikta informacija primena, kur palikti senas naudojimui nebetinkamas padangas, kažkodėl dalis jų atsiduria miškuose, pakelėse. Kodėl? Pasirenkama neefektyvi visuomenės informavimo forma? Nepakankamas pateikiamos informacijos įtaigumas? O gal reikalingas kitoks požiūris į visuomenės švietimą tiek dėl senų padangų, tiek dėl kitų atliekų tvarkymo, –  apie visuomenės švietimą aplinkosaugai  ir paties žmogaus sveikatai aktyviais klausimais kviečia pamąstyti padangų gamintojams atstovaujančios viešosios įstaigos PATS LT atstovė Danguolė Butkienė ir šyptelėjusi priduria. – Va, jei šis Gumočiukas pradėtų lankytis darželiuose, su mažyliu grįžtu į namus, eitų kartu pasivaikščioti, manau, padangų atliekų tvarkymo problema tirpte tirptų“.

Nuo akcijų prie nuolatinio švietimo

Kalbant apie visuomenės švietimą dėl senų naudojimui nebetinkamų padangų tvarkymą, dažniausiai atsigręžiama į rengiamas akcijas prieš padangų keitimo sezoną, per akciją DAROM. Akcijos akcijomis, bet miškininkai per metus vidutiniškai miškuose surenka apie tūkstantį tonų atliekų, tarp kurių nemažą dalį sudaro senos padangos. Pavyzdžiui, 2020 m. iš miškų buvo surinkta 268 tonos padangų atliekų. „Liūdniausia, kad miškininkų teigimu, miškuose surenkamų senų padangų kiekis metai po metų išlieka panašus, – sako Danguolė Butkienė. – Iš to galime daryti išvadą, kad akcijos, jei jos nėra ilgalaikio visuomenės švietimo dalis, nėra veiksminga priemonė, skatinanti atliekų, tarp jų ir senų padangų tvarkymą. Tiesa, būtų neteisinga sakyti, kad mūsų visuomenė visiškai nėra šviečiama. Tai daroma, bet, matomai, švietimas yra perdėm fragmentuotas: kažkas kažkur kažką daro, bet vieningos programos, į kuria įsitrauktų įvairūs sektoriai, Lietuvoje nėra. Per viešinimo akcijas orientuojamasi ne į konkrečią auditoriją, o į visuomenę, net nesusimąstant, kas ją sudaro. O juk su vienokiomis senų padangų tvarkymo problemomis susiduria kaimų, ypač esančių atokiau  nuo miestų ir rajono centrų, kitokias problemas sprendžia verslas, ypač teikiantis logistikos paslaugas, servisai.  Per akcijas pateikiama informacija dažniausiai vienpusiška, neaprėpianti daugelio su padangų atliekų tvarkymu susijusių temų. Vienas dalykas pasakyti žmogui, kur jis gali palikti senas padangas, kitas dalykas paskatinti jį atsakingai jomis pasirūpinti, suvokiant, kokias finansines, ekologines ir sveikatos problemas gali sukelti neatsakingas šių atliekų tvarkymas. Kita akcijų silpnoji pusė – per jas nemaža dalis visuomenės paliekama nuošalyje. Juk jei jaunimas dar neturi automobilio, kažin, ar jis su dideliu susidomėjimu skaitys informaciją, kur palikti senas padangas. Be to, kai kurios akcijos, manau, savo prigimtimi nėra ugdančios ekologinio sąmoningumo. Pakviečia jaunimą į aplinkos švarinimo akciją, kitaip sakant, rinkti atliekų. Viena vertus gerai, kad surenkamos šiukšlės, kad gamtoje švariau, bet kita vertus daliai jaunų žmonių suformuojama nuostata, kad galima šiukšlinti, per talką ateis kažkas ir sutvarkys. Todėl, mano manymu, vertėtų pereiti  prie ilgalaikių ir vieną kitą papildančių edukacijų ir nuoseklaus visuomenės švietimo. Kuo daugiau organizacijų, verslo įmonių, organizacijų pavyktų įtraukti į šį procesą, tuo geresnių rezultatų būtų galima tikėtis“.

Reikalinga ilgalaikė nuosekli programa

Danguolės Butkienės manymu, organizuojant visuomenės švietimą, daugiausia dėmesio vertėtų skirti vaikams ir jaunimui. Švietimą reikėtų pradėti nuo darželinukų, pasitelkiant žaismingus ir vaikams patrauklius veikėjus, su kuriais būtų galima keliauti  po padangų pasaulį, pradedant  nuo senų ir netvarkomų padangų sukeliamų grėsmių aplinkai ir pačiam žmogui, supažindinant su senų padangų panaudojimo ir perdirbimo galimybėmis iki atliekų mažinimo ir atsakingo vartojimo ugdymo. Tam gali atsirasti ir komiksų knygutės, ir trumpi filmukai, ir kūrybinės dirbtuvės, ir išvykos į senų padangų perdirbimo įmones, ir daugybė kitų priemonių, kuriomis būtų aktyviai dalijamasi, skatinama ieškoti naujų ir vis labiau įtraukiančių. „Manau, dirbant kryptingai, ir idėjų, ir galimybių joms įgyvendinti tikrai atsirastų. Tam reikia tik pakeisti požiūrį į visuomenės švietimą, – sako PATS LT atstovė. – Efektyviausia priemonė ar kampanija yra tokia, kuri ne tik informuoja, bet ir įkvepia veikti. Jei vaikai, ypač jaunesnio amžiaus, bus įtraukiami į veiklas, sužadinančias jiems norą veikti, neabejoju, kad jie tas žinias ir besiformuojančius įgūdžius labai greitai  parsineš į savo šeimos gyvenimą, į veiklą įtraukdami ir tėvus, ir senelius. Vaikai ir jaunimas yra ateities lyderiai, o kokie jie bus priklausys nuo to, kas jiems bus įskiepyta: vartotojiškumas, siekiant kuo labiau tenkinti savo norus, ar atsakingumas už savo poelgius. Nuoseklus darbas su skirtingomis auditorijomis, vaikų ir jaunimo įtraukimas bei tvarios bendruomenės kūrimas yra raktas į sėkmingą aplinkosaugos ateitį“.

Pašnekovės teigimu, organizuojant visuomenės švietimą labai svarbu pasiekti, kad pakistų žmonių atliekų tvarkymo įpročiai ir požiūris. Per dieną kitą to nepadarysi, tam reikalingas nuoseklus  ir ilgalaikis švietimas. Jos manymu, nebūtų prošal  papildyti ugdymo programas, įtraukiant temas, skatinančias atsakingą vartojimą, kuris mažintų susidarančių atliekų kiekius, ir diegtų susidariusių atliekų tvarkymą.

„Ir netiesa, kad šiuolaikinių vaikų ir jaunimo niekuo negalima sudominti. Paskatinti jaunimą rūpintis padangų atliekų tvarkymu galima per inovatyvias, interaktyvias ir jiems artimas veiklas. Vaikams ir jaunimui svarbu, kad informacija būtų pateikiama įdomiai, kūrybiškai ir jiems suprantamai, o organizuotos veiklos turi jį įtraukti būti dalyviu, o ne pasyviu stebėtoju“, – pabrėžia pašnekovė, kviesdama kartu su Gumočiuku pasivaikščioti prieš Naujuosius.

Nenaujametinis Gumočiuko radinys

Priešpaskutinę besibaigiančių metų dienos rytą Gumočiukas išsiruošė į mišką, tikėdamasis ten su savo senais bičiuliais susitikti. „Nors gruodžio pabaiga, bet visai nežiemiškas miškas. Tikriausiai ir mano bičiulis ežiukas Spygliukas dar nemiega“, – svarstė Gumočiukas linksmai straksėdamas miško takeliu ir klausydamasis ant eglės šakų besisupančio vėjo dainų. Ir staiga… Gumočiukas nustėro:  prie  didelio ąžuolo, beveik pačioje miško širdyje, gulėjo… krūva senų, purvinų padangų!

Gumočiukas susiraukė ir  iš pasipiktinimo sukryžiavo rankas: kas čia taip neatsakingai pasielgė? Jis atsisėdo ant artimiausio kelmo ir ėmė svarstyti, ką daryti.  „Jei jas čia paliksiu, gali nukentėti miškas ir jo gyventojai“, – mąstė Gumočiukas.

Tada jis prisiminė savo draugus – ežiuką Spygliuką ir voveraitę Riešutėlę. Pagalvojęs, kad Spygliukas dar nėra giliai nugrimzdęs į žiemos miegą, Gumočiukas nusprendė pažadinti ežiuką ir  jo bei Riešutėlės paprašyti pagalbos.

„Spygliuk, Riešutele, man reikia jūsų pagalbos!“ – sušuko Gumočiukas. Išgirdusi jo kvietimą atstraksėjo Riešutėlė,  šiek tiek nuo miego apsiblausęs atitipeno ir Spygliukas.

„Turime jas iš čia išvežti. Už miško yra senų padangų perdirbimo įmonė“, – pareiškia Riešutėlė.

„Taip, bet padangų daug… Vieni nepajėgsime“, – bičiulei pritarė Spygliukas.

Ir tada Gumočiukas prisiminė miško žvėrelius ir paukščius.  „Sukvieskime visus miško gyventojus į talką“, – pasiūlė jis.

Greičiau nei galėtum pasakyti „padangų kalnas“, miške susirinko visa būrys: kiškiai, stirnos, meškinas Pūkuotis ir net sraigės. Jie ėmė nešti padangą į pievelę prie kelio, kur jau laukė Gumočiuko draugo Traktoriaus dėdė.

„Visi kartu mes stiprūs!“ – linksmai sušuko Gumočiukas, kai paskutinė padanga buvo įkelta į Traktoriaus priekabą.

Padangos iškeliavo į perdirbimo įmonę, o išvalytas miškas tyliai užniūniavo naujametinę melodiją. Draugų apsuptas Gumočiukas džiūgavo, kad kartu su draugais galima net su didžiausia purvinų padangų krūva susitvarkyto ir išvalyti mišką.  O tu ar pakviesi savo draugus saugoti gamtą, ja rūpintis ir jos neteršti?…

Gumočiuką ir penkerių metų vaikams skirtą pasaką sukūrė dirbtinis intelektas.

Karolina Baltmiškė