Gimęs ten, kur mirė ištremti lietuviai: J. Markausko istorija

Jonas Markauskas pirmą kartą obuolio paragavo būdamas devynerių.

„Tą vieną obuolį visą dieną laižiau, iš karto nesuvalgiau“, – lig tol nepatirtą skonį jis, regis, prisimena ir dabar, po 70 metų. Amžino įšalo žemėje gimęs vaikas iki tos akimirkos šviežius vaisius buvo pažinęs tik iš knygos.

Lietuvą pirmąkart išvydo būdamas vienuolikos, kai visa šeima pagaliau galėjo parvažiuoti iš tremties.

„Ji pasirodė labai graži. Atvažiavom spalio mėnesį į kaimą pas gimines. „Čia tokia obelis, ten tokia. Čia alyviniai, antaniniai, čia saldinukai…“ – vardijo jie. Pagalvojau, kokie gudrūs, aš tų pavadinimų net nežinojau… Galėjau pasakyti, kur pušis, eglė, kedras“, – prisimena Jonas, gyvenimą pradėjęs ten, kur išgyventi nepaprastai sunku, – už poliarinio rato, prie mirtimi alsuojančios Laptevų jūros, kone ištisus metus sukaustytos ledo, kur neauga jokie medžiai, o lietuviško sodo, kuriame nuo obels pats gali obuolį nusiskinti, jis dar niekada nebuvo regėjęs.

Tą 1957 m. rudenį, po 16 tremties metų, visi keturi Markauskų šeimos vaikai pirmą kartą iki soties obuolių prisivalgė iš savo senelių sodo Šilavoto kaime.

Ištremti per gimtadienį

Kodėl juos ištrėmė? Atsakymo į šį klausimą Markauskai nesulaukė, bet galėjo numanyti.

Abu J. Markausko tėvai buvo mokytojai. Sovietams okupavus Lietuvą, 1940 m. rugpjūtį Jono tėvas Kazimieras dalyvavo garsiajame mokytojų suvažiavime Kaune. Suvažiavimui baigiantis protestuodami mokytojai vieningai sugiedojo „Tautišką giesmę“, ir pasirašė sau mirties nuosprendį.

K. Markauskas užaugo mažažemio valstiečio šeimoje, buvo vyriausias iš aštuonių vaikų. Baigęs du Kauno „Saulės“ mokytojų seminarijos kursus ir neturėdamas lėšų toliau mokytis, mokytojauti pradėjo vos 19-os metų, įkūręs pradžios mokyklą Teizininkų kaime (dabar Lazdijų r.). Už pirmą algą nusipirko šveicarišką kišeninį laikrodį „Cyma“ su grandinėle. Už antrą – kostiumą. Vasaromis papildomų žinių sėmėsi pedagogikos, sodininkystės ir daržininkystės, kūno kultūros, muzikos ir dainavimo kursuose. Įstojo į Šaulių sąjungą ir baigė atsargos karininkų kursus, buvo apdovanotas Lietuvos Respublikos nepriklausomybės 10-mečio medaliu.

1938 m. Kazimieras susituokė su Birute Majūte, kilusia iš vokiškos šeimos ir studijavusia germanistiką Vytauto Didžiojo universitete. Jauna šeima įsikūrė Marijampolėje, ten Kazimieras buvo paskirtas dirbti pradžios mokykloje.

Kai 1941 m. birželio 14-ąją juos pažadino smarkus beldimas, Kazimierui buvo 36, Birutei – 31. Lemtingas sutapimas – 1939 m. birželio 14 d. gimusiam jų sūnui Romualdui buvo lygiai dveji, o 1940 birželio 14 d. gimusiai dukrai Lilijai – lygiai vieneri metai. Markauskai kartu su abiem mažamečiais vaikais buvo suimti ir ištremti per jų gimtadienį.

Vėliau K. Markauskas šitaip prisiminė kraupų 1941 birželio 14-osios rytą:

„Beldė į langus ir vėl į duris, šaukė. Neiškentusi Birutė atidarė ir įsivertė ginkluoti enkavėdistai, vedami milicininko.

– Kur šeimininkas? – vienas nutraukė mano užklotą, šaukdamas rusiškai.– Kelkis!

Birutė aiškino, kad aš sergąs, keltis negalįs, koją operavo…

– Atiduokite proklamacijas, lapelius, ginklus… Jeigu rasime – bus blogai.

Birutė įsižeidusi atkirto: jeigu patys padėjote, tai rasite!

Vienas, matyt, vyresnis, liko manęs saugoti, o kiti pradėjo kratą. Išvertė spintas, stalčius, lovas, lentynas – išlandžiojo visus kampus. Rado spintoje vėliavas: sovietinę raudoną paliko, trispalvę lietuvišką pasiėmė. Kažkuriame stalčiuje tarp vaiko žaislų rado šaulių ženklą (skydo formos ženklas su lietuvišku kryžiumi), irgi pasiėmė. Veidrodžio stalčiuje radę paauksuotą pudrinę, tėvų žiedus, grandinėlę, įsidėjo kišenėn.

Kratos protokole įrašė vėliavą ir šaulių ženklą kaip nusikaltimo įrodymus. Pasikelti iš fotelio ir pasiimti drabužių neleido. Birutė, nešdama man kelnes, išgąsčio spaudžiama klausė: „Už ką tave, Kazeli, areštuoja?“

Išgirdę žodį „areštuoja“, sukruto pareikšti:

– Niekas jūsų neareštuoja. Mes tik palydėsim jus į kitą respubliką įsidarbinti… Piliete, renkis ir tu!

Klausiau, kur mus išveža. Milicininkas patarė pasiimti maisto vienam mėnesiui. Daugiau nieko nesakė. Apsivilkau kasdienį kostiumą. Kairiąją koją apsiaviau kaliošu, o dešinę basute. <…> Namas apstatytas sargybiniais. Jeigu aš ar kas nors kitas būtų bėgęs – pagautų… <…>

Liepė greitai atvesti vaikus. Mama labai nustebusi ir susijaudinusi pasakė, kad jie vaikščioti negalį – maži, reikia atnešti. Nuėjusi ištraukė iš lovelės Romuką, jis priešinosi ir mamos kalbinamas negreit pabudo, bet leidosi aprengiamas. Ištraukė iš vežimėlio ir Liliją, ji ėmė garsiai verkti – protestuoti prieš smurtą. Močiutė buvo priblokšta, negalėjo ištarti nė žodžio. Taip ir tūnojo ant savo lovelės, supo tuščią vežimuką. <…> Sunkvežimyje susėdome ant lentos vietoj suolo. Man padavė į rankas Romą ir įkėlė tris daiktų ryšulius. Čekistai susėdo prie kabinos, o milicininkas susigūžė gale. Sučiaudėjo, supokšėjo motoras ir sunkvežimis pajudėjo geležinkelio stoties link…“

Pragaras Trofimovske

Tai buvo pirmoji trėmimų banga, į šipulius sudaužiusi ištisų šeimų gyvenimus ir lietuvių tautai palikusi gilias, negyjančias žaizdas, nes buvo nusitaikyta į šviesiausius krašto žmones. Tarp tremiamųjų buvo daug mokytojų, daugeliui jų nebuvo lemta sugrįžti. Per kelias to juodojo birželio dienas iš Lietuvos į Sibirą išvežta apie 17 tūkstančių Lietuvos gyventojų.

Įgrūsti į gyvulinį vagoną, kuriame dvokė, buvo ankšta ir tvanku, Markauskai traukiniu važiavo apie mėnesį, kol pasiekė Altajaus kraštą. Nemažai žmonių mirė pakeliui, neištvėrę baisių kelionės sąlygų, kartais neturėję net vandens.

Vyko Antrasis pasaulinis karas, reikėjo maisto, todėl po metų tūkstančiai lietuvių iš Altajaus buvo ištremti dar toliau – žvejoti į itin atokias Lenos ir Janos upių pakrantes, už 10 tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos. 1942 m. rugpjūtį negyvenamoje Trofimovsko saloje prie Laptevų jūros išlaipinti keli šimtai lietuvių, tarp jų buvo ir Markauskai.

„Išmetė į krantą, kur nieko nėra“, – sako Jonas. Nesvetingoje dykynėje tremtiniai patys turėjo susiręsti būstus iš samanų, velėnos, ledonešio atplukdytų pagalių ir krūvos atvežtų plytų.

Vasarą, kuri trukdavo apie porą mėnesių, oras sušildavo iki dešimties laipsnių, kartais pasnigdavo, tačiau net šilčiausiu metu metro gylyje buvo įšalusi tundra, amžina žiema. Rugsėjo pabaigoje Lenos deltos protakos užšaldavo ir prasidėdavo žieminė žūklė. Ledo storis pasiekdavo net žmogaus ūgį. Būdavo metami dideli tinklai ir žuvis iš geliančio vandens traukiama plikomis rankomis, pirštai nušaldavo. Gaudė seliavas, eršketus, muksunus, nelmas.

„Tokią žuvį galėtum dėti tiesiai į keptuvę, nereikia aliejaus, nes ji labai riebi. Tačiau už savo darbą tremtiniai žuvies negaudavo, o norėdami apsiginti nuo bado ją vogdavo, nors nebuvo pratę. Moterys mažesnę žuvį kišdavo į rankovę ar platesnes kelnes. Vaikai laukia, paslapčia suvalgys“, – vienintelę viltį išlikti atskleidžia Jonas.

Įsikinkiusios į roges, daugiausia moterys tempdavo malkas, skirtas prižiūrėtojų namams šildyti. Į upės krantą iš taigos atplaukusius rąstus iškapstydavo iš sniego ar išlupdavo iš ledo ir tempdavo į gyvenvietę kartais 10 kilometrų.

Šilčiau buvo tik prie krosnelės, padarytos iš geležinės statinės, ją reikėjo kūrenti, bet trūko malkų. Kai kurie skorbuto, vidurių šiltinės ir dizenterijos, bado ir šalčio išsekinti kankiniai ant narų užmigdavo amžiams. Pūga užpustydavo barako duris ir keletą parų vieni šalia kitų įkalinti pragulėdavo ir gyvieji, ir mirusieji, ir leisgyviai ligoniai.

Tik tie, kurie galėjo pastovėti ant kojų ir dirbti, turėjo galimybę nusipirkti duonos, kurią paskui po kąsnelį pasidalydavo su kitais. „Geriau gyveno kalėjime, ten duodavo ir kalinio uniformą. O kaip išgyventi prie Laptevų jūros? Neuždirbai ir nieko negausi. Per Tiksio jūrų uostą pagal lendlizą amerikiečiai teikė pagalbą rusams. Jie ten maisto va tiek turėjo, – Jonas pirštu perbraukia per kaklą. – Bado Trofimovske nebūtų buvę, bet enkavėdistai tuos atgabentus maisto produktus tremtiniams ribojo, patys lėbaudami.“

Arkties vandenyno paribiuose palikti žmonės buvo pasmerkti lėtai, kankinamai mirčiai poliarinės nakties gūdumoje. Per 1942–1943 m. žiemą mirė apie trečdalis ten be teismo ir kaltės ištremtų lietuvių. Tuščiose pakrantėse išaugusios tremtinių gyvenvietės virto kapinynais.

Lentų karstams sukalti nebuvo, laidoti sustingusioje žemėje nepakako jėgų, todėl mirusieji būdavo kraunami į krūvą ir juos užpustydavo sniegas. Per žiemą paliktus palaikus apgrauždavo baltosios lapės ar šunys, pavasarį ledo lytys sušalusius lavonus nešė į jūrą.

„Žemės ūkio akademijos rektorius Vincas Vilkaitis dirbdavo kartu su mano tėvu. Profesorius nusilpo ir mirė iš bado. Mano tėvas su draugais jam vieninteliam padarė karstą. Po kelių dienų profesorių iš karsto išvertė – kažkas lentas pasiėmė. Kai vėliau jo sūnaus Arvydo paklausiau, kaip dėl to jautėsi, jis atsakė: „Gal tai kam nors padėjo likti gyvam.“ Tada malkos reiškė gyvybę“, – skaudžiais prisiminimais dalijasi Jonas.

Iškalbingi jo tėvo Kazimiero užrašai, liudijantys, kad šeima su dviem mažais vaikais Naujųjų metų išvakarėse nebeturėjo nė trupinio:

„1943 m. Trofimovske. Duona suvalgyta diena pirmyn, pinigų už darbą negauta, būsią po šventės… Krepšiuose sukorių nėr ir kitokio maisto nėr… Prašiau pas Giedrikienę. Ji paskolino 2 stiklines miltų. Mama išvirė sriubos ir mudu su vaikais atšventėme Naujuosius 1943 metus! <…>“

„Stebuklas, kad gimiau“

Nepaisant didžiulio vargo, Sibire Markauskai praturtėjo: 1946 m. liepos 26 d. Trofimovske gimė sūnus Jonas.

„Stebuklas, kad gimiau“, – neabejoja Jonas. Per trėmimą daugumą vyrų iškart atskyrė nuo šeimų ir išsiuntė į lagerius, tačiau Markauskų šeimai pavyko išlikti drauge, gal todėl, kad po kojos operacijos tėvas Kazimieras šlubavo.

Ištvėrę siaubą Arktyje, 1947 m. Markauskai gavo leidimą persikelti į Jakutską. Tuo metu Jonui buvo vieneri. Dar po trejų metų pasaulį išvydo brolis Leonardas.

Nors Jakutskas apie 2000 km piečiau, ir ten buvo labai šalta. Į mokyklą, kurią Jonas laikui bėgant pradėjo lankyti, buvo galima neiti tik tada, kai užslinkdavo 50–60 laipsnių šaltis.

Valgydavo kruopas, todėl Jonas labai laukdavo siuntinių iš Lietuvos. Į juos močiutė ir tetos įdėdavo kaimiško sūrio, medaus, džiovintų obuolių.

„Kai mirė Stalinas, Beriją sušaudė, tapo laisviau, tėvas pradėjo mokytojauti, papildomai užsidirbdavo remontuodamas mokyklą, aš irgi jam padėjau. Sibire vokiečių kalbos nereikėjo, todėl mama Jakutske baigė medicinos seserų mokyklą ir įsidarbino vaikų namuose“, – pasakoja Jonas.

Antroji tremtis

1957 m. Markauskų šeimai leista gyventi Lietuvoje, negrąžinant konfiskuoto turto. Kai jie sugrįžo į gimtinę, Jonas ėjo į penktą klasę.

„Vien patekti į Lietuvą mums buvo laimėjimas, tačiau čia radome antrą tremtį“, – dėl to Jonui širdį skauda iki šiol.

Norint gauti darbo, grįžusiems tremtiniams reikėjo prisiregistruoti, o jų neregistravo, nes tuo metu neturėjo darbo.

„Sugrįžę pas tetas bute Kaune prie Prisikėlimo bažnyčios „laikinai“ apsistojom dešimčiai metų – šešiese 16 kv. metrų kambaryje. Mano tėvai su keturiais vaikais visus metus neturėjo jokių pajamų, jų nepriėmė į darbą. Gyvenome iš santaupų, kurias tėvai uždirbo Jakutske. Tik vėliau tėvas vėl ėmė mokytojauti, mokė rusų kalbos, po to dirbo statybininku, o mama Kauno klinikose prižiūrėjo neišnešiotus kūdikius“, – išgyvenimais dalijasi Jonas.

Pažeminimą buvo sunku ištverti, bet tėvus dar labiau skaudino, kad dėl praeities, kuri uždėjo sunkų antspaudą, kentėjo vaikai. Broliui per stojamuosius egzaminus kliudė komisija, seseriai „pradingo“ rašinys.

„Bet koks valdininkas paimdavo popierius, ir viskas aišku – man ant kaktos užrašytas Trofimovskas“, – sako Jonas, vėliau dėl savo atkaklumo baigęs Kauno politechnikos institutą (dabar KTU) ir ten išdirbęs ilgiau nei 40 metų.

Vis dėlto tremtinio etiketė padėjo išsisukti ir nuo nemalonių pareigų: „Mane kariuomenėje kalbino tapti komunistu, norėjo, kad būčiau komjaunimo sekretoriumi. Pasakiau: paskaitykit tėvo bylą.“

1964 m. LTSR Aukščiausios Tarybos komisijos sprendimu pripažinta, kad Markauskų šeima buvo ištremta be pagrindo.

Atminimo paminklai

Lietuvoje prasidėjus Atgimimui, 1989 m. J. Markauskas su kitais lietuviais vėl iškeliavo į Jakutiją. Per ekspediciją buvo tvarkomi nykstantys tremtinių kapai, iškilo kryžiai Trofimovske, Mastache, Bykovo kyšulyje. Tit-Arų saloje maumedžio rąstą, iš kurio buvo išdrožtas kryžius čia žuvusiems tremtiniams atminti, nešė net 13 vyrų.

Dalis mirusiųjų palaikų, atkasti kirtikliais ir dešimtmečius nesuirę ledinėje žemėje, sugrąžinti namo, į Lietuvą.

1991 m. birželį susibūrę keli šimtai lietuvių ir jų vaikų paminėjo tremties penkiasdešimtmetį, o dar po metų įkurta Laptevų jūros tremtinių brolija „Lapteviečiai“, jai vadovauti išrinktas J. Markauskas.

„Bėgant metams lapteviečių vis mažiau. Mūsų bendruomenė nyksta, jau į laidotuves ne visi ateina, nepaeina“, – atsidūsta Jonas, šiai draugijai skyręs beveik pusę savo gyvenimo.

1992 m. pagal lapteviečio Rimanto Pūtvio projektą Lietuvos etnografijos muziejuje pastatyta jurta, tarsi paminklas Šiaurės aukoms. Jai panaudota apie 5 tūkstančiai durpių blokelių. Lėšų statyboms suaukojo Amerikos lietuviai ir buvę tremtiniai.

Neilgai trukus šalia pastatytas vagonas – pragaištingų tremčių simbolis. 1935 m. Sovietų Sąjungoje pagamintas vagonas buvo skirtas gyvuliams, tačiau tokiais į mirtį vežė Lietuvos gyventojus.

Jonas nuėjo kryžiaus kelius, kol sunkiasvoris eksponatas atsidūrė muziejuje: „Per pažįstamus pavyko gauti vagoną, kuris Vilniuje stovėjo nebenaudojamas. Kai jį atsigabenome iki Pravieniškių, vagoną pavogė. Suradome Palemone. Reikėjo vagoną pervežti per geležinkelio bėgius ir autostrados tiltą, nors neturėjome leidimų. Autovežis sulūžo. Paskui užklimpome, prireikė traktoriaus, kad ištrauktų“.

2005 m. lapteviečiai norėjo Lietuvos tremtinius pagerbti paminklu Jakutske, tačiau Rusijos valdžia neleido, todėl dabar jis stovi Aukų g. Vilniuje.

Jonas su žmona Gražina ne tik užaugino dukrą ir sūnų, jie kartu sudarė nemažai knygų apie tremtį, tarp jų – ir Gintauto Martynaičio piešinių albumą „Ledo vaikystės prisiminimai“. G. Martynaitis, ištremtas šešerių, drauge su motina ir broliu taip pat kentėjo Trofimovske. Vėliau Lietuvoje pradėjo piešti ir savo nevaikišką patirtį perkėlė ant popieriaus.

Jono prašymu, tautodailininkas Rimantas Zinkevičius, remdamasis G. Martynaičio piešiniais, Etnografijos muziejuje sukūrė skulptūras iš ąžuolo. Viena jų vaizduoja lietuvių kalbos pamoką. Glaustydamiesi žvarbioje jurtoje, degant žuvų taukuose pamirkytam skudurui, prie blausios šviesos tremtinių vaikai iš V. Pietario knygos „Algimantas” buvo mokomi skaityti ir rašyti gimtąja kalba nepaisant gniuždančios kasdienybės.

Kita knyga, kurią išleido J. Markauskas, buvo Pranciškaus Poručio „Tėvas palaimino būti dailininku“. Septyniolikmetis P. Porutis su tėvais 1941 m. birželį taip pat buvo ištremtas į Altajų. Baigęs tapybą Jakutsko dailės technikume ir grįžęs į Lietuvą, padėjo parengti A. Žmuidzinavičiaus memorialinį dailės muziejų ir pirmąją Velnių muziejaus ekspoziciją.

„P. Porutis norėjo tapti dailininku kaip A. Žmuidzinavičius, todėl iš Sibiro jam parašė laišką, prašydamas atsiųsti pieštukų. Artimai bendravome iki pat jo mirties, iš pagarbos norėjau įamžinti jo darbus“, – pasakoja Jonas.

Nešiojo ant rankų

Lietuvai atkuriant nepriklausomybę, pasirodė pirmieji spausdinti tremtinių prisiminimai, anksčiau pašnibždomis keliavę iš lūpų į lūpas. Išleista gydytojos, tremtinės, disidentės Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų knyga „Lietuviai prie Laptevų jūros“ – sukrečiantis liudijimas apie sovietines represijas ir genocidą.

„Dalia Grinkevičiūtė buvo pirma mergina, kuri mane nešiojo ant rankų. Deja, ir paskutinė, nes kitos nepanešdavo“, – pokštauja Jonas.

Iš tiesų Markauskai ir D. Grinkevičiūtė, 14-metė mergaitė, su šeima į Sibirą prievarta išvežti tuo pačiu traukiniu. Trofimovske irgi gyveno šalia. Dalia sūpavo Joną, kai jis dar buvo kūdikis.

D. Grinkevičiūtė paliko dvejus užrašus, kuriuose atskleidė lietuvių tautą ištikusią šiurpią tragediją. Pirmuosius atsiminimus užrašė 1949 m. pabėgusi iš tremties, slapstydamasi ir slaugydama sergančią mamą. Juos užkasė savo tėvų namų sodelyje Kaune, Perkūno alėjoje. Netrukus Dalia buvo suimta ir įkalinta, vėl ištremta. 1956 m. sugrįžusi užkastų užrašų neberado, todėl savo prisiminimus užrašė dar kartą, slapta juos perdavė Nobelio premijos laureatui akademikui Andrejui Sacharovui ir jie pirmiausia buvo išspausdinti Vakaruose.

1991 m. netikėtai aptikti po bijūnu pakasti pirmieji užrašai, žemėje pragulėję 40 metų. Stiklainis, kuriame buvo sudėti užrašai, buvo skilęs, užrašų lapeliai sudrėkę. Jie buvo perduoti Lietuvos nacionaliniam muziejui restauruoti. Lapteviečiai jautė pareigą rūpintis ir jų išleidimu, ir antkapio D. Grinkevičiūtei statybomis.

„Paminklas – skulptoriaus Jono Jagėlos kūrinys, tarytum ledo kalnas prie ledo jūros. Tai ir balti knygos puslapiai, kyšantys iš po žemių, paslėpti nuo blogų akių“, – paaiškina Jonas.

Atleista iš darbo, išvaryta iš buto, iki gyvenimo pabaigos KGB persekiota D. Grinkevičiūtė mirė nesulaukusi dienos, kai Lietuva išsivaduos iš smaugiančių okupacijos gniaužtų.

Nepriklausomoje Lietuvoje jau 35-ąjį birželį noksta obelų sodai. Ar žiauri istorija nepasikartos?

„Istorija kartojasi, kai nepadaromos išvados. Lietuvos ateitis priklauso nuo kiekvieno iš mūsų“, – sako Jonas. Šiandien jam neramu.

_______________________________________________________________________________ 

Kasmet minint Gedulo ir vilties dieną Kauno IX forto memorialiniame komplekse esantis obelų sodas tampa simboline vieta susirinkti, prisiminti masinių trėmimų istoriją, pasisemti stiprybės ir vilties. Kauno IX forto muziejaus organizuojamas atminimo renginys – meninis vakaras „Birželio sodas“ vyks 2025 m. birželio 13 d. 

Rūta Ambultienė, Kauno IX forto muziejus