Geopolitikos diagnostika: Jungtinė Karalystė – Alžyras – Austrija

Jungtinė Karalystė
 
Faktas:
 
Parlamento rinkimuose įspūdingą pergalė pasiekė konservatorių partija.
 
Diagnozė:
  
Iš esmės tai rinkimai dėl Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos proceso. Besitęsianti painiava ir neapibrėžtumas galiausiai išvirto į pritarimą greitajam (arba „kietajam“) Brexitui.
 
Dabar turėtų būti aiškiau. Iki šiol su Briuseliu buvo deramasi, kokiomis sąlygomis Jungtinė Karalystė palieka Europos Sąjungą. Visiems priimtino sandorio taip ir nepavyko pasiekti. Borisas Johnsonas siūlo kitaip: pradžioje imsime ir išeisime, o tada žiūrėsime, kur abiem pusėm reikia susitarti, o kur  gerai ir be sutarties. Greita ir paprasta.
 
Šalutinis rinkimų rezultatas – Škotija. Šios šalies gyventojai, regis, aiškiai prieš Brexitą, o gal net už Škotijos nepriklausomybę. Žiūrėsime.
 
 
Alžyras
 
Faktas:
 
Šalyje surengti du kartus atidėlioti prezidento rinkimai.
  
Diagnozė:
 
Alžyre nevyko arabų pavasaris. Prieš tai nebuvo ir islamistų įsigalėjimo. Dėl visko kalta autoritarinė valdžia, neleidusi nei islamistams paimti valdžios, nei „pavasarininkams“ valdžią versti. Tad ir jokio pilietinio karo. Prezidentą Abelazizą Boutefliką iš valdžios pašalino veikiau fizinės nei politinės priežastys.
 
 
Rinkimai neįdomūs – buvęs premjeras Abdelmajidas Tebboune paskelbtas nugalėtoju ir, matyt, niekas labai to nekvestionuos.
 
Alžyras didelė ir svarbi šalis, tad Europai nevistiek, kokia ji bus. Europiečiai nori, kad ji būtų demokratiška, bet dar labiau nori, kad ji būtų stabili. Žinios europiečiams ne tokios jau blogos. O jos – trys.
 
Pirma – ilgai laukti rinkimai iš ties nieko nekeičia ir, panašu, tai visiems gerai. Buvo protestuojančių, kad rinkimai vilkinami, bet tik tiek.
 
Antra – alžyriečiai gavo teisę pasinaudoti rinkimų laisve ir įrodė, kad laisvė rinkti „valdišką“ kandidatą šalyje tikrai yra.
 
Trečia – laimėjo nafta ir dujos, kurios leidžia Alžyrui likti svarbia ir reikšminga šalimi be didelių geopolitinių pastangų.
 
Bet gal tas politinis tingulys ne taip jau ir blogai?
 
Austrija

Faktas:

Nobelio literatūros premijos skyrimas austrų rašytojui Peteriui Handkei sukėlė aštrią politinę diskusiją šalyje ir net tarptautinius nesutarimus.

Diagnozė:

Oficialioje kalboje premijos laureatas nekalbėjo apie serbus ir savo požiūrį į Balkanų karus. Kalbėjo apie literatūrą, už kurią ir buvo premijuotas. Tačiau Jei fiziką ar chemiką galima apdovanoti, neklausiant už ką jis balsuoja, Nobelio literatūros premija yra kur kas daugiau nei literatūra. Premijų komitetas sakė vertinąs autorių už literatūrinį talentą ir nenori vertinti politinio (ne)talento, tačiau, matyt, skaitytojai gėrisi ne tekstu, o jo politiniu „pamušalu“. Autorius taip pat sakė, kad nori būti tiesiog rašytojas, bet šitai nepavyko.
 
Peteris Handke myli serbus, ir tai yra blogai. Taip blogai, kad kai kurių šalių atstovai boikotavo premijos teikimo ceremoniją. Ne todėl, kad albanai, kroatai ar turkai nemėgsta literatūros. Todėl, kad autorius ne taip pasirinko draugus ar rėmėjus.
 
Nesu joks Slobodano Miloševičiaus ar Gavrilos Principo gerbėjas, veikiau priešingai. Tačiau Balkanų karai yra kur kas sudėtingesni nei „myliu-nemyliu“ formulė. Šventųjų juose daug, bet ir nusikaltimų… nors vežimu vežk.
 
Kadangi kalbame apie politiką, tai pripažinkime, kad minėtos premijos ir kitų premijų, apdovanojimų skyrimas, paminėjimas yra politinių madų ir kvotų nelaisvėje. Suprask, sunku bus gauti premiją, jei Europoje šiandien būsi Trumpo ar Johnsono fanas, viešai sakysi, kad esi tikintis krikščionis ir nesidomėsi lytinėmis perversijomis ar kitaip būsi nekorektiškas. Peteris Hanke premiją gavo, bet tapo to korektiškumo auka…
 
Bet su tuo korektiškumu… kaip čia pasakius. Tokį filmų gamintoją Emirą Kusturica tie patys „korektiškieji“ myli ir nepeikia, nors jo meilė karingam serbų nacionalizmui kur kas akivaizdesnė. Filmai, matyt duoda nemažą naudą. O va literatūra (net nobeliška) pati savaime ženklesnės finansinės naudos neatneša. Gal čia šuo pakastas?

Egidijus Vareikis
Seimo narys