Ar mums reikia išsižadėti nosinių balsių ir varnelių ant kai kurių priebalsių? Reikalinga mums ar ne bendrinė kalba? Ką veikia prieš porą mėnesių 85-metį atšventusi Lietuvių kalbos draugija. Apie tai ir kalbamės su Lietuvos kalbininke, Lietuvių kalbos draugijos pirmininke, humanitarinių mokslų daktare, profesore Genovaite Kačiuškiene.
Gerbiama profesore, nuo 2017 metų vadovaujate Lietuvių kalbos draugijai. Koks šios draugijos indėlis į bendrinės lietuvių kalbos ir kalbos kultūros puoselėjimą?
Labai laiku pakalbinote – šiais metais Lietuvių kalbos draugija švenčia savo veiklos 85-metį. Todėl sveikinu visus su šia gražia sukaktimi, linkėdama ir toliau vaisingai darbuotis puoselėjant lietuvių kalbą, keliant jos prestižą visuomenėje, ir kviečiu prisijungti visus Jūsų interneto svetainės lankytojus prie garbingos draugijos veiklos. Per tokį ilgą gyvavimo ir veiklos laikotarpį darbų nuveikta daug ir Lietuvoje, ir už jos ribų.
Ta proga norisi prisiminti ir pačios draugijos atsiradimo istoriją. Draugijos steigimo iniciatoriai buvo kalbininkai Pranas Skardžius, Jonas Martynas Laurinaitis, Antanas Salys. Draugija buvo įsteigta 1935 metais vasario 20 d. Kaune. Iš pradžių veikė Terminologijos, Viešosios kalbos, Spaudos kalbos, Mokyklinės kalbos, Užsienio lietuvių kalbos, vėliau – Vertimų kalbos, Teatro kalbos, Kirčiavimo ir tarties sekcijos.
Iki sovietinės okupacijos ir draugijos uždarymo buvo apsvarstyta bendrinės kalbos norminimo ir ugdymo, lietuviškos terminologijos teorija, rašybos, vietovardžių tvarkymo principai, morfologinių formų vartojimas. 1935–37 m. Lietuvių kalbos draugijos valdyba tvarkė ir redagavo, o 1938–41 m. ir leido žurnalą Gimtoji kalba. Nuo 1936 m. Kauno radijuje buvo rengiamos kalbos valandėlės, 1939 metais išleistas L. Dambriūno parengtas kalbos kultūros patarimų rinkinys Kalbos patarėjas (redaktoriai P. Skardžius, A. Salys), kur skaitytojams buvo pateikta apie porą tūkstančių pačių reikalingiausių patarimų įvairiais kalbos klausimais. Draugijai Lietuvoje visą laiką pirmininkavo P. Skardžius, aktyviausi jos nariai buvo: K. Alminas, A. Ašmantas, P. Avižonis, J. Balčikonis, P. Jonikas, V. Kamantauskas, S. Kymantaitė‑Čiurlionienė, S. Šalkauskis, J. Talmantas ir kt. Ilgamečio Lietuvių kalbos draugijos pirmininko (dabar – garbės pirmininko, daug nuveikusio Lietuvių kalbos draugijos labui ir daug šia tema rašiusio ir rašančio) docento Aldono Pupkio žodžiais, savo veiklos pradžioje ši organizacija visą dėmesį telkė į bendrinės kalbos norminimą ir ugdymą, o kalbos vartojimo reikalai ją mažiau domino.
Draugija sukūrė modernią, į Prahos lingvistinės mokyklos mokymą atremtą lietuvių bendrinės kalbos norminimo teoriją, nubrėžė bendrinės kalbos ugdymo gaires ir to darbo priemones. Lietuvių kalbos draugija savo veiklos programa ir pasiektais rezultatais lietuvių bendrinės kalbos ugdymo praktiką priartino prie kitų Europos tautų kalbų tvarkybos patirties ir nutiesė kelius tuolaikinėmis priemonėmis modernizuoti bendrinę lietuvių kalbą.
Sovietams aneksavus Lietuvą, Lietuvių kalbos draugijos veikla nutrūko. 1946 m. ji buvo atkurta (daugiausia J. M. Laurinaičio iniciatyva) karo pabėgėlių stovykloje Vokietijoje. 1950 m. buvo išleistas P. Skardžiaus, S. Barzduko, J. M. Laurinaičio parengtas Lietuvių kalbos vadovas. Tais pačiais metais Lietuvių kalbos draugija pradėjo veikti Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur iš pradžių turėjo 4 skyrius. Aktyviausias buvo P. Joniko vadovaujamas Čikagos skyrius. Lietuvių kalbos draugijos nariai skaitė paskaitas, 1952–55 m. rengė Čikagos radijo kalbos valandėles, 1958 m. atnaujino žurnalo Gimtoji kalba leidimą, ėjusį iki 1968 m.
Lietuvių kalbos draugija Lietuvoje buvo atkurta 1988 metais. Netrukus buvo įkurti kai kurių miestų ir savivaldybių skyriai, pradėjo veikti gyvenviečių, mokyklų, įstaigų grupės (jų šiuo metu Lietuvoje ir už jos ribų yra per 30). Atkurtosios Lietuvių kalbos draugijos valdybos pirmininkais buvo profesorius Albertas Rosinas, docentas Aldonas Pupkis, docentas (dabar – profesorius) Antanas Smetona, profesorius (dabar – akademikas) Bonifacas Stundžia, nuo 2017 m., kaip buvo minėta, šios garbingos pareigos patikėtos man.
Lietuvių kalbos draugija, kaip apibrėžiama jos įstatuose, tai visuomeninė organizacija, vienijanti įvairių specialybių ir išsilavinimo žmones, kurie rūpinasi lietuvių kalbos būkle, ugdymu, visuomenės kalbiniu švietimu. Jos pagrindiniai uždaviniai, pati struktūra, lyginant su tarpukario Lietuvos laikotarpiu, yra šiek tiek pakitę – dabar jie daugiau susiję su švietėjiška visuomenės veikla, kalbinės savimonės ugdymu, domėjimosi lietuvių kalba skatinimu, kitaip tariant – darbu su visuomene. Ir tai yra savaime suprantama, kadangi nuo 1990 metų Lietuvoje veikia dvi valstybinės lietuvių kalbos institucijos – Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir Valstybinė kalbos inspekcija, kurios yra tiesiogiai atsakingos ir rūpinasi lietuvių kalbos politika, kalbos įstatymų leidyba ir jų priežiūra. O šios institucijos ir radosi iš ankstesnės Lietuvių kalbos draugijos veiklos…
Moderniųjų technologijų amžiuje daugelis veiklų yra perkeliamos į virtualiąją erdvę. Nelieka nuošalyje ir Lietuvių kalbos draugija. Štai Valstybinės kalbos statuso grąžinimo lietuvių kalbai 30-mečio ir Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio proga Šiaulių miesto savivaldybė kartu su Lietuvių kalbos draugijos Šiaulių skyriumi Savivaldybės interneto svetainės forume kvietė gyventojus išsakyti nuomonę keturiomis temomis, susijusiomis su lietuviškų įmonių pavadinimais, elektroniniame pasaulyje neįsitvirtinusios kalbos likimu, lietuviškų raidžių vartojimo elektroniniame susirašinėjime dilema ir lietuvių kalbos paskelbimo valstybine grįžtamuoju poveikiu. 2019 metais Lietuvių kalbos draugijos Kėdainių Mikalojaus Daukšos skyrius ir Kėdainių rajono savivaldybė organizavo virtualius gražiausio vietovardžio rinkimus. Panašių virtualių renginių vyksta ir daugiau. Virtualiai pabendrauti galima ir jau trejus metus veikiančioje LKD paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“. Tačiau daugiausia dėmesio ir dalyvių gausos sulaukia nuo 2017 metų vykstantys Metų žodžio ir Metų posakio rinkimai, virtualioji LKD viktorina.
Metų žodžio ir Metų posakio rinkimus organizuoja Lietuvių kalbos draugija, Lietuvių kalbos institutas ir žinių portalas alfa.lt (anksčiau – www.lzinios.lt). Rinkimų tikslas – skatinti visuomenę domėtis dabartinėje viešojoje lietuvių kalbos vartosenoje vykstančiais reiškiniais. Jų metu renkamas žodis ir posakis, geriausiai atspindintis tų metų visuomenės nuotaikas ir gyvenimo aktualijas, taikliausiai įvardijantis naujus, konkrečiam metui būdingus reiškinius. Metų žodį ir Metų posakį gali siūlyti visi asmenys nuo liepos 1 d. iki sausio 1 d. (siūlymus galima siųsti el. paštu metuzodis@gmail.com arba skelbti Metų žodžio paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“). Sausio 10 d. paskelbiamas balsavimui atrinktų žodžių ir posakių sąrašas ir iki vasario 20 d. informacinio partnerio interneto svetainėje balsuojama. Rinkimų nugalėtojai skelbiami vasario 21-ąją, Tarptautinę gimtosios kalbos dieną.
Kasmet gegužės 7 d. – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną – vyksta kitas renginys – virtuali lietuvių kalbos viktorina. Jos tikslai – skatinti visuomenę pažinti bendrinės lietuvių kalbos sistemą, jos išgales, žadinti domėjimąsi lituanistikos istorija, norą geriau pažinti lietuvių kalbos tarmes, kelti lietuvių kalbos vartotojų raštingumą. Viktorinos dalyviams paprastai reikia atsakyti į 25 nestandartinius klausimus, parinktus iš įvairių kalbos sričių – t.y. iš kelių teikiamų atsakymų pažymėti vieną tinkamiausią variantą. Viktorinos užduotys būna prieinamos visą parą – nuo gegužės 7 d. 00:00 val. iki 23:59 val. Lietuvos laiku Lietuvių kalbos draugijos, Pasaulio lietuvių bendruomenės, „Metų žodžio“, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, Valstybinės kalbos inspekcijos, Kalbos ir kultūros instituto „Lingua Lituanica“ paskyrose socialiniame tinkle „Facebook“. Ten pat maždaug po savaitės skelbiami ir viktorinos nugalėtojai.
Galbūt galite paminėti aktyviausius draugijos narius ir jų ryškiausius darbus?
Per atkurtos Lietuvių kalbos draugijos veiklos trisdešimtmetį nuveikta daug darbų darbelių. Visų čia jų ir neišvardinsi. Organizuojami įvairiausi proginiai ir neproginiai kalbos renginiai, minimos kalbininkų sukaktys, rašomos knygos, renkama ir kaupiama tautosakinė ar dialektologinė medžiaga ir kt. Kaip jau buvo minėta, atsižvelgdami į įstatuose iškeltus uždavinius, Lietuvių kalbos draugijos nariai daugiausia rūpinasi visuomenės kalbiniu švietimu. Jų dėka vien tik Lietuvių kalbos dienų metu (vasario 16 d.– kovo 11 d.) įvairiuose Lietuvos kampeliuose kasmet surengiama ar inicijuojama per 200 įvairiausio pobūdžio renginių visuomenei ar savo įstaigų, mokyklų bendruomenėms. Ir tai tik nedidelė dalelė visų draugijos nuveiktų darbų. Aktyviausi ir daugiausia nusipelnę nariai nelieka nepastebėti. Štai už didžiulį atsidavimą gimtajai kalbai, jos puoselėjimui vien per paskutiniuosius trejus metus Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įsteigta skulptūrėle „Sraigė“ (autorius Rokas Dovydėnas) ir diplomais buvo apdovanotos dvi aktyvios LKD narės – valdybos sekretorė, Gimtosios kalbos leidinio vyriausioji redaktorė Rita Urnėžiūtė, ilgametė Jurbarko skyriaus pirmininkė Aldona Pauliukaitienė, Gimtosios kalbos leidinio redaktorė Inga Mataitytė. Seimo Švietimo ir mokslo, Kultūros komitetų padėkos raštai įteikti Panevėžio skyriaus narei Emilijai Gedraitienei, Kelmės skyriaus atkūrimo iniciatorei dr. Onai Laimai Gudzinevičiūtei, šiauliečiams Algirdui Malakauskui, Silvijai Baranauskienei, Aušrinei Rinkevičienei, Cecilijai Lapkuvienei. Pirmųjų LKD skaitymų metu Seimo pirmininko padėkos raštu apdovanotas Lietuvių kalbos draugijos garbės pirmininkas doc. dr. Aldonas Pupkis ir kt. Lietuvių kalbos draugija turi ir savo nominacijas – tai rašytinės padėkos, nominavimas draugijos garbės nariais. Nuo Lietuvių kalbos draugijos atkūrimo Lietuvoje šis garbingas vardas suteiktas 11 labiausiai pasižymėjusių ir nusipelniusių Lietuvių kalbos draugijos narių: Jonui Augustaičiui, Janinai Barauskaitei, Petrui Baužiui, Birutei Goberienei, Jonui Klimavičiui, Algirdui Malakauskui, Aldonui Pupkiui (garbės pirmininko vardas), Albertui Rosinui, Eugenijui Urbonui, Zigmui Zinkevičiui, Kazimierui Župerkai.
Daug svarių apdovanojimų būta ir iki mano pirmininkavimo. Keliolika aktyvių narių pagerbti Petro Būtėno premija, įvairiausiais garbės ir padėkos raštais ar diplomais. Labai atsiprašau, kad visų apdovanotųjų čia nesuminėsiu…
Jūsų manymu, kaip kalbos kultūrai atsiliepia spartus informacinių technologijų plitimas, atveriantis kiekvienam galimybę reikšti savo mintis? Ar tai neskatina peržiūrėti ir kai kurias lietuvių kalbos rašybos taisykles, pavyzdžiui, atsisakyti nosinių, nuimti varneles nuo š, č ir ž? Kokia Lietuvių kalbos draugijos pozicija?
Bet juk ir galimybės sparčiai eina paskui technologijas! O ar nosinės ir varnelės trukdo reikšti mintis? Viską šiandien įmanoma parašyti ar pažymėti! Vadinasi, ir visos kitos kalbos, kurių abėcėlės sukurtos lotynų kalbos pagrindu, turėtų grįžti prie ištakų – tradicinės lotynų kalbos abėcėlės. Tuomet reikėtų atsisakyti visų diakritinių ženklų, ligatūrų… Pavyzdžiui, prancūzų kalba turėtų atsisakyti kirčiuotų balsių, čekų ir slovakų – varnelių, lenkų – nosinių garsų, vokiečių, estų ir kt. – umliauto ir pan. Kam tai būtų naudinga? Ir ką tai duotų? Sukeltų sumaištį rašyboje? Kad greičiau išsiųstume SMS žinutę? Lietuvių kalbos draugija, bent jau atkurtoji Lietuvoje, niekada nėra svarsčiusi ir, manau, nesvarstys tokių absurdiškų dalykų. Galiu pasakyti tik savo nuomonę – nereikia be jokio specialaus tikslo griauti ir daužyti tai, kas jau šimtmetį gyvuoja, yra priprasta ir vartojama, kas tapo lietuvių kalbos (ar kitų pasaulio kalbų) rašybos tradicija. O lietuviai yra tradicijų puoselėtojai! Štai 2005 metais Valstybinė lietuvių kalbos komisija, vadovaujama Irenos Smetonienės, visuomenės vertinimui buvo pasiūliusi kai kurių rašybos taisyklių supaprastinimą. Buvo siūloma pamąstyti ir dėl kai kurių įsimintinų žodžių, kurių šaknyje rašomi nosiniai balsiai, rašybos, nes iš 28 tokios rašybos žodžių tik 7 aktyviai vartojami ir jų reikšmės yra suprantamos visuomenei. Tačiau internetinė ir anketinė apklausos parodė, kad dauguma respondentų nenorėtų, kad pateiktų formų ar žodžių rašyba būtų paprastinama. Taip ir liko iki šiol.
Beje, prieš kelerius metus spaudoje parašyti be nosinių šąlą, bąla, sąla buvo viena didžiausių kalbos nuodėmių. Dabar su klaidomis visuomenės informavimo priemonėse vis labiau apsiprantama. Ką ten spauda, knygose vis daugiau atsiranda klaidų. Galbūt tai rodo nuomonės, kad nereikalinga bendrinė kalba, suintensyvėjimą?
Beraščių buvo visais laikais… O kad su klaidomis apsiprantama ir jos nebebado akių nei skaitytojui, nei rašančiajam, yra nepateisinama. Ypač blogai, kai jų nepaisoma viešame spausdintame žodyje. Pagaliau juk yra leidinių korektoriai, redaktoriai, interneto programėlės, užglaistančios ir slepiančios autoriaus neraštingumą! Manyčiau, kad tos klaidos yra arba visiškas rašančiojo apsileidimas, arba savotiška jo arogancija, tam tikra pozicija, bet kokių taisyklių niekinimas ir jų nepaisymas, vaikiškas asmens laisvės, ką noriu, tą darau, supratimas. Bet dėl to nekalta bendrinė lietuvių kalba, kalti mes patys, kalbos neišmanėliai ar jos niekintojai… Mane tokios rašliavos trikdo visur – ir popieriuje, ir virtualioje erdvėje. Esu visų formų bendrinės kalbos šalininkė, aktyvi jos vartotoja nuo pat mokyklos laikų, nors tarminėje aplinkoje kalbu tik gimtąja Pasvalio šnekta, o moksliniuose tyrinėjimuose ir ja rašau… Bendrinės kalbos (ne)reikalingumo tema nediskutuoju ir nediskutuosiu, nes tai yra visiškai nereikalingas iečių laužymas. Reikia suprasti, kad tai – tik projektinė veikla ir tiesa, kad tie asmenys, kurie skleidžia tokias mintis, kuria teorijas, yra puikūs lituanistai, mano kolegos, mokęsi tame pačiame Vilniaus universitete ir lankę tų pačių profesorių paskaitas…Baigsis projektiniai pinigai, pamažu sunyks ir užges šiandien taip gyvai skelbiamos idėjos.. Ir dar. Argi kas šiandien rimtai, išskyrus paauglius ar amžinai nesubręstančius keliadešimtmečius visko neigėjus, ima šias teorijas giliai į širdį?..
Jūsų manymu, reikia ar ne puoselėti bendrinę lietuvių kalbą? Gal ji jau gali ir savarankiškai, be kalbininkų rūpesčio gyvuoti?
Ji ir gyvuoja. Galime tik didžiuotis, kad jau šimtmetį mes ją tokią turime! Bet bendrinę kalbą reikia puoselėti ir saugoti ne vien todėl, kad neišnyktų, bet ir todėl, kad ji nesunyktų, nesuprastėtų, kad būtų gyva, turtinga ir vaizdinga, kiekvienos šalies ar tautos pasididžiavimas, o ne kelis šimtus žodžių turinti pramokta kalba su skolintomis ar jai svetimomis konstrukcijomis. Todėl ir lietuvių kalbos mylėtojai, ne tik kalbininkai, ją prižiūri, pataria, parodo, kas negerai, kas taisytina, kai viešai praveriama burna ar raštu paleidžiamas žodis, o tavęs klauso, tavo raštus skaito daugybė žmonių. Bendrinė kalba – tai standartinė, norminė kalba, kuria rašomos gramatikos ir žodynai, leidžiami laikraščiai ir žurnalai, ji vartojama kitose masinės informacijos priemonėse, ja skaitomos paskaitos ir kt. Bendrinės kalbos mokomasi mokyklose, jos mokosi užsieniečiai ar teatrų aktoriai, kad, reikalui esant, gebėtų viešai taisyklingai prabilti…
Namuose ar su draugais, aišku, kalbos vartosena neribojama ir netaisoma – galima kalbėti pagal širdies balsą ar intelekto lygį – tarmiškai, žargonu, trumpiniais ar simboliais…Reikia pripažinti, kad perlenkia lazdą tie lituanistai, kurie beatodairiškai, neatsižvelgdami į konkrečią situaciją, be paliovos taiso ir bara kalbos vartotojus, kad jų bijoma ir vengiama draugijos net prie pietų stalo… Taip neturėtų būti. Lituanistui turi rūpėti tik viešoji kalba.
Koks Lietuvių kalbos draugijos santykis su Valstybinės lietuvių kalbos komisija?
Labai geras! Net pats Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis yra Lietuvių kalbos draugijos narys ir dažnas mūsų suvažiavimų ar renginių svečias, prelegentas! Ir mes būname kviečiami į komisijos renginius, kai kuriuos posėdžius. Keičiamės mintimis, nuomonėmis, kartais draugiškai pasiginčijame, jei nesutariame kokiu nors klausimu… Keletas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narių taip pat yra mūsų draugijos nariai. Todėl vieni kitus gerai pažįstame, mūsų veiklos yra viena kitą papildančios. Kaip jau buvo minėta, Valstybinė lietuvių kalbos komisija rūpinasi lietuvių kalbos politikos formavimu, kalbos įstatymų leidyba, o mūsų draugijos uždavinys – visa tai kuo plačiau paskleisti visuomenėje.
Ką manote apie valstybinės kalbos politiką – kokia ji yra ir kokia, Jūsų manymu, turėtų būti?
O, kad taip vienu žodžiu ar sakiniu būtų galima atsakyti! Tai sunkus ir sudėtingas procesas, daugialypis ir daugiasluoksnis, ir mes visi esame šiame procese, ir visi esame jos kūrėjai, o kartu ir vykdytojai. O konkretų valstybinės kalbos politikos 2019–2022 m. gairių įgyvendinimo priemonių planą parengė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos sudaryta darbo grupė. Tai jos prerogatyva. Plane yra numatytos priemonės, skirtos valstybinės kalbos statusui įtvirtinti ir lietuvių kalbos prestižui stiprinti, siekiama užtikrinti kalbos lankstumą ir dinamiką, stiprinti lietuvių kalbos statusą daugiakalbės Europos sąlygomis, užtikrinti visavertį valstybinės kalbos funkcionavimą visose viešojo vartojimo srityse. Pasiūlytos priemonės taip pat turėtų padėti užtikrinti bendrinės kalbos modernumą, atsinaujinimą ir gausinti jos išteklius visuomenės poreikiams tenkinti. Tai visaapimanti veikla ir ar galima jai prieštarauti? Tik reikia dirbti, stengtis nenutolti nuo išsikeltų gairių. Ir Lietuvių kalbos draugija visomis išgalėmis stengiasi prie to prisidėti. Bet daug kur reikia ir LR Seimo politinės valios – politikai vis nesiryžta pradėti svarstyti… 2006 metais darbo grupės parengtos Valstybinės kalbos įstatymo naujos redakcijos…
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Karolina Baltmiškė
Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/rita-miliunaite-kalba-gyva-kiek-ji-turi-vidines-jegos-atsinaujinti
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/audrys-antanaitis-musu-visu-rupestis-%E2%80%93-kuo-ilgiau-islaikyti-gyva-ir-svaria-tevu-bei-seneliu-kalba
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/audrys-antanaitis-visus-pasaulio-lietuvius-vienija-kalba
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/audrys-antanaitis-globalumas-%E2%80%93-tai-vaikiskos-provincialumo-ligos-apraiskos-naujajame-pasaulyje
