Fotografija kaip socialinio emocinio ugdymo įrankis

„Fotografijos kalba yra vienintelė tokia, kuria susikalbėti gali visas pasaulis”  (fotografas Bruno Barbey)

Socialinis emocinis ugdymas ir jo teigiama įtaka vaikų psichikos sveikatai yra viena iš aktualiausių temų Lietuvos švietimo srityje. Pasaulio tyrimai rodo, kad emocinis intelektas ir jo pagrindas – socialiniai emociniai įgūdžiai – yra daug svarbesni vaiko sėkmei už kognityvinį intelektą. Teigiama, kad emocinis intelektas yra gana patikimas asmeninio ir profesinio gyvenimo sėkmės rodiklis. Nepakankamai išugdyti emociniai socialiniai gebėjimai gali lemti komplikuotus santykius su aplinkiniais. Net aukšto intelekto, išsilavinęs žmogus gali būti vienišas ir nelaimingas. Ir atvirkščiai, žmogus, kuris nepasižymi aukštu intelektu, gali būti sėkmingas gyvenime, jei dėl išlavinto emocinio intelekto tampa lyderiu, rodo iniciatyvą ir įkvėpia aplinkinius.

Tokiu būdu, vaikai ir suaugusieji turi įgyti pagrindines socialines emocines kompetencijas. Gebėjimas susirasti draugų ir puoselėti draugystę, inicijuoti pokalbį ir išklausyti, atskleisti save, drąsiai pasipriešinti skriaudėjams, atjausti kitus, įveikti sunkumus, išspręsti konfliktus, domėtis aplinka yra tie įgūdžiai, kurie reikalingi gyvenime norint būti laimingu. Taip pat ir mokykloje socialinės emocinės kompetencijos lemia sėkmę. Vaikų ir jaunuolių adaptacijai naujose gyvenimo aplinkose bei sėkmingai socializacijai prireikia pasitikėjimo savimi, žinojimo, kokio elgesio iš tavęs laukia kiti ir kaip tinkamai elgtis, mokėjimo laikytis taisyklių ir susitarimų. 

Yra daug socialinio emocinio ugdymo įgyvendinimo mokykloje būdų. Tai saugios aplinkos kūrimas, artimesnių santykių tarp mokinių ir mokytojų kūrimas, specifinių socialinio emocinio ugdymo temų įpynimas į klasės gyvenimą, mokymasis bendradarbiaujant, tėvų ir mokytojų bendradarbiavimo plėtojimas, mokinių socialinių emocinių įgūdžių ugdymas. Pagrindinis socialinių emocinių kompetencijų ugdymo principas – aktyvių ugdymo metodų taikymas. Būtent patyriminė praktika yra efektyviausia priemonė savęs pažinimui ir tobulėjimui. Tarp tokių priemonių noriu išskirti fotografiją ir įvairius fotografijos metodus. Naudoju sąlyginę, apibendrinančią sąvoką ,,fotografijos metodai”, apjungiančią bendrus fotografijos ir fotografavimo bruožus, fototerapijos technikas ir terapinę fotografiją.

Fotografija, kaip meno sritimi, domėjausi jau seniai. Fotografuodama laisvalaikiu ir pasinėrusi į prisiminimus apžiūrinėjant nuotraukas, asmeniškai patyriau galingą fotografijos poveikį. Visų pirma – dėl galimybės įamžinti akimirkas. Antra – pats fotografavimo procesas ir fotografijų peržiūrėjimas suteikia terapinę prasmę: nuramina, pralinksmina, padeda atsipalaiduoti. Pokalbiai apie nuotraukose įamžintus vaizdus leidžia pažinti save ir kitus, dalintis mintimis, emocijomis, suteikia galimybę treniruoti minčių reiškimo įgūdžius. Fotografija padeda plėtoti saviraišką. Ir nereikia būti fotografu-ekspertu, kad būtų galima fotografuojant perteikti savo patirtį ir požiūrį, kalbėtis apie nuotraukas.

Susidomėjau, kaip fotografiją galima pritaikyti socialinio pedagogo veikloje ir vykdant socialinį emocinį ugdymą. Moksliniuose ir metodiniuose šaltiniuose aptikau nemažai informacijos apie fotografavimo ir fotografijos vaidmenį asmenybės pozityviojoje socializacijoje, sprendžiant aktyvumo, pilietiškumo, užimtumo klausimus. Fotografijos specialistai išskiria fotografijos ir fotografavimo proceso savybes, sudarančias prielaidas individo socializacijai:

• fotografavimas asocijuojasi su žaidimu;
• fotografavimas palengvina susitikimą su neigiamais jausmai, kylančiais dabartyje;
• fotografavimas gali tarnauti psichinės energijos kanalizacijai ir sulaikyti žmogų nuo skausmingo ar iškreipto jausmų išliejimo tikrovėje, pvz. agresyvaus elgesio;
• fotografavimas gali sustiprinti galios pojūtį: nufotografuoti – tarsi pasisavinti nufotografuotą daiktą, pvz., virš paauglio lovos kabantis roko žvaigždės plakatas suteikia magišką turėjimo to, kas nepasiekiama jausmą;
• fotografija tampriai susieta su savireprezentacija: fotografavimo metu modeliai tarsi vaidina mini-spektaklyje,
• fotografijų demonstravimas dažnai lydimas pasakojimu.

Fotografijos metodai sėkmingai taikomi JAV, Didžiosios Britanijos, Australijos ir kitų užsienio šalių socialiniame darbe. Teigiama, kad socialinis darbas ir meno terapija (tame tarpe ir fototerapija) turi daug bendro, bei gali būti įtraukta į socialinio darbuotojo/pedagogo instrumentų sąrašą. Užsienio literatūroje yra nemažai tyrimų ir pavyzdžių, apie fotografijos taikymą darbe su įvairių kategorijų klientais. Fotografijos metodai taikomi socialiniame darbe su neįgaliais asmenimis, specialiųjų poreikių vaikais, deviantinio elgesio vaikais, nepilnamečiais nusikaltėliais, pagyvenusiems klientais ir t.t. Taikant fotografijos metodus, siekiama asmenų teigiamų bruožų, socialinių įgūdžių, saviprezentacijos lavinimo, socialinės reabilitacijos ir socializacijos. Pabrėžiama, kad kiekvienai konkrečiai asmenų grupei gali būti sukurta atskira fotografijos taikymo metodika, o užsiėmimai vykti švietimo įstaigose, socialiniuose centruose vadovaujant psichologu ir/ar socialiniu pedagogu.

Tarp užsienio specialistų labai populiarus foto balso metodas– tai unikalus metodas, tinkantis siekti socialinio emocinio ugdymo tikslų ir suteikiantis galimybę stiprinti bendravimo įgūdžius, plėtoti saviraišką, kūrybiškumą. Komunikuodami apie savo pačių gamintas nuotraukas, metodo dalyviai išreiškia savo poreikius, svajones, pomėgius ir tai, kuo apskritai norėtų pasidalinti su kitais.  Įveikiami kalbiniai bei kultūriniai barjerai.

Apibendrinant foto balso metodą ugdymo kontekste, galima sakyti, kad jis skatina reikšmingas, realių teigiamų pokyčių siekiančias diskusijas.  Foto balsas gali būti taikomas kaip įrankis pasiekti, informuoti ir organizuoti bendruomenės narius, leidžiantis jiems iškelti svarbiausias problemas ir diskutuojant ieškoti jų sprendimo būdų. Taikant foto balso metodą, kaip ugdymo priemonę, galima pagerinti klasės ar grupės bendrą klimatą, sužadinti norą domėtis naujais dalykais, mokytis bendrauti ir bendradarbiauti.

Pasaulyje foto balso metodas yra plačiai taikomas įvairiuose projektuose ir tyrimuose. 2005 metais Jungtinėje Karalystėje vyko projektas „Psichinės sveikatos gerovė“. Projekto tikslas buvo įrodyti, jog nuotraukos gali padėti specialiųjų poreikių turintiems asmenims sėkmingai komunikuoti realiame, kasdieniame gyvenime. Pagrindinis uždavinys buvo surengti fotografijų parodą, kuri aiškiai parodytų psichikos sutrikimų turinčių asmenų bendruomenės gyvenimą ir atskleistų kylančias problemas. Kiekvienas projekto dalyvis fotografavo savo aplinką ir turėjo galimybę pristatyti save taip, kaip pats suvokia, kad kiti galėtų susipažinti su jo gyvenimu ir asmenybe. Teigiama, kad projekto dalyviai įgijo naujos neįkainojamos patirties ir atrado naujų galimybių savo gyvenime.

2006 metais užsienio mokslininkas C. R. Carnahan pristato tyrimą, kurio metu pedagogai taikė foto balso metodą pradinėje mokykloje. Pedagogų tikslas buvo fotografuoti savo grupės autizmo spektro sutrikimą ir Dauno sindromą turinčius vaikus, fiksuoti jų elgesį, nuotaikas, ugdymosi procesą. Kiekvienas vaikas gavo fotoaparatą ir turėjo galimybę fotografuoti tiek ugdymo įstaigos, tiek namų aplinką, sukurti savo asmeninį nuotraukų albumą ir juose esančiomis fotografijomis dalintis su kitais. Mokytojai irgi pristatė savo fotografijas, komentavo jas, vyko aptarimas, dalijimasis kilusiomis mintimis ir idėjomis. Taip buvo skatinamas sėkmingos komunikacijos procesas. Tyrimų išvadose teigiama, kad foto balsas gali būti panaudojamas kaip priemonė ar strategija, kuri įtrauktų ugdytinius į bendrą veiklą ir pagerintų bendrą atmosferą bei visų tarpusavio santykius.

Kitas foto balso metodo taikymo galimybių tyrimas buvo atliktas Lotynų Amerikoje. Tyrimų tikslas buvo ištirti paauglių, pakeitusių gyvenamąją vietą iš Lotynų Amerikos į Šiaurės Karolinos valstiją, patirtį. Socialinės įtraukties problemos, su kuriomis susiduria gyvenamąją vietą pakeitę paaugliai, buvo pristatytos organizuotoje foto parodoje.

Foto balso metodas Lietuvoje dar nėra populiarus. Aptikau 2016-2017 m. Eglės Trepeikytės tyrimą ,,Fotografija, kaip priemonė, ugdant negalią turinčių asmenų saviraišką: dienos centro atvejo analizė”. Tyrimo dalyviai – 21–25 metų negalią turintys jaunuoliai – fotografavo savo aplinką, po to buvo skatinami komentuoti pagamintas fotografijas, dalintis išgyventomis emocijomis. Taip vyko tikslingi komunikacijos procesai, dalyvių tarpasmeninių santykių gerinimas.

Be foto balso metodo, radau kitų fotografijos metodų taikymo socialiniame darbe pavyzdžių. 2014 metais grupė užsienio specialistų tyrė selfie, kaip pedagoginį instrumentą. Tyrimo tikslas buvo pagerinti atmosferą klasėje, užmegzti glaudesnius tarpusavio santykius naujoje aplinkoje, paskatinti studentus bendrauti ir už klasės ribų. Šiuo eksperimentu buvo siekiama atskleisti, kad dabar ypač populiarias asmenukes, galima panaudoti ne tik savo egocentriškumui iškelti, bet ir daug reikšmingesniems tikslams (pvz., ugdyti jaunų žmonių kritinį mąstymą). Studentai turėjo fotografuotis drauge (daryti asmenukes), įsiminti vieni kitų vardus žvelgiant į asmenukes (regimosios atminties lavinimas).

Lietuvos psichologė, socialinių mokslų daktarė, fotografė Aliona Šalaj subūrė fototerapijos grupę Vilniaus Universiteto psichologinių inovacijų ir eksperimentinių tyrimų centre. Grupėje buvo atliekamos įvairios foto užduotys, pvz., kalbamasi nuotraukomis, grupės nariams svarbių nuotraukų aptarimas, fotografavimas niekuomet nebandytomis sąlygomis. Teigiama, kad tokia foto veikla gali padėti įveikti žmogaus išankstines nuostatas, suprasti, kad drįsdami elgtis neįprastai galime sužinoti daug naujo apie save, išmokti savimi pasitikėti.

Beveik trisdešimt metų dirbu Klaipėdos ,,Medeinės“ mokykloje, skirtoje didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams. Skatinu mokinius ir kolegas domėtis fotografija kaip saviraiškos, saviprezentacijos, savęs pažinimo ir socializacijos būdu. Rengiu mokinius respublikiniams ir tarptautiniams fotografijų konkursams ir parodoms. Inicijuoju socialinio emocinio ugdymo programas ir projektus taikant fotografijos metodus. 2021–2022 metais dalyvavauvykdant Erasmus+ projektą „Moksleivių sąmoningumo ir prevencijos įgūdžiai, susiję su patyčiomis ir neapykantos kurstymu elektroninėje erdvėje“ beikuriant skaitmeninę foto balso parodą apie elektronines patyčias. Įvairiuose šaltiniuose aptiktas foto terapijos technikas modifikuoju, adaptuoju individualiam darbui su mokiniais arba konkrečiai negalią turinčių mokinių grupei. Vedu terapinės fotografijos užsiėmimus šalies pedagogams. Apibendrindama teoriją ir savo darbo praktiką galiu teigti, kad fotografija padeda atskleisti kiekvieno žmogaus unikalų matymą, nepriklausomai nuo jo sveikatos būklės, amžiaus ar socialinės padėties. Ypač svarbu, kad nepalankioje socialinėje situacijoje atsiduriantiems vaikams ir jaunuoliams fotografija gali tapti puikia pagalbine priemone išreikšti save, padėti bendrauti su aplinkiniais, paskatinti pasitikėjimą savimi ir taip padėti mokymosi bei socializacijos procese.

Tatjana Verba

Klaipėdos ,,Medeinės” mokyklos

socialinė pedagogė metodininkė,

specialioji pedagogė metodininkė