Filosofė Julija Tuleikytė: baimė suklysti sulaiko nuo smalsaus klydinėjimo

Julija Tuleikytė. Asmeninio archyvo nuotr.

Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetas gruodžio 5 d. kviečia visus į atvirą, įvairių sričių intelektualus subursiantį simpoziumą „Aistros bendrabūtyje: klydinėti“, skirtą apmąstyti klaidų prasmę žmogaus egzistencijai.

Filosofai Kristupas Sabolius ir Nerijus Milerius, poetas ir dainų autorius Pijus Opera, tinklalaidininkė Tautė Šumskė, edukologės Sandra Kairė ir Akvilė Giniota, psichiatras Dainius Pūras, apžvalgininkas Paulius Gritėnas, tyrimų žurnalistė Birutė Davidonytė ir dar dvylika žinomų savo srities profesionalų – rašytojų, mokytojų, sociologų ir kt. – nuo 10 val. ryto iki 20.30 val. vakaro Filosofijos fakultete „klydinės“ aistringose tiesos paieškose. Jūsų dėmesiui pokalbis su filosofe, renginio sumanytoja Julija Tuleikyte apie tai, kodėl svarbu kalbėti apie klaidas ir ko galima tikėtis iš renginio. 

Kaip kilo mintis surengti tokį gana neįprastą renginį, kaip „Aistros bendrabūtyje: klydinėti“? Ką reiškia pavadinimas? 

Turbūt turiu prisipažinti, kad aptikau šią idėją besimėtančią kelyje, beklydinėdama.

Prieš tai 12 metų lankydama mokyklą ir 10 metų studijuodama universitete buvau įsitikinusi, kad vienas pagrindinių mokymosi tikslų – išmokti nedaryti klaidų. Tačiau bėgant laikui pastebėjau, kad baimė suklysti sulaiko nuo smalsaus klydinėjimo. Vaikščiodama „saugiais takais“, vis rečiau aptikdavau stebinančius dalykus, ir galiausiai pradėjau svarstyti, kad galbūt perdėtai vengti klaidų yra klaida.

O prieš porą metų pasiklydau Rio de Žaneire, gana nesaugiame rajone, ir pačiame įtampos įkarštyje netikėtai sutikau kolegą, žingsniuojantį gatve į priešingą pusę, nes ką tik gavo užduotį pasiklysti. Jo noras paklaidžioti atrodė toks nevaržomas, palyginus su mano pastangomis pasiekti tikslų tašką, kad sužadino smalsumą: o kaipgi klydinėja mano kolegės ir kolegos Vilniaus universitete? Galbūt galėčiau iš jų klydinėjimų kažko išmokti? Pasidarė įdomu: galbūt kažkas vertingo, kuo jie galėtų pasidalinti, lieka kažkur paraštėse ir nepatenka nei į studijų programas, nei į straipsnius ar monografijas? O kaip klydinėja ne kolegos?

Tad galiausiai pasiekusi Rio de Žaneiro valstijos universiteto pastatą, kuriame vyko simpoziumas „Errar?“ (liet. „Klysti?“, „Klaidžioti?“), paklausiau organizatoriaus, ugdymo filosofo Walterio Kohano, ar galėčiau įkvėpta šio renginio surengti kažką giminingo Lietuvoje. Gavusi palaikymą, parsivežiau šią idėją į Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetą.

Ir štai – jau šį penktadienį įvyks simpoziumas „Klydinėti“, kuris bus ir pirmasis ciklo „Aistros bendrabūtyje“ renginys. Pavadinimo antraštė „Aistros bendrabūtyje“ netiesiogiai nurodo į tai, kad renginys vyks Filosofijos fakultete – vietoje, kurioje XVII amžiuje buvo įkurtas bendrabutis („bursos“), o dabar aistringai studijuojami bendros būties klausimai.

Renginio idėją atsivežėte iš Rio de Žaneiro valstijos universiteto. Kuo Jūsų renginys bus kitoks?

Abu renginius vienija aistringas dėmesys klydinėjimo problematikai. Pastaroji gali asocijuotis su laisve ir tam tikru lengvumu, atrišančiu rankas žaisti, tad turbūt tai ir bus jungiantys motyvai.

Tačiau kaip žmogus, kuris baigė filosofijos bakalauro, magistro ir doktorantūros studijas Vilniaus universitete ir įprato prie sistemingų tiesos paieškų, simpoziumo metu Brazilijoje pajutau stiprų alkį šiek tiek aiškesnei svarstymų struktūrai ir sistemingesnėms refleksijoms.

Todėl Lietuvoje norisi sukurti renginį, kuriame kartu dera ir klydinėjimai, ir nuoširdi tiesos ar tiesų paieška. Tai atrodo dar ir ypač aktualu atsižvelgiant į visuomeninį, politinį kontekstą. Juk, kai esama galios pozicijoje, klydinėjimas, o ypač kitų klaidinimas, gali būti naudojami ir kaip išgalinimo strategija.

Tad nors pranešėjoms ir pranešėjams palikta laisvė interpretuoti klydinėjimo reiškinį nevaržomai, visi pakviesti žmonės atrodo jautrūs išgalinimo ir įgalinimo klausimams. Todėl net jei pranešimuose šios temos neiškils tiesiogiai, gali būti, kad beklydinėjant jos suskambės tarp eilučių.

Ką išgirsime simpoziume?

Siekiant pažvelgti į skirtingas klydinėjimo patirtis, buvo pakviesti ir mokslo pasaulyje daug pasiekę žmonės, ir įdomios mokslui neįsipareigojusios asmenybės. Taisyklių beveik nebus, riš tik bendra tema ir skiriamo laiko – 20 minučių – formatas. Norisi susikurti žaismingą erdvę, kurioje įvairūs žmonės susitinka lygiavertiškai pasikalbėti apie tai, ką kiekviena ir kiekvienas pažįsta tiek iš profesinės, tiek iš asmeninės perspektyvos – klydinėjimus.

Tiesą sakant, aš jau ne vienam pažįstamam žmogui rekomendavau pirmą gruodžio penktadienį pasiimti laisvą dieną, kad turėtų galimybę išgirsti visus pranešimus. Pranešėjų komanda – tokia stipri, kad net ir vieną pasisakymą praleisti man asmeniškai būtų gaila. Su dideliu smalsumu laukiu kiekvieno iš jų.

Gruodžio 5 d. savo pranešimus pristatys Birutė Davidonytė, Vilius Dranseika, Akvilė Giniota, Paulius Gritėnas, Mintautas Gutauskas, Gintė Marija Ivanauskienė, Sandra Kairė, Nerijus Milerius, Aistė Noreikaitė, Pijus Opera, Dainius Pūras, Skaistė Rupšlaukytė, Simonas Saarmann, Kristupas Sabolius, Kristina Simanaitė, Ieva Marija Sokolovaitė, Irma Jokštytė-Stanevičienė, Tautė Šumskė, Matas Tamošaitis, Veronika Urbonaitė ir Saulius Vasiliauskas. O gruodžio 9 d. į patyriminį užsiėmimą „Įkūnytos klajonės Filosofijos fakultete“ pakvies Irma Jokštytė-Stanevičienė ir Aida Štelbienė.

Tikiu, kad šis simpoziumas – tai galimybė susitikti su klydinėtojų svajonių komanda!

Kokių žmonių laukiate atklystant į simpoziumą?

Labai laukiame tų, kurie klydinėja. Renginys atviras visiškai visoms ir visiems. 

——–

Visą renginio „Aistros bendrabūtyje: klydinėti“ programą rasite čia: https://www.fsf.vu.lt/mokslas/28-renginiai/6925-aistros-bendrabutyje-klydineti

Beata Baublinskienė