Europos Sąjungai reikia geopolitikos

Kritikuojame Europos Sąjungos Rytų kaimynystės politiką. Teisingai darome, nes geopolitinio žvilgsnio jai išties trūksta… Dabartinė Europos Komisija, pradėdama savo darbą sakėsi, kad bus geopolitinė. Bet tebėra tik prekybos komisija…

Geopolitikos tikslas yra nupiešti tokį žemėlapį, kuriame šalis arba regionas jaustųsi saugus, kuriame sienos būtų nubrėžtos logiškai ir teisingai, ir svarbiausia, nubrėžtos taip, kad nesinorėtų jų keisti. Jei jau esame europiečiai, tai pagrindinių geopolitinių klausimų sprendimas mums – saugumo didinimas – Europos integracijos naudai, sprendžiant svarbius istorinės geopolitikos klausimus.

Europos integracija keletą jų išsprendė, kitus spręsti bando arba spręsti turėtų.

Vokietijos geopolitinė problema Europai buvo ta, kad Vokietija būdavo arba pernelyg susiskaldžiusi, chaotiška ir sunkia kontroliuojama, arba pernelyg didelė, pernelyg stipri ir nebesugebanti susitvarkyti su savo ambicijom. Tokia Vokietija kėlė grėsmę kaimynams ir visam kontinentui. Europos integracija išsprendė klausimą taip, kad Vokietija tapo ir didelė, bet tuo pat metu ir savo kaimynių ekonominė ir politinė dalininkė, tad jai buvo savotiškai atimtas noras elgtis „blogai“.

Po Antrojo Pasaulinio karo SSSR nesudarė jokios garbingos taikos su Vidurio Europa, tiesiog ją nukariavo. Suprantama, kad primesta „socializmo“ statyba buvo šių šalių atskyrimas nuo to, ką jos vadino Europa. Todėl geopolitinis virsmas – šalių juostos nuo Estijos iki Slovėnijos „perkėlimas“ į Europą ir buvo jų likimo sprendimas.

Tačiau tai ne geopolitikos pabaiga. Geopolitinė problema, kurią Euroatlantinė integracija sprendžia šiuo metu – Balkanai. Tai buvusios Osmanų imperijos europinis palikimas, palikimas, kuris be integracinio sprendimo stumia tautas į tarpusavio vaidus, kuris tebegundo tokias šalis, kaip Rusija, ar islamiškasis ekstremizmas, ieškoti naujos geopolitinės laimės.

Be abejo, tai Rusijos klausimas, klausimas, kur yra Europos riba Rytuose, ir Turkijos klausimas – kur yra Europos riba pietryčiuose.

Esminis Rusijos bruožas yra tas, kad Rusija tebemano, jog tarptautinė politika vykdoma tik iš jėgos ir ekonominių interesų pozicijos. Putino Rusija gal ir negrįš į SSSR sienas, tačiau į draugiškos Europai šalies pavidalą taip pat. Atrodo, kad vienintelė Rusijos forma, su kuria buvo galima normaliai susikalbėti, vadinosi… Maskvos kunigaikštytė.

Zbigniew Brzezinski teigė, kad Rusija elgiasi „chuliganiškai“ nes jaučiasi geopolitiškai amžina ir nesunaikinama. Jai reikia sukurti kokią nors geopolitinę alternatyvą, pavyzdžiui, stiprią Ukrainą ar plėsti integruotą Europą kuo arčiau Maskvos. Šiandien mes de facto esame integravę į Europą Abiejų Tautų Respubliką, kokią ji buvo po antro padalijimo, o reikėtų integruoti, kokia ji buvo prieš pirmąjį.

Beje, Rusija labai panašiai atrodė XVIII amžiaus pradžioje. Šiandien formaliai Rusija yra labai panaši į Maskvos kunigaikštystę, realiai tokia savęs nepripažįsta ir pretenduoja susigrąžinti „artimąjį užsienį“. Mes turime (pasak to paties Brzezinskio) leisti ir švelniai padėti jai grįžti į kunigaikštystės būvį. Rusija deklaruoja, esanti Trečioji Roma, bet mus reikia veikti, kad ji tokia nebūtų ir nesuteikti teisės atstovauti visus Rytų slavus.

Istoriškai Rusijos etninės žemes nuo Kaukazo skyrė natūrali stepių zona, Kaukazą Rusija užkariavo tik XIX amžiuje, užkariavo savotiškai atimdama jį iš islamo pasaulio, kuris savo ruožtu anksčiau islamizavo Bizantijos imperiją.

Kaip rodo istorija, įveikti tą stepių ruožą Rusijai nebuvo lengva, tad jos istoriniai bandymai pasiekti „pietų jūras“ iš esmės baigėsi ties Krymu. Net Bosforo paimti nepavyko.

Jeigu mūsų siekiamybė yra Rusiją padaryti Maskvos kunigaikštyste, tai siekiamybė Turkijos atžvilgiu yra ją europietiškai de-osmanizuoti (tai daroma per Balkanų integraciją) ir toliau ją europeinti – saugoti nuo islamizacijos ir siekti, kad ji grįžtų į Bizantijos valstybės pavidalą. Pietų Kaukazo šalių Euroatlantinė integracija tam tikrai pozityviai pasitarnautų. Jos turi būti Europos dalimi, bet ne vasalinės Rusijos ar Turkijos dalys.

Maskva kaip Trečioji Roma nepageidautina. Stambulas (Konstantinopolis) kaip Antroji Roma kur kas geriau nei Stambulas kaip Antroji Meka.

O galiausiai, juk reikia, kad žmonės gyventų ne geopolitinėse problemose, o jų sprendiniuose.

Egidijus Vareikis
Seimo narys

Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/geopolitikos-diagnostika-baltarusija-%E2%80%93-azerbaidzanas-%E2%80%93-pasaulio-sveikatos-organizacija

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/geopolitikos-diagnostika-cekija-%E2%80%93-lenkija-%E2%80%93-indija-