Vesta Aleknavičiūtė: nuo darbo su egzotiškais gyvūnais iki švietimo

Medikų šeimoje gimusi Vesta Aleknavičiūtė, rinkdamasi savo profesinį kelią, žūtbūt norėjo elgtis priešingai: rinktis kitą profesiją, tik ne mediko. Šis noras formavosi dar vaikystėje, kai jai giminaičiai bei tėvų draugai nuolat kartojo, kad jos, kaip medikų vaiko, profesinė ateitis aiški – ji, matyt, taip pat seks jų pėdomis. „O man būtinai norėjosi rinktis kažką kito dar ir dėl to, kad paniškai bijojau kraujo. Sakiau, jau į mediciną – tikrai niekaip. Tiesa, nuo gamtos mokslų, biologijos, kurie stipriai susiję su medicina, netoli ir tenuėjau“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos doktorantė, dėstytoja, VDU Botanikos sodo edukatorė.

Baigusi Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnaziją, Vesta Aleknavičiūtė pasirinko VDU biologijos (šiuo metu – biologijos ir genetikos) bakalauro studijas. Viename iš pirmųjų kursų, kuriame turėjo atlikti įvairius laboratorinius darbus, reikėjo skrosti gyvūnus.

„Iš pradžių galvojau, kad neišbūsiu, alpsiu. Juk aš bijau kraujo! Bet visgi ryžausi įveikti save: pabandžiau, ir patiko, buvo labai įdomu. Nei bloga buvo, nei alpau. Štai tada mama liūdėjo, kad visgi nepasirinkau medicinos. Bet jau viskas, tuo metu buvau įklimpusi į biologiją iki ausų. Be to, biologijoje įžvelgiau kiek kitokią prasmę, nei medicinoje. Medicina apsiriboja tik žmogaus gydymu, o aš norėjau veikti plačiau – orientuotis į visą gyvąją gamtą“, – sako Vesta Aleknavičiūtė, po bakalauro magistro studijoms pasirinkusi  molekulinę biologiją.

Prižiūrėjo zebrus, antilopes ir žirafas

Baigusi studijas, Vesta Aleknavičiūtė pradėjo dirbti Lietuvos zoologijos sode, Kanopinų gyvūnų skyriuje – prižiūrėjo zebrus, antilopes, žirafas. Nors tai, atrodytų, itin egzotiškas darbas, bet tuo pačiu nenutolęs nuo ugdymo: apart tiesioginio darbo su gyvūnais, jai teko pristatinėti prižiūrimus gyvūnus zoologijos sodo lankytojams.

„Darbas zoologijos sode nebuvo lengvas. Viena vertus, jis suteikdavo be galo daug malonumo – tokio artimo ryšio su gyvūnu būdamas zoologijos sodo lankytoju tikrai nesukursi. Iš kitos pusės, darbas buvo labai atsakingas ir pavojingas. Bet turbūt labiausiai mane žavėjusi darbo zoologijos sode dalis buvo darbas su žmonėmis, pristatant jiems prižiūrimus gyvūnus. Labai patikdavo pristatymams ruoštis – per tai ir supratau, kad būtent švietimas yra mano sritis, ne gryna biologija“, – prisipažįsta Vesta Aleknavičiūtė.

Bendrauti su vaikais bei šeimomis, pasakoti jiems apie gyvūnus, kuriuos prižiūri, jai be galo patiko – tai pastebėjusi viena jos pažįstama pasiūlė Vestai užsiimti edukacija VDU Botanikos sode ir ten vesti lankytojams edukacijas apie gamtos mokslus.

„Gavusi pasiūlymą, įprastai visad esu linkusi pabandyti, neskubu atsisakyti. Maža ką, o gal patiks? Tad štai taip bandau jau penkti metai, – juokiasi pašnekovė. – Botanikos sode atradau save būtent gamtos mokslų ugdyme. Kadangi neturėjau teorinių žinių, o tik praktinius pedagogikos įgūdžius, nusprendžiau baigti vienerių metų trukmės VDU pedagogikos kvalifikacijos studijas. Dabar be pedagogikos savo gyvenimo jau nebeįsivaizduoju“.

Doktorantūros studijos – praturtinanti kelionė į save

Baigusi magistro studijas, nors tuo metu dirbo Botanikos sode, ji pajuto savotišką tuštumą. Nors pirmą mėnesį atrodė smagu, kad nebėra paskaitų, atsiskaitymų, egzaminų, ilgainiui atsirado stimulas ir alkis žinioms, tobulėjimui – pradėjo to ieškoti vaikščiodama į biblioteką, skaitydama knygas, lankydama įvairius kursus.

Jei Vestos aplinkoje ir buvo dvejojančiųjų, ar verta rinktis trečiąją studijų pakopą, investuoti į tai savo laiką ir žinias, pati Vesta tuo neabejojo – po magistro studijų, padirbėjusi Botanikos sode ir baigusi trumpąsias pedagogikos studijas, ji suprato, kiek dar daug nežino ir kiek galėtų naujų žinių dar įgyti.

„Pamenu pokalbį su vienu bičiuliu, kuris man pasakė: „Į doktorantūros studijas žiūrėk ne kaip į studijas, kurias baigsi, bet vertink tai kaip į žiniomis praturtinančią kelionę į save“. Tas požiūris man labai tiko ir patiko. Jei studijuodama bakalaurą nekantravau studijas kuo greičiau baigti, pradėti dirbti ir tapti savarankiška, tai doktorantūrą vertinu kaip labai gražų savo gyvenimo etapą – nuostabią kelionę į save“, – pasakoja pašnekovė.

Įkvėpė gamta ir mokytoja

Paklausta, ar turi kokį nors mokymosi ritualą, kuris padeda jai ne tik mokytis, bet ir studijas suderinti su darbu, kitomis veiklomis, asmeninio gyvenimo planais, V. Aleknavičiūtė dalijasi paprastu patarimu: tiesiog planuotis ir viską susižymėti darbo knygoje, kad netektų kažko užmiršti ar vėluoti atlikti.

„Pamenu, kai pradėjau vieną pirmųjų savo darbų, kolegė, kuri ten dirbo jau ne vienerius metus, pradėjo man vardinti užduotis: tą reikia padaryti, aną ir dar tą. Tąkart ji stebėjosi, kad nieko nesižymiu darbo knygoje, o pasikliauju vien savo atmintimi. Ir ji buvo teisi – vos po mėnesio įsigijau darbo knygą, ir ją nusiperku kasmet, vos prasidedant metams. Kai tiek visokių reikalų, knyga tikrai padeda – su pabraukimais, šauktukais ir visokiais ekstra darbais“, – savo patirtimi dalijasi Vesta. Ir priduria: jeigu ji mato, kad laukia intensyvus periodas ar koks sunkesnis iššūkis, nusiperka plytelę juodojo šokolado. „Kol įveiki darbą, įveiki ir šokoladą. Tokiais periodais smegenims juk reikia šiek tiek gliukozės“, – šypsosi ji.

Šiuo metu Vesta dėsto studentams dviejose programose – mokomojo dalyko STEAM pedagogikos, taip pat pradinio ugdymo pedagogikos ir ankstyvojo užsienio kalbos mokymo. Ji pastebi, šiose srityse vis dar gajūs įvairūs mitai, pavyzdžiui, kad tiksliuosius mokslus mokytis sunku, o štai socialinius – lengva, nes ten viską gali atsiskaityti vadovaudamasis intuicija. Iš tiesų tiek vienoje, tiek kitoje srityje reikia mokytis, įdėti daug darbo ir pastangų. Gal tai atbaido būsimus studentus, bet pašnekovė sako norinti kaip tik padrąsinti jaunimą rinktis gamtos mokslus ir ypač tokias specialybes kaip STEAM mokomojo dalyko pedagogika – tai itin įdomios sritys.

„Gamta mane žavėjo nuo mažumės, štai ir dabar geriausias poilsis man yra gamtoje. Kai mokykloje atėjo laikas profiliuotis, rinktis, kokius dalykus mokytis A ar B lygiu, ilgai nesvarsčiau – A lygiu pasiėmiau biologiją ir chemiją. Ir nesuklydau. A lygyje turėjau be galo stiprią mokytoją Laimą Lapinskaitę, kuri mane ir pastūmėjo savo gyvenimą susieti su biologija. Iki šiol palaikome su ja ryšį – tai mano įkvėpėja, mokytoja iš didžiosios raidės“, – komplimentus savo mokytojai žėrė Vesta Aleknavičiūtė.

Biologijos pamokos neturėtų būti nuobodžios

Didžiąja dalimi visa Vestos pedagoginė patirtis sukasi aplink mokinius, nes edukacijose įprastai dalyvauja 1-12 klasių moksleiviai. Įstojusi į doktorantūrą, ji gavo galimybę dėstyti ir studentams – šia galimybe ji be galo džiaugiasi ir didžiuojasi. Darbas su studentais, kurie yra jau suaugę žmonės, turintys savo supratimą ir idėjų, moko pasitempti ir ją pačią.

Su studentais ji daug diskutuoja, ieško bendrų sprendimų: „Iš savo studentų visų pirma išmokau lankstumo – lanksčiau reaguoti į įvairias situacijas, atsižvelgti į įvairius prašymus, nes juk visko gyvenime nutinka. Ir jei į mano vedamas edukacijas mokiniai atvyksta kartą ar kelis, tai su studentais matausi kas savaitę – žinau jų rūpesčius, problemas, jie dalijasi savo idėjomis, patirtimi, išgyvenimais. Su jais turime tikrai stiprų ryšį“, – apie darbą su studentais pasakoja V. Aleknavičiūtė.

Svarstydama, kokių pokyčių reiktų imtis, kad susidomėjimas gamtos mokslais būtų didesnis ir daugiau studentų rinktųsi šios krypties studijas, Vesta sako, kad viskas prasideda nuo mokyklos. 

„Atsimenu, mokykloje nors ir mokėmės pagal vadovėlį bei pratybas, tuo pačiu turėdavome gausybę įvairių praktinių veiklų, susijusių su gamtos mokslais. Pamokose stebėjome per mikroskopą svogūną, matavome fotosintezės intensyvumą ir t.t.Būtent gamtos mokslų mokymas per praktines veiklas, patirtį ir gali sudominti. Nes viena, kai apie medį perskaitai knygoje, ir visai kas kita, kai su mokiniais nuvyksti į mišką ar Botanikos sodą ir tuos medžius pamatai, tyrinėji, lieti.

Kai savo studentų paprašau užpildyti anketas apie patirtį, susijusią su gamtos mokslais, buvo ir tokių atsakymų, kad gamtos mokslai yra neįdomu, nuobodu, labai sausa. Tąkart stebėjausi ir negalėjau suvokti, kaip taip gali būti? Vėliau išsikalbėjome, kad mokykloje jie tiesiog mokėsi iš vadovėlio – atsiversdavo knygą, konspektuodavo, atsakydavo į klausimus ir judėdavo prie kitos temos. Be abejo, kad toks bėgimas per temas nepalieka jokio įspūdžio ir patirties, o gamtos mokslai nesudomina. Labai norėtųsi, kad būtent tai keistųsi“, – sako lūkesčiais dalijasi V. Aleknavičiūtė.  

Nerijus Žeronas