Edukacinis maršrutas „KALBOS KELIAS“. KAZIMIERAS BŪGA

„Žodynui ir mokslui save paaukojęs,

Kuklus ir darbštus, ir branginantis tiesą.

Lieki vis šviesus, gyvas žemėj gimtojoj <…>

Taip mylim, branginam, kaip lobį didžiausią“

(Vytautas Strioga)

Tai žodžiai apie vieną ryškiausių lietuvių bendrinės kalbos kūrėjų Kazimierą Būgą.

„Pažiegė ir Dusetos yra Meka – šventa vieta tiems, kurie brangina lietuvių kalbą, kurie atvyksta nusilenkti dideliam ir tauriam žmogui, iš pirmųjų dviejų stočių išvykstančiam į platų kalbos mokslo pasaulį. Juk Kazimieras Būga buvo pirmas lietuvių kalbininkas profesionalas, iškėlęs lietuvių kalbotyrą į aukštą mokslinį laipsnį, išvedęs ją į tarptautinę kalbos mokslo areną“, – taip apie Kazimiero Būgos gimtąsias vietas rašė Kostas Korsakas.
Tad būti Dusetose ir neaplankyti Pažiegės, kurioje 1879 m. lapkričio 6 d. valstiečių šeimoje gimė būsimasis kalbininkas Kazimieras Būga, atrodė šventvagiškas dalykas. Tad kartu su profesoriumi Bonifacu Stundžia, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininku Audriu Antanaičiu, lydimi muziejininko Ryčio Pivoriūno leidžiamės į kelionę.
Iš Dusetų važiuojame link Užpalių. Smagu keliauti tarp ežerų ir kalvelių besisukiojančiu keliu. Tik spėk gerti į save rudenišką grožį. Tiesa, kai pasukame rodyklės, rodančios, kad iki K. Būgos tėviškės liko tik du kilometrai, labiau baimingai žiūrime į lauko keliuką. Jo duobes stropiai užliejęs rudeniškas lietus. Matyt, Zarasų rajono savivaldybė, nejunta didelio poreikio patvarkyti keliuką, nes sodybos nevertina kaip svarbaus turistinio objekto, o lankytojus ko gero kiek atbaido keliukas, kuriuo pasiekiama sodyba.

Pagaliau kliūtis įveikta ir mes sodyboje, kurioje prabėgo Kazimiero Būgos vaikystė.

Pažintį su sodyba pradedame nuo kieme stovinčio kryžiaus.

Vėliau praveriame namo duris. Nors autentiškų daiktų neišliko, bet muziejininkai pasistengė atkurti kiek įmanoma autentiškesnę aplinką. Apie Kazimiero Būgos gyvenimą pasakoja nuotraukos, jo išleistos knygos.
Iš šių namų Kazimieras Būga, sulaukęs devynerių metų, tėvo buvo leidžiamas slapta mokytis pas daraktorius, nes lietuviams skaityti ir rašyti lietuvių kalba tada caro valdžios buvo griežčiausiai draudžiama.

1890—1891 m. jis lankė Dusetų valsčiaus mokyklą, kitą žiemą tęsė mokslą Zarasuose. Po to tėvai nuvežė jį į Peterburgą. Ten baigęs keturias klases, vykdydamas tėvų valią, Kazimieras stojo į kunigų seminariją, bet po metų iš jos pasitraukė, todėl neteko iš namų paramos ir nuo 1898 m. rudens pradėjo savarankišką gyvenimą.

Kazimiero Būgos gyventos vietos

Gavęs brandos atestatą, 1905 m. K. Būga įstojo į Peterburgo universitetą, pasiryžęs studijuoti kalbotyrą.
1912 m. K. Būga baigė Peterburgo universitetą ir liko ruoštis profesūrai. 1916 m. išvyko į Permę, dirbo Lyginamosios kalbotyros katedroje, vėliau kartu su perkeltu universitetu pateko į Tomską, iš kur 1920 m. grįžo į Lietuvą.

Kaune K. Būgai buvo pavesta organizuoti didelio lietuvių kalbos žodyno leidimą. Daug pasiaukojimo, sveikatos, laiko pareikalavo kalbinės medžiagos kaupimas, tvarkymas. Į Lietuvą kalbininkas atsivežė 4 pūdus kortelių, per trejus metus jų jau buvo sukaupta daugiau kaip 600000, o svoris išaugo iki 17 pūdų. 1924 m. pasirodė pirmasis K. Būgos „Lietuvių kalbos žodyno” sąsiuvinis. Antrasis žodyno sąsiuvinis pasirodė jau po kalbininko mirties.

Prof. K. Būga yra paskelbęs daug reikšmingų mokslo veikalų Lietuvoje ir už jos ribų. Iš lietuvių kalba išspausdintų darbų svarbiausiais laikytini „Kalba ir senovė“, „Apie lietuvių asmens vardus“. K. Būga buvo ne tik mokslininkas, bet ir kalbininkas praktikas, daug nusipelnęs mūsų kalbos kultūros kėlimo srityje. Jo mokslinis palikimas metams bėgant ne tik neprarado savo vertės, bet ir tapo kertiniu lituanistikos pagrindu. K. Būgos paliktu milžinišku mokslo lobiu ligi šiol naudojasi daugelis pasaulio kalbininkų.

Sunkios gyvenimo sąlygos, įtemptas mokslinis darbas pakirto K. Būgos sveikatą. Jis susirgo ir mirė Karaliaučiuje 1924 m. gruodžio mėn. 1 d. išgyvenęs vos 45-erius metus, nepalikęs pasiruošusių, galinčių tęsti jo mokslinį darbą lietuvių kalbininkų. Dabar Lietuvoje leidžiamas didysis Lietuvių kalbos žodynas yra K. Būgos nepaprasto pasiaukojimo vaisius, nes jo pagrindas — per 600000 pageltusių kalbininko užrašytų žodžių kortelių. K. Būgos darbštumas jau yra tapęs legenda.

Mintys apie Kazimierą Būgą ir jo veiklą

„Algirdas Sabaliauskas to laikotarpio kalbininkus skirsto į dvi grupes – pirmąją sudaro kitataučiai, puikiai išmanę kalbotyros metodus ir kryptis, bet vidutiniškai mokėję lietuvių kalbą, antroji grupė – lietuviai entuziastai, kuriems stigo lingvistinio išsilavinimo. Būgai netrūko nieko: jis buvo pirmasis lietuvis istorinės lyginamosios kalbotyros profesionalas, nukreipęs lietuvių kalbotyrą Franco Bopo, Rasmuso Kristiano Rasko, Augusto Šleicherio, Leipcigo lingvistinės mokyklos nubrėžtu keliu.“ (Skirmantas Valentas)

Būga naudojo, daugiausia iki 1904 m. carinio draudimo panaikinimo spausdinti lietuviškais rašmenimis (lotyniškų raidžių pagrindu), labai daug slapyvardžių: Braškutis, Braškutis bei Trinkutis, Dar-krutą, V. Dausietis, Dievogala, D-la, , Dusėtiškis (?), Jis, J. K. ir K. B., K. S., K. S-s, K. Masionis, Rag., Ragutis, K. Sėlis, K. Sielis, J. St…is, Studentas, Studentas K. B-a, S. Ubašlaitė, K. Ulys, Vytinis, Žiegas.
Būga pagrįstai laikomas lietuvių onomastikos pradininkų. Būtent jis naujam gyvenimui prikėlė senuosius asmenvardžius. Visų pirma minėtina jo studija „Apie lietuvių asmens vardus“; joje buvo nustatytos Lietuvos kunigaikščių vardų lietuviškos formos (LDK kunigaikščių vardai, istoriniuose šaltiniuose parašyti kitomis – lotynų, vokiečių, rusų, lenkų – kalbomis, labai įvairavo).
Būgos atstatyti kunigaikščių vardai Mìndaugas, Vaĩšvilkas, Trenióta, Traidenis, Vytenis, Algirdas, Kęstutis, Jogáila, Lengvenis, Vytautas, Švitrigáila tvirtai prigijo mūsų istorijoje, grožinėje literatūroje.

Būgos išvados: lietuvių ir latvių protėvynės reikia ieškoti į šiaurę nuo Pripetės (pagal kairiuosius jos intakus), pagal Bereziną ir Dnepro aukštupį beveik iki Sožės vidurupio Smolensko gubernijoje; lietuviai į dabartines žemes atsikraustė vėliau negu sėliai ir latviai. Antai rusų kalbininkai V. Toporovas ir O. Trubačiovas surado Dnepro baseine daug Būgos dar nežinotų baltiškų vietovardžių ir nustatė, jog senovėje čia baltų gyventa net didesniame plote negu manė Būga.
Besaikius kalbos grynintojus (kraštutinius puristus) Būga vadino „kalbos susintojais“, todėl labai nemėgo prasimanytų naujadarų, kuriuos, pasiduodami kalbos gryninimo vajui, vis „išrasdavo“ nemokšos kalbos mėgėjai. Būga apgynė tokius dabar mums įprastus žodžius: atspėti, boba, keliauninkas, kūdikis, labas, liaudis, marios, nieku būdu, pirmenybė, pragyventi, priepuolis, riba, sarmata, skriauda, stebėtinas, tik ką, užgaida, užmušti, užsigeisti, užtekti, vilna ir daugelį kitų, kuriuos jau buvo norima išginti iš kalbos. Juk seniai žinoma tiesa, kad panašiai skambą žodžiai nebūtinai turį būti paskolinti, jog jie gali būti ir iš senovės paveldėti. O tai atskirti ir išaiškinti galįs tik kalbos mokslo specialistas, išstudijavęs garsų raidos dėsnius.
Būgai įrodžius priesagos -ūnas lietuviškumą, buvo apginta nemaža lietuviškų žodžių, pavyzdžiui, atėjūnas, bastūnas, bėgūnas, didžiūnas, pagyrūnas, pirmūnas, seniūnas ir kt., sykiu ir pavardžių – Braziūnas, Motiejūnas, Valančiūnas, Žebriūnas ir daugybė kitų.

Akademinis (20 tomų) lietuvių kalbos žodynas (LKŽ), pradėtas rengti K. Būgos. 1902 m. jis pradėjo, iki 1924 m. sukaupęs iš viso maždaug 617 tūkstančių (17 pūdų, t. y. beveik 280 kilogramų) žodžių „lakštelių“ (lapelių, kortelių), šimtmetį – būtent iki 2002 m. – trukusią kelių kartų mokslininkų, per 70 žodynininkų vykdytą LKŽ epopėją.

https://www.buga.zarasumuziejus.lt/#
Informacija parengta naudojantis Zarasų krašto Pažiegės Kazimiero Būgos memorialinio muziejaus ir Sartų regioninio parko informacija.