Dvi Didžiasalio seniūnijos moterys, du likimai…

Lapkričio 28 d. 90-mečio proga pasveikintos dvi Didžiasalio seniūnijos gyventojos. Savivaldybės mero pavaduotojas Juozas Rokas ir seniūnijos atstovės Irena Rakštelienė bei Stasė Ramelienė Didžiasalio miestelyje aplankė Janiną Papšys ir Pivorų kaime – Oną Bronislavą Česūnienę. Gražiausi žodžiai, šilti linkėjimai ir gėlių žiedai nušvietė jų veidus ir namus. Abi moterys gyvena visiškai vienos, bet ne vienišos. Jos turi žmonių, kuriems rūpi, kurie ir šventės dieną kartu džiaugiasi, ir kasdienybėje jų gyvenimu domisi.

Janina į Didžiasalį atvyko jau būdama pensinio amžiaus, šiaip visą laiką gyveno Baltarusijoje, tačiau labai netoli Rimaldiškės kaimo, todėl jai šis kraštas visada savas buvo. Keturi jos vaikai ir būrys anūkų, proanūkių, kaip pati sako, po visą pasaulį išsibarstę, retai atvažiuoja, su jais dažnai telefonu bendrauja. O močiutę prižiūri ir bene kasdien aplanko geroji globėja Jelena. Ji dar vieną regėjimo negalią turinčią moterį toje pačioje daugiabučio namo laiptinėje lanko, daug jai buityje padeda. Tikrai gražus žmogaus meilės ir rūpesčio pavyzdys. Nedaug tokių šiandien besurasi… O pati Janina džiaugiasi, kad jai Dievulis dar sveikatytės duoda, nors buvo sunkiai susirgusi, išsikapstė, Jelena ją išslaugė. Žiemą močiutė daug skaito, domisi įvairiais receptais, mėgsta gaminti, vasarą daug laiko darže praleidžia, pati jį pavasarį bei rudenį susikasa. Gyvena penktame aukšte, bet ir žiemą į lauką išeina. ,,Nuo vaikystės vis dirbu, taip jau įpratusi, tai ir negaliu nieko neveikdama sėdėti“,– pasakoja 90-metė.

Atokiame Pivorų kaime savo tėvelių name jubiliejų sutiko ir Ona Bronislava Česūnienė. ,,Čia gimiau, augau, visą gyvenimą praleidau, čia ir mirti norėčiau…“,– sako ji. Daug artimų žmonių Ona neturi. Pas tėvus viena buvo ir pati tik vienos dukrelės susilaukė. Ir anūkė viena. Taigi jos – trys artimiausios moterys – viena kitą mintimis, meile ir rūpesčiu apsupa. Jaunystėje Ona darbšti ir kūrybinga audėja buvusi. Ir dabar namai išpuošti jos raštuotomis lovatiesėmis, takeliais, užuolaidomis. O kiek tų grožybių išdovanota! Senąsias stakles Ona taip pat išsaugojo. Gal kokiam muziejui jos bus įdomios. Ji labai myli savo gražią sodybą, tačiau ištuštėjusiame kaime jau nejauku vienai gyventi. Vasaromis sodybos dar atgyja, o dabar – nė gyvos dvasios, žmogui juk norisi su kuo nors susitikti, pasišnekėti, todėl ji keliems mėnesiams užrakins namelius ir išvažiuos pas dukrą Zitą į Vilnių. Vos tik pavasario saulutei nušvitus, vėl sugrįš. Juk čia viskas sava, traukia širdį…