Du pradai viename koncerte. Andrius Žlabys, Sergejus Krylovas ir Lietuvos kamerinis orkestras Vilniaus festivalyje

Vilniaus festivalio koncertas birželio 18-ąją žada stulbinantį susitikimą: dvi muzikinės stichijos, du amžini dipoliniai pradai – dieviškasis ir šėtoniškasis – skleisis vokiečių ir italų Baroko genijų muzikos pavidalais, o juos įkūnys Lietuvos publiką kaskart užburiantys atlikėjai: su Johanno Sebastiano Bacho klavyriniais koncertais neatsiejamai suaugęs pianistas Andrius Žlabys ir smuikininkas, Lietuvos kamerinio orkestro meno vadovas Sergejus Krylovas, nukelsiantis į Giuseppe’s Tartini sapną su „Velnio treliais“.

Bacho muzika, sakoma, atveria visatą, tarsi leidžia pasinerti į amžinybės stebėjimą. Nepriklausomai nuo to, ar tai bažnytinės kantatos, ar klavyriniai koncertai, ar kiti kūriniai, – jų poveikio jėga tokia stipri, kad Bachas lyginamas su didžiąja viršukalne, vadinamas Europos civilizacijos muzikos pagrindu. „Bacho muzika turi stiprų širdį gydantį poveikį. Man sunku būtų įsivaizduoti pasaulį be jo muzikos“, – netgi taip viename interviu apie Bacho kūrybą sakė Andrius Žlabys.

Pelnęs tarptautinį pripažinimą, „Grammy“ apdovanojimui nominuotas Žlabys rengia rečitalius ir koncertuoja su garsiausiais pasaulio kolektyvais, tarp kurių – Niujorko filharmonijos, Bostono simfoninis, Klivlando, Buenos Airių filharmonijos simfoniniai orkestrai ir kt. Pianisto „rafinuotas artistiškumas“ („The New York Sun“) atvėrė duris į žinomiausias Niujorko, Amsterdamo, Buenos Airių, Londono, Vienos, Tokijo koncertų sales. „Unikalios Andriaus interpretacijos stulbino netikėtumais ir anksčiau neįsivaizduotų atradimų džiaugsmais“, – apie jo skambinimą Vilniuje yra rašęs muzikologas Edmundas Gedgaudas („7 meno dienos“).

Gilus Žlabio santykis su Bacho muzika „The Philadelphia Inquirer“ buvo nusakytas taip: „C-dur akordas Žlabio rankose raibuliuoja su tokiu atviraširdžiu įtaigumu, kad negalite nusikratyti įspūdžio, jog tai pats Bachas prabyla pianisto grojimu.“ Tad Vilniaus festivalyje pianistas su Lietuvos kameriniu orkestru vėl skambina Bachą! Jis atliks du Bacho klavyrinės muzikos perlus: „Brandenburgo koncertą“ Nr. 5 D-dur (BWV 1050) bei Koncertą klavyrui ir orkestrui Nr. 1 d-moll (BWV 1052).

Klasikinės muzikos žinovų ir melomanų itin vertinami „Brandenburgo koncertai“ nukelia į 1717 m., kai Bachas persikėlė į Kėteną ir pradėjo dirbti kunigaikščio Leopoldo rūmų kapelos vadovu. Čia buvo sukurtos 6 „Prancūziškos siuitos“, 6 „Angliškos siuitos“, 6 „Brandenburgo koncertai“ ir nemažai kitų instrumentinių kūrinių, unikaliai plėtojant concerto grosso žanrą, pagrįstą orkestro ir solisto arba solinių instrumentų grupės gretinimu. „Brandenburgo koncerte“ Nr. 5 D-dur klavyras kartu su smuiku ir fleita tarsi oponuoja styginių grupei, soluoja ryškiausiai iš visų. Itin iškalbingą solisto partiją Bachas parašė viename pirmųjų koncertų klavyrui ir orkestrui – Nr. 1 d-moll, raiškiai ją plėtodamas per visas tris kūrinio dalis. Šis koncertas, kupinas polėkio ir virtuozinių pasažų, Žlabio repertuare užima ypatingą vietą ir dažnai skamba jo rečitaliuose kaip vienas įstabiausių amžinojo Bacho meno pavyzdžių.

O kurgi tas „šėtoniškasis“ koncerto prieskonis? Kompozitorius Giuseppe Tartini prancūzų astronomui Jérôme’ui Lalande’ui esą papasakojęs sapną, kurį Lalande’as paskelbė savo knygoje „Voyage d’un François en Italie“ („Kelionė po Prancūziją ir Italiją“): „Vieną 1713 metų naktį sapnavau, kad sudariau sutartį su velniu dėl savo sielos. Mano naujasis tarnas pildė kiekvieną mano troškimą. Vienas jų – užgaida sužinoti, ar tarnas geba griežti mano smuiku. Buvau priblokštas išgirdęs kerinčią sonatą, griežiamą su tokiu meistriškumu ir išmone, kokios neįsivaizdavau net drąsiausiose savo fantazijose. Man užgniaužė kvapą, ir aš pabudau. Nedelsdamas griebiau smuiką, kad bent iš dalies išsaugočiau sapno įspūdį. Veltui!.. Nors tada sukūriau geriausia, ką kada nors esu parašęs, ir tai pavadinau „Velnio treliais“, tačiau skirtumas tarp to ir muzikos, kuri mane taip sujaudino sapne, toks didžiulis, kad būčiau sunaikinęs savo smuiką ir visiems laikams atsisveikinęs su muzika, jei tik galėčiau gyventi be jos teikiamo malonumo.“

Vilniaus festivalio klausytojai turės išskirtinę galimybę išgirsti šį nepaprastai intriguojantį ir vieną sunkiausių kūrinių smuikui – Sonatą smuikui ir fortepijonui g-moll, B. g5 („Velnio treliai“), dar įvilktą į prašmatnų Hugo Kauderio orkestrinės aranžuotės rūbą. Sudėtingiems štrichų, ritmikos bei artikuliacijos uždaviniams įveikti čia būtini ypatingi techniniai ir meniniai atlikėjo gebėjimai. Tokiomis galiomis neabejotinai apdovanotas smuikininkas Sergejus Krylovas, kurio išskirtinis kunkuliuojantis muzikavimas, intensyvus lyriškumas ir kerintis garso grožis žavi viso pasaulio klausytojus. Krylovas koncertuoja su svarbiausiais Europos, Azijos ir Amerikos orkestrais, diriguojamais pasaulinį pripažinimą pelniusių dirigentų, pats diriguoja įvairių šalių orkestrams. Lietuvos kamerinio orkestro (LKO) meno vadovu ir pagrindiniu dirigentu Krylovas tapo 2008 m., su šiuo kolektyvu surengė daugiau nei du šimtus koncertų visame pasaulyje, prestižinė klasikinės muzikos leidėja „Deutsche Grammophon“ išleido lietuvių orkestro ir Krylovo įrašų. Ar smuikininko ir LKO tandemas atskleis sapno paslaptis? Ar Tartini sapnas virs realybe? Atsakymą sužinos tik apsilankiusieji koncerte.

Išskirtinį Vilniaus festivalio vakarą skambės vis solidžiau kompozicijos srityje besireiškiančio Andriaus Žlabio 2016–2017 m. sukurtas „Movement for strings and piano“ fortepijonui ir styginiams, užsakytas Siatlo „Town Hall“ (ten jis ir buvo atliktas pirmą kartą). Autorius sako, jog „kompozicijos idėja ir pradinis trijų kylančių natų motyvas gimė prasidėjus 2014-ųjų įvykiams Ukrainoje. Kūrinys atsirado iš tų jausmų, minčių ir yra dedikuotas karo aukoms atminti. Jaučiu solidarumą su Ukraina – juk ta grėsmė tyko ir Lietuvos. Šiame kūrinyje tvyro paslėpta slogi nuojauta.“ Vienas paveikiausių epizodų kompozicijoje – po kulminacijos skambanti styginių kvarteto sarabanda. Vėliau prie kvarteto prisijungęs fortepijonas sudėtingais pasažais tarsi sugriauna harmoningą skambesį ir sukuria paralelinę tikrovę, haliucinacinį jausmą… Ar tai šėtoniškojo, ar dieviškojo pasaulio atspindys – paliekama nuspręsti klausytojams.

Vilniaus festivalio koncertas „J. S. Bacho ir A. Žlabio disputas. LKO, Sergej Krylov, Andrius Žlabys“ vyks birželio 18 d., trečiadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje. Visi festivalio koncertai skelbiami interneto svetainėje www.filharmonija.lt. Festivalį rengia Lietuvos nacionalinė filharmonija ir VšĮ „Vilniaus festivaliai“, remia Vilniaus miesto savivaldybė, Juozas ir Laima Magelinskai, „Artis Centrum Hotels“.

VF inf.