Draugystė tęsiasi. Tarpkultūrinis bendradarbiavimas: Sakartvelas – Lietuva

Lapkričio 13–20 dienomis 11 Radviliškio Lizdeikos gimnazijos mokinių, lydimi projekto „Tarpkultūrinis bendradarbiavimas: Sakartvelas – Lietuva“ koordinatorės, matematikos mokytojos metodininkės Sonatos Vaitiekūnės, gimnazijos direktorės Inos Bajarauskaitės ir chemijos mokytojos metodininkės Daivos Krištopaitės-Larinos, svečiavosi Sakartvele pagal 2024-05-10 pasirašytą bendradarbiavimo sutartį tarp Sakartvelo respublikos Kašuri vidurinės mokyklos Nr.6 ir Radviliškio Lizdeikos gimnazijos. Tai jau dvejus metus besitęsiantis mokyklų tarpkultūrinis bendradarbiavimas, aktyviai plėtojantis Radviliškio Lizdeikos gimnazijos ir dabar jau dviejų Kašurio vidurinių mokyklų ryšius, kurie tapo ne tik švietimo, bet ir kultūrinio bendradarbiavimo pavyzdžiu. Tai padeda jaunimui gilinti žinias apie šalis, skatina tarpusavio supratimą, ugdo tarptautines kompetencijas, kurios yra itin svarbios šių dienų globaliame pasaulyje.

Lapkričio 13 dienos vėlų vakarą Kutaisio oro uoste lizdeikiečių delegaciją pasitiko draugai iš Kašurio. Po sočios vakarienės visi išvyko pas šeimas Kašuryje, kurios svetingai priėmė gyventi visos viešnagės metu.

Pirmąją dieną Kašurio miesto vidurinėje mokykloje Nr. 2. aplankėme mokinių ir dailės mokytojos darbų parodą. Apžiūrėjus mokyklą, vyko susitikimas su šios mokyklos mokytojais, aptarti Sakartvelo ir Lietuvos švietimo klausimai. Buvo stebimos pamokos. Vienoje jų pradinukai buvo persirengę įvairiais herojais pagal švedų rašytojos Astridos Lindgren kūrinius. Taip buvo minimas šios rašytojos 118 gimtadienis. Labai patiko dailės pamoka, kurioje turėjome galimybę piešti ant molinių indų nacionalinius gruzinų ornamentus. Nacionaliniai Sakartvelo moliniai indai yra didžiuliai ąsočiai, vadinami kvevri. Šie indai pirmiausia naudojami vyno fermentacijai ir brandinimui, vėliau vynas iš kvevri pilstomas į mažesnius indus ar taures. Tai neatsiejama šios tautos gyvenimo būdo detalė, išlikusi iki šių dienų.

Po pietų susipažinome su Kašurio miestu. Jis yra svarbus geležinkelio mazgas ir vienas iš pirmųjų, kuriame pradėta naudoti elektrinė trauka. Kašurio geležinkelio stotyje stovi paminklas – vienas iš pirmųjų elektrinių lokomotyvų, įamžinančių geležinkelio elektrifikavimo pradžią Sakartvele.

Kitą dieną išvykome į Kachetiją. Tai yra didžiausias ir garsiausias Sakartvelo vyno regionas, esantis rytinėje šalies dalyje, garsėjantis derlingais slėniais, istoriniais paminklais ir unikaliomis vyndarystės tradicijomis. Regioną supa kalnai: iš šiaurės ir rytų – Didžiojo Kaukazo kalnagūbris, iš vakarų – Kachetijos kalnai, o iš pietvakarių – Gomborio kalnai. Per regioną teka dvi pagrindinės upės – Alazanis ir Joris, kurių slėniai itin derlingi ir tinkami vynuogininkystei.

Važiuodami į Badagoni vyno gamyklą aplankėme Ksani tvirtovę. Tai yra nacionalinės reikšmės nekilnojamojo kultūros paveldo paminklas, garsėjantis savo gynybiniais bokštais. Pasiekę Badagoni sužinojome, kad ,,Badagoni“ yra viena iš pirmaujančių ir žinomiausių Sakartvelo vyno gamybos įmonių, įkurta 2002 m. Kachetijos regione, Zemo Khodasheni kaime. Gruzinų mitologijoje Badagoni yra senovės vyno gamybos ir vaisingumo dievas. „Badagoni“ gamina vyną tiek tradiciniu gruzinišku metodu (kvevriais), tiek ir moderniu europietišku stiliumi. Jų kvevri vynai gaminami atkurtame IX a. Alaverdi vienuolyno rūsyje (marani), kas pabrėžia įmonės įsipareigojimą autentiškumui. Įmonė valdo daugiau nei 400 hektarų vynuogynų. Vynas gaminamas tik iš atrinktų vietinių gruziniškų vynuogių veislių. Gamykla bendradarbiauja su garsiu Italijos enologu (vyno ekspertu) Dr. Donato Lanati, kuris yra tarp penkių geriausių pasaulio specialistų.

Apžiūrėję ,,Badagoni’’ vyno gamyklą nuvykome į Alaverdi vienuolyną. Jis yra vienas svarbiausių Sakartvelo architektūros paminklų ir religinių centrų, įsikūrusių derlingame Alazanio slėnyje. Vienuolyną VI a. viduryje įkūrė Juozapas Alaverdelis (Joseph Alaverdeli), vienas iš trylikos Asirijos tėvų-vienuolių, kurie atvyko į Gruziją skleisti krikščionybės. Dabartinė Šv. Jurgio katedra buvo pastatyta XI a. pradžioje Kachetijos karaliaus Kvirike III Didžiojo įsakymu senesnės, mažesnės bažnyčios vietoje. Daugiau nei 50 metrų aukščio Alaverdi katedra ilgą laiką (iki 2004 m., kai buvo pastatyta Švč. Trejybės katedra Tbilisyje) buvo aukščiausias religinis pastatas Sakartvele. Šimtmečius vienuolynas buvo svarbus dvasinis ir kultūrinis centras, kuriame dirbo rašytojai, kaligrafai ir teologai. Vienuolyno vienuoliai tęsia senovines vyndarystės tradicijas, gamindami vyną atkurtame XI a. rūsyje, naudodami tradicinius molinius indus – kvevri. Alaverdi vienuolynas yra įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo objekto (nors ir kaip bandomasis sąrašas) sąrašą ir yra viena iš labiausiai lankomų vietų Kachetijoje.

Kelionės metu aplankėme Gremi – XVI a. architektūrinį kompleksą ir buvusią Kachetijos karalystės sostinę. Tai vienas svarbiausių Sakartvelo istorinių paminklų, šiuo metu laukiantis įtraukimo į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Gremi architektūra pasižymi tradicinio gruziniško stiliaus ir vietinio Irano architektūros skonio deriniu. Nuo tvirtovės bokštų atsiveria nuostabūs panoraminiai vaizdai į Alazanio slėnį ir Kaukazo kalnus.

Temstant pasiekėme Telavį. Tai administracinis Kachetijos regiono centras ir didžiausias miestas rytinėje Sakartvelo dalyje, įsikūręs vaizdingame Alazanio slėnyje, Gomborio kalnagūbrio papėdėje. Miestas garsėja kaip Gruzijos vyno gamybos širdis, turintis gilią istoriją ir išsaugotą viduramžių architektūrą. Apylinkėse yra daugybė vynuogynų, vyno daryklų ir šeimos rūsių (marani), kur lankytojai gali mėgautis vyno degustacijomis ir susipažinti su tradiciniu kvevri vyno gamybos metodu. Miesto istorija siekia vėlyvąjį bronzos amžių, o rašytiniuose šaltiniuose jis minimas jau nuo II a. XI-XII a. ir vėl XVII-XVIII a. Telavis buvo Kachetijos karalystės sostinė, svarbus politinis, kultūrinis ir prekybos centras. Miestas yra unikalus tuo, kad jame išliko keturių skirtingų istorinių laikotarpių įtvirtinimų paminklai. Telavis išsiskiria senaisiais namais su puošniais raižytais mediniais balkonais ir čerpiniais stogais, kurie suteikia miestui žavesio.

Pailsėję viešbutyje rytą pradėjome ekskursija po Telavį. Aplankėme Batonis Cichė (Batonis Tsikhe) tvirtovę. Tai XVII-XVIII a. architektūros paminklas, buvusi Kachetijos karalių rezidencija. Komplekse yra karališkieji rūmai, bažnyčios ir G. Čubinašvilio Telavio istorijos ir etnografijos muziejus, kuriame eksponuojami archeologiniai radiniai, numizmatika ir karaliaus Ereklio II, gimusio ir mirusio šiame mieste, asmeniniai daiktai. Didelė bronzinė karaliaus Ereklio II skulptūra stovi miesto centre, netoli tvirtovės.

Pamatėme ir įspūdingą gamtos paminklą – 900 metų senumo plataną. Milžiniškas 40 metrų aukščio ir 11 metrų kamieno apimties platanas laikomas vienu seniausių medžių Sakartvele. Visus sužavėjo Tsinandalis. Tai kaimas ir istorinis dvaras Kachetijos regione, turintis didelę kultūrinę ir istorinę reikšmę. Tsinandalis labiausiai žinomas dėl didingo dvaro komplekso, kuris priklausė garsiai gruzinų aristokratų Čavčavadzės (Chavchavadze) šeimai. Aleksandras Čavčavadzė – XIX a. poetas, karvedys ir diplomatas. Jis laikomas gruzinų romantizmo pradininku, pavertusiu šį dvarą šalies kultūros ir intelektualų centru. Dvaro kompleksą sudaro rūmai, didelis unikalus kraštovaizdžio parkas, istorinis vyno rūsys ir viešbutis. Šiandien rūmuose veikia A. Čavčavadzės namas-muziejus, kuriame eksponuojami šeimos daiktai, baldai, rankraščiai ir meno kūriniai, atspindintys XIX a. Gruzijos aristokratų gyvenimo būdą. 18 hektarų ploto dekoratyvinis sodas buvo pirmasis europietiško stiliaus parkas Gruzijoje, suplanuotas italų kraštovaizdžio architektų ir pasižymintis retų egzotinių augalų įvairove bei ,,Meilės alėja”.

Kupini įspūdžių grįžome į Kašurį, o kitą dieną Kašurio jaunimo centre pristatėme pranešimus apie Lietuvą, Radviliškį, Lizdeikos gimnaziją, jaunimo veiklas bei išklausėme pristatymus apie Kašurį. Vėliau dalyvavome diskusijoje apie mokyklų tarpkultūrinio bendradarbiavimo naudą ir su kokiais sunkumais susiduriama.

Vakarop visi buvo pakviesti į svečius, kur viena šeima mokė pasigaminti chačapurį ir tradicinį saldumyną čiurčelą. Šis jaukus vakaras ilgai išliks visų prisiminimuose ne tik dėl chačapurio skonio, bet draugiško bendravimo, šokių bei nerūpestingo juoko.

Kitą dieną vykdami į Tbilisį pakeliui užsukome į Mtskhetą – vieną seniausių Gruzijos miestų, dažnai vadinamu šalies dvasine širdimi ir miestu-muziejumi po atviru dangumi. Jis įsikūręs vos už 20 km nuo Tbilisio Kuros (Mt’kvari) ir Aragvio upių santakoje. Mtskhetos istoriniai paminklai yra įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Tai Gruzijos krikščionybės lopšys. Būtent čia IV a. šventoji Nino Kapadokijietė atvertė Gruziją į krikščionybę, o 317 m. karalius Mirianas III priėmė krikščionybę kaip valstybinę religiją. Iki šių dienų Mtskheta išlieka Sakartvelo stačiatikių ir apaštališkosios bažnyčios būstine. Sveticchovelio (Svetitskhoveli) katedra – pagrindinė Mcchetos įžymybė ir vienas švenčiausių religinių pastatų. Katedra, kurios pavadinimas reiškia ,,Gyvenimą teikiantis stulpas”, pasak legendos, pastatyta virš vietos, kur palaidotas Kristaus apsiaustas. Dabartinė XI a. katedra garsėja įspūdinga architektūra, freskomis ir senoviniu kapinynu.

Dar viena įspūdinga vieta – Džvari (Jvari) VI a. vienuolynas, esantis ant kalvos virš Mcchetos, iš kur atsiveria kvapą gniaužiantys Kuros ir Aragvio upių santakos vaizdai. Tai puikus ankstyvųjų viduramžių Gruzijos bažnytinės architektūros pavyzdys, įtrauktas į UNESCO sąrašą.

Tbilisyje aplankėme Samebos katedrą. Tai didingas, modernus religinis kompleksas, dominuojantis Tbilisio panoramoje. Katedra yra tradicinio gruziniško stiliaus ir bizantiškosios architektūros sintezė. Ji turi kryžiaus formos planą su kupolu, besiremiančiu į aštuonias kolonas. Fasadas papuoštas tradiciniais lankais ir raižiniais, o interjeras – freskomis, mozaikomis ir vitražais. Sameba yra viena didžiausių ortodoksų katedrų pasaulyje. Jos bendras aukštis su kryžiumi siekia 101 metrą. Katedra gali talpinti iki 15 000 tikinčiųjų.

Temstant aplankėme Taikos tiltą. Tai modernus pėsčiųjų tiltas, tapęs vienu iš pagrindinių sostinės simbolių. Išskirtinė plieno ir stiklo konstrukcija, išlenktos formos su banguojančiu stogeliu, modernus stilius sudaro įdomų kontrastą su Tbilisio senamiesčio istorine architektūra. Tiltas jungia senąją Tbilisio dalį su naujuoju Rike (Rike Park) parku, esančiu kitoje Kuros (Mt’kvari) upės pusėje.

Vėlai vakare kupini įspūdžių grįžome į Kašurį, o rytą visi susirinkome Kašurio vidurinėje mokykloje Nr.6 ir žiūrėjome mokinių pastatytą spektaklį. Po to buvo įteikti šios mainų programos sertifikatai ir dovanėlės. Atsisveikinimo vakare, skambant gyvai muzikai, degustavome įvairiausių gruziniškų patiekalų, dalinomės įspūdžiais.

Rytą išvykome į Kutaisį. Čia aplankėme seniausią ir garsiausią Bagrato katedrą, kuri buvo pastatyta XI a. pradžioje, valdant karaliui Bagratui III, pirmajam suvienytos Gruzijos karaliui. Katedra stovi ant Ukimerioni kalvos ir pasižymi didinga kryžiaus formos kupoline konstrukcija, kuri tapo pavyzdžiu vėlesniems Gruzijos sakraliniams pastatams. Per ilgą istoriją katedra smarkiai nukentėjo nuo užpuolikų, ypač XVII a. pabaigoje po Osmanų invazijos. Nuo XX a. vidurio prasidėjo restauravimo darbai, kurie baigėsi 2012 m. Katedra išlieka svarbiu kultūriniu ir istoriniu paminklu, o nuo kalvos, ant kurios ji stovi, atsiveria nuostabi miesto panorama. Įspūdingiausia tai, kad ne tik aplankėme šią katedrą, bet tapome liudininkais gruziniškų vestuvių ir jų papročių, klausėmės gruziniškų dainų ir vietinių muzikantų.

Laikas prabėgo greitai, laukė kelionė namo. Vizitas baigėsi, bet širdyje ilgai išliks nuostabūs prisiminimai apie Sakartvelą, jo apylinkes, apie vakarus, praleistus su draugais. Labai tikimės, kad ir toliau ši draugystė tęsis.

Nuoširdžiai dėkojame Radviliškio rajono savivaldybei už suteiktą galimybę plėtoti tarptautinį bendradarbiavimą, ugdyti tarpkultūrines patirtis.

Radviliškio Lizdeikos gimnazijos inf.