Dr. Ieva Adomaitytė-Subačienė: socialinių paslaugų šeimoms stygius gali brangiai kainuoti

Dr. Ieva Adomaitytė-Subačienė pristato Lietuvos ataskaitą EK renginyje Vilniuje. Asmeninio archyvo nuotr.

Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto mokslininkė, Socialinio darbo ir socialinės gerovės katedros tyrėja dr. Ieva Adomaitytė-Subačienė teigia, kad vaiko teisių apsaugos pertvarkos srityje Lietuva gali būti pavyzdžiu kitoms Europos Sąjungos šalims. Tačiau socialinių paslaugų šeimoms srityje stinga supratimo. Neseniai Vilniuje pirmą kartą vykusiame Europos Komisijos (EK) renginyje, skirtame šeimų, auginančių vaikus, skurdo ir socialinės atskirties mažinimui, mokslininkė pristatė ataskaitą apie situaciją Lietuvoje.

Pasak I. Adomaitytės-Subačienės, galime pasidžiaugti, kad Lietuva yra viena iš nedaugelio Europos šalių, įdiegusių į vaiko individualius psichologinius ir socialinius poreikius orientuotą nuolatinės ir laikinos globos sistemą. Taip pat įdiegtas pažangus socialinių paslaugų šeimoms modelis, tačiau tam, kad sistema sklandžiai veiktų, trūksta vienodo savivaldybių požiūrio ir finansinio stabilumo. Prevencinės socialinės paslaugos šeimoms daugiausia finansuojama iš Europos Sąjungos (ES) fondų remiamų projektų. Kas perims paslaugų teikimą, kai šis finansavimas baigsis?

Lietuvių mokslininkės pristatyta ataskaita rėmėsi plačios apimties kokybiniu tyrimu apie paslaugų šeimoms, patiriančioms iššūkių ir auginančioms vaikus, taip pat ir vaikus su negalia, prieinamumą. Spalio 16–17 d. pirmą kartą Lietuvoje vyko EK tarpusavio mokymosi ir vertinimo renginys, kuris buvo organizuotas įgyvendinant ES strategiją socialinės atskirties mažinimui ir kovai su skurdu. Jo metu I. Adomaitytės-Subačienės tyrimo ataskaitą išklausė Europos komisijos, Jungtinių Tautų vaikų fondo (UNICEF) bei kitų šalių narių – Airijos, Austrijos, Čekijos, Suomijos, Lenkijos (koordinuojančios UNICEF vaikų ir šeimos klausimus) – atstovai. Ką tyrimas parodė?

Kertinis lūžis – 2018 m. reforma

Pasak I. Adomaitytės-Subačienės, lūžio tašką Lietuva pasiekė 2018 m., kai buvo reformuota vaiko teisių apsaugos sistema ir sukurta nacionalinė agentūra – Valstybinė vaiko teisių ir įvaikinimo tarnyba.

„Kiekvienoje iš 60 Lietuvos savivaldybių atsirado vaiko teisių apsaugos padaliniai ir vaiko teisių atstovai. Tai įgalino vietiniu lygmeniu atkreipti dėmesį į vaiko teises ir vaikų problemas šeimose, mokyklose ar kur tai bebūtų. Sistemos privalumas tas, kad visos savivaldybės buvo sujungtos po vienu skėčiu ir tai leido užtikrinti vieningą požiūrį ir panašias darbuotojų kompetencijas“, – sako tyrėja.

Lietuvos savivaldybėse atsirado 66 globos centrai, kurie padeda vaikams surasti globėjus ar įtėvius ir teikia profesionalią pagalbą bei psichologines konsultacijas svarstantiems globoti vaikus, jau globojantiems žmonėms ir globoje augantiems vaikams. Nuo institucinio buvo pereinama prie šeimyninio tipo globos:

„Lietuva viena iš labai nedaugelio Europos Sąjungos šalių pasiekė reikšmingą pažangą. Sistema buvo iš pagrindų reorganizuota, mat daugybė psichologinių ir socialinių tyrimų rodė, kad vaiko socializacijai nepaprastai svarbu yra augti šeimos aplinkoje. Uždarius institucinės globos paslaugas, vaikai, kuriems buvo reikalinga laikina ar nuolatinė globa, gali būti globojami šeimose, šeimynose arba nedideliuose šeiminio tipo globos namuose.“

Lietuva gali dalintis su kitomis šalimis sėkmingos ir įvairiapusės veiklos patirtimi, mat globos centrai teikia pagalbą ne tik vaikams, bet globėjams, rūpintojams, įtėviams, organizuoja pozityvios tėvystės mokymus ir kitus renginius.

„Svarbiausia, ką visai globos centrų komandai pavyko padaryti per šitą laiką, yra visuomenės nuostatų pokyčiai ir tai, jog kiekvienoje savivaldybėje buvo rasta budinčių globotojų. Šeimai patiriant krizę, jei kyla pavojus vaikui ir priimamas sprendimas jį laikinai paimti iš šeimos, jis perduodamas į budinčių globotojų rankas – panašiai, kaip važiuotų pas tetą į svečius. Vaikui tai kelia mažesnį stresą, nei patekus į instituciją, sakykime, primenančią ligoninę“, – sako I. Adomaitytė-Subačienė. – „Žinoma, praktikoje susiduriame su iššūkiais ir tai dažnai tampa labai jautria tema visuomenėje, sukelia nepasitenkinimą tarnybų darbu.“

Dvi medalio pusės

Pasak tyrėjos, globos centrai Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansavimo dėka nuolat stiprina darbuotojų kompetencijas, organizuoja viešinimo kampanijos, nacionalines socialines reklamas, mokymus, vizitus į užsienio šalis, pasikeitimą patirtimi. Tačiau kita medalio pusė yra ta, kad užtikrinti veiklų tęstinumą tik per projektinį finansavimą neįmanoma. Dabartinis projektinio finansavimo etapas baigsis 2027 m. Kas bus toliau?

„Reforma buvo sumanyta taip, kad pasibaigus projektui paslaugas perims savivaldybės. Šiuo metu maždaug pusė globos centrų darbuotojų yra finansuojami iš projektinių lėšų. Kokybinis tyrimas parodė, kad ne visos savivaldybės yra pasiruošusios toliau užtikrinti iki šiol pasiektą kokybę, nes savivaldybių požiūriai į socialines paslaugas ir jų plėtra, deja, labai skiriasi.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) yra parengusi socialinių paslaugų išvystymo normatyvus, pagal kuriuos seka, kiek skirtingos socialinės paslaugos prieinamos šalyje. Iš šių duomenų matome, kad normatyvų išpildymas savivaldybėse yra labai nevienodas. Kai kurios savivaldybės neatitinka net minimalių normatyvų ir neužtikrina visų paslaugų šeimoms. Globos centrų veikla yra tik dalis socialinių paslaugų, kita dalis yra šeimų socialinė priežiūra, krizių intervencija, prevencinės socialinės paslaugos. Jų tikrai trūksta, ypač šeimoms, auginančioms vaikus su negalia “, – sako I. Adomaitytė-Subačienė.

Paslaugos šeimoms ir vaikams su negalia – misija įmanoma?  

Kitas reformos aspektas – tai šeimų socialinė priežiūra, taikant inovatyvų atvejo vadybos modelį. Iki 2018 m. šeimoms jis nebuvo užtikrintas.

„Iki 2018 m. šeimos buvo skirstomos į vadinamąsias rizikingas šeimas, buvo sudaromas jų sąrašas ir paslaugos teikiamos dažnai ne pagal poreikius, o pagal „statusą“. Atvejo vadybos modelio pritaikymas šeimų socialinės priežiūros organizavimui iš esmės pakeitė sistemą. Dabar (bent jau teoriškai) paslaugos yra prieinamos visoms šeimoms, nesvarbu, su kokiomis problemomis jos susiduria. Dėl vaiko psichologinės gerovės, motyvacijos mokytis stokos, kitų vaiko paauglystės iššūkių ar specialiųjų poreikių šeima gali kreiptis į atvejo vadybininką, kuris koordinuoja visą pagalbos procesą, tarpininkauja bendraujant su įvairiomis tarnybomis, institucijomis, gydymo, mokymo, nevyriausybinėmis organizacijomis“, – sako I. Adomaitytė-Subačienė.

Anot mokslininkės, šio modelio įgyvendinimas yra didelis pasiekimas, bet problema yra ta, kad socialinių paslaugų šeimai prieinamumas ir kokybė labai skiriasi kiekvienoje savivaldybėje, kur ji priklauso nuo darbuotojų kompetencijų ir supratimo. „Žinoma, skirtumus lemia ir paslaugų išvystymas, kartais atvejo vadybininkai tiesiog neturi ką pasiūlyti šeimoms“, – priduria tyrėja.

Trečia ataskaitos dalis buvo skirta paslaugoms vaikams su negalia. Čia situacija nėra džiuginanti: „Tiek Europos, tiek Lietuvos negalios forumų atlikti tyrimai bei mano interviu su ekspertais parodė, kad situacija vaikų su negalia srityje yra dar prastesnė. Trūksta neformalaus ugdymo veiklų, regionuose vaikams su negalia jos išvis neprieinamos – pradedant būreliais, baseinais ir baigiant mokyklų erdvių pritaikymu. Mergaitės su negalia patiria didelę seksualinio ir psichologinio išnaudojimo riziką. Neturime specializuotų paslaugų, trūksta įsigilinusių specialistų.“

Darbas su savivaldybėmis

Kokia galėtų būti išeitis? Pasak I. Adomaitytės-Subačienės, vienas iš jau dabar SADM taikomų žingsnių – daryti įtaką vietos savivaldos atstovams bei kurti vieningą socialinių paslaugų kokybės užtikrinimo sistemą. Šiuo metu vykdomas socialinių paslaugų kokybės užtikrinimo projektas, kuriame I. Adomaitytės-Subačienė yra viena iš eksperčių. Jis turėtų padėti suvienodinti paslaugų kokybę, bet, deja, nebūtinai užtikrins prieinamumą. Mokslininkė sako:

„Pagal socialinių paslaugų įstatymą bei visą socialinių paslaugų administravimo ir teikimo logiką, būtent savivaldybės yra atsakingos už paslaugų teikimą vietoje. Tačiau kai kurios svarbios paslaugos vis dar yra finansuojamos iš projektų – ne tik globos centrų įveiklinimas, bet ir prevencinės socialinės paslaugos.“

2022 m. pradėtos teikti prevencinės socialinės paslaugos, pasak tyrėjos, yra reikšmingas pasiekimas, nes norint jas gauti nereikia įrodinėti savo problemų: „Užtenka pasakyti, kad man ar šeimai reikia pagalbos, ir gali gauti tam tikras paslaugas, tokias kaip savipagalbos grupės, psichologinis ar kitoks konsultavimas, šeimos konferencijos metodu pagrįsta paslauga.“

Šiuo metu šias paslaugas finansuoja projektas KOPA, tačiau jam pasibaigus paslaugos bus perduotos savivaldybėms, o čia trūksta bendrų vertybių ir bendro pagalbos tinklo.

„Kartais trūksta paprasčiausio supratimo, kam tos paslaugos reikalingos ir kad jos ilgalaikėje perspektyvoje atneš naudą. Dažnai net merai ir savivaldybių administracijų vadovai į socialines paslaugas žiūri kaip į begalinę neatsiperkančią investiciją. Tačiau socialinių paslaugų ir pagalbos šeimai nebuvimas gali kainuoti daug brangiau. Vaikai iš sunkumų patiriančių šeimų užaugę gali susidurti su dar didesniais iššūkiais, susijusiais su psichikos sveikata ir darbingumu, dėl ko prarastume mokesčius, gali įsitraukti į kriminalinę veiklą ir pan.“, – perspėja tyrėja.  

Kitas svarbus aspektas yra būtinybė stiprinti duomenimis grįstą valdymą, tačiau socialinėje srityje poveikio tyrimai nėra pakankamai finansuojami.

„SADM turi įrankius, pavyzdžiui, reikminių tyrimų programą, kuri galėtų parodyti paslaugų veiksmingumą ir poveikį, kodėl savivaldybėms reikia investuoti į paslaugas ir kokią jos sukuria naudą. Deja, kol kas šie duomenys nėra surinkti. Pavyzdžiui, institucinės globos pertvarkos atveju, buvo remtasi daugybe tyrimų, parodžiusių, kad institucinė globa žaloja ir traumuoja vaiką . Apie tai žinojome trisdešimt metų, tačiau tik pagrindimas duomenimis paskatino reformą. Tą patį reikėtų padaryti su socialinėmis paslaugomis šeimoms, rinkti ilgalaikius duomenis apie paslaugos veiksmingumą“, – apibendrina mokslininkė.

Beata Baublinskienė