Dirigentas Ričardas Šumila: „Galėsime pajausti tai, ką buvo sumanęs pats Puccini“

Šiuo metu Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre girdimas pasiruošimo šurmulys: vyksta intensyvios  Giacomo Puccini vienaveiksmių operųtriptiko „Skraistė. Sesuo Andželika. Džanis Skikis“ repeticijos. Apie lapkričio 29-ąją numatytą premjerą, kurią svarbu pamatyti ir išgirsti, kalbamės su LNOBT vyriausiuoju dirigentu Ričardu Šumila.

Kaip sekasi dirbti su šiuo kūriniu?

Darbas vyksta taip pat kaip ir su kitomis premjeromis. Iš pradžių vyksta režisūrinės repeticijos ir pasiruošimas su solistais, vėliau – muzikos skaitymas ir pasirengimas su orkestru. Esame galutiniame etape, finišo tiesiojoje – prasidės intensyviausias etapas, kai visi persikelsime bendroms repeticijoms į sceną.

Šio spektaklio keliamas iššūkis – parengti ir parodyti tris operas vieno vakaro metu. Nors ir trumpos, tačiau reikalauja dėmesio ir pasiruošimo, o visų šių kūrinių žanrai yra labai skirtingi. Įprastai galvojame apie vieną solistų sudėtį, o šiuo atveju reikia galvoti apie tris. Skirtingos istorijos padiktuoja ne tik skirtingą scenografinį vaizdingumą, bet ir visas kitas sudedamąsias dalis, kurių negalime pamiršti.

Tačiau viskas nėra tik sudėtinga. Tuo pačiu  yra parodomas ir šio kūrinio turtingumas. Įrodome sau, kad vienu metu galime paruošti tris kūrinius, juos eksponuoti, repetuoti bei pristatyti žiūrovui.

Žiūrovo laukia išties įspūdingas vakaras – trys operos vieno vakaro metu. Norisi paklausti, kuo šis kūrinys išskirtinis muzikine linija?

Kalbame apie paskutinį G. Puccini kūrinį, kurį jis pabaigė, nes „Turandot“kompozitorius nebespėjo parašyti iki galo. Operų triptikas – labai charakteringas darbas, kuriame telpa skirtingi paveikslai su skirtingomis muzikinėmis istorijomis.

Šiame kūrinyje jaučiasi kompozitoriaus brandumas: į jį buvo galima sudėti visa tai, ką jis iki tol išmoko. Trys skirtingos operos atsispindi ir muzikoje. Įspūdinga, kad G. Puccini sukuria jas drauge, išlaikydamas savo atpažįstamumą. Šis kompozitorius kiekviename savo kūrinyje randa naują rakursą, tam tikrą spalvą, kuri bus būdinga būtent tai, o ne kitai operai.

Operųtriptike G. Puccini nesiekė sukurti tam tikro panašumo. Trys pasakojimai skiriasi ir muzikine prasme. Jie prisodrinti XX amžiaus pradžios kitų meno krypčių bruožų. Galima pajusti impresionizmo, pavyzdžiui, Claude‘o Debussy operos „Pelėjas ir Melisanda“įtaką.Tai pasijaučia pirmojoje triptiko operoje „Skraistė“. Įdomu tai, kad joje tuo pačiu jaučiama ir ekspresionizmo įtaka. Šiame kūrinyje telpa net du judėjimai: muzika įkvėpta impresionizmo, kai libretas ir istorija – ekspresionizmo. Įspūdinga, kad G. Puccini sugebėjo naudoti net keletą stilistikų viename kūrinyje.

Taip pat svarbu paminėti, jog šiame pastatyme itin gausi dainininkų sudėtis: ir teatro solistų (Sandra Janušaitė, Monika Pleškytė, Viktorija Miškūnaitė), ir kviestinių užsienio svečių, tarp kurių – Andrei Bondarenko ir Yuriy Yurchuk.

G. Puccini muzikos mylėtojai tikrai praturtins save šiomis trimis operomis.

G. Puccini itin mylimas Lietuvoje: spektakliai, rodomi ne vienerius metus, iki šiol suburia minias žmonių. Kaip manote, kas nulėmė tokią sėkmę?

G. Puccini kūryba mylima visur, ne tik Lietuvoje. Kompozitorius randa kelią į žiūrovų ir klausytojų širdis. Jis yra vienas didžiųjų operos meistrų, kuris suprato, kaip rašyti muziką teatrui. Jo kuriamose operose muzika ir solistai eina išvien su drama ir istorija. Kompozitoriaus kūriniai tampa paveikūs tuo, kad išgyventi jausmai atsispindi girdimoje melodijoje.

G. Puccini operų arijas galime paniūniuoti, jos įsimintinos, solistai jas atlieka ir kaip atskirus numerius koncertuose. Galime paminėti ir vienos iš triptiko operų „Džanis Skikis“ ariją „O mio babbino caro“, kurią daugelis atpažįsta.

Manau, kad jo sėkmę Lietuvoje lemia vardas, atpažįstamumas, įdomi istorija kaip „Madam Baterflai“, „Turandot“ ar „Toska“. Tikrai norisi, kad žiūrovas nežiūrėtų į triptiką, kaip į kažką nuobodoką. Šis triptikas – tas pats G. Puccini, tik turintis skirtingus pavadinimus. „Skraistė“ tikrai nenusileidžia kitų jo operų dramoms. Turtingu turiniu ir libretu pasižymi ir „Džanis Skikis“ bei „Sesuo Andželika“.

Kaip operų triptikas rezonuoja su kitais kompozitoriaus darbais?

Man teko išsamiai susipažinti su G. Puccini, kadangi jau esu dirigavęs visas didžiąsias jo operas. Dirigavau ir „Turandot“, ir „Madam Baterflai“, ir „Bohemą“, ir „Toską“, todėl ir operų triptike nesunkiai galiu atpažinti G. Puccini stilių: tiek muzikine kalba, kaip jis ją komponuoja, tiek stilistika, tiek tematika. Tai, ką per kūrybinius metus atrado, čia jis tikrai pademonstruoja.

Kai kuriose šio kompozitoriaus operose tikrai gali pasirodyti, kad finalai yra ištęsti ir ilgi, kai triptike tai minimalizuota. Trys istorijos kompaktiškos ir pralekia tarsi viena akimirka. Vienas pasakojimas sutelpa į vieną valandą, todėl nelieka laiko tarpų, kada būtų galima siužetą ištęsti.

G. Puccini sukuria tris operas, kurios gali pasirodyti itin skirtingos. Kuo jos siejasi tarpusavyje?

Mano akimis nebūtina ieškoti jungiamosios dalies šiuose pasakojimuose, kadangi tai – visiškai trys skirtingos istorijos. Vienintelė jungtis tarp jų – pats kompozitorius G. Puccini, muzika bei orkestras. Gali būti ir tie patys solistai, kurie keliauja iš vieno vaidmens į kitą viso vakaro metu.

Šiame spektaklyje kompozitoriaus užduotimi ir išskirtinumu tapo pastanga nepaversti šių trijų veiksmų vienodais. Sukurti vienam vakarui skirtas tris viena į kitą nepanašias istorijas. „Skraistė“ – persunkta impresionizmo, bet tuo pačiu ekspresyviausia opera, kurioje atsiranda itin dramatiškas finalas. „Sesuo Andželika“ – kamerinė opera, o „Džanis Skikis“tampa žaidimu, kuriuo norėta ir pajuokauti, ir pašaržuoti.

Į ką šiame veikale žiūrovui reikėtų atkreipti dėmesį?

Man šiame spektaklyje atradimas yra muzika. Vis dar sunku suprasti, kodėl „Skraistė“ yra taip retai statoma. Galbūt dėl siužeto, kuris gali būti slegiantis ir nėra lengvas tiek istorijos, tiek finalo prasme.

Manau, kad dėmesį reikėtų atkreipti į muzikos ir libreto grožį bei turtingumą. Į dramą ir išgyvenimus, nes pirmos dvi operos privers susimąstyti. Tai istorija apie žmogų, jo klaidas ir jo paties gyvenimą. Trečiojoje operoje palinkėčiau visiems pasilinksminti ir pasijuokti. Pasijuokti ne tik iš istorijos, bet ir iš savęs paties. Gyvenimą sutinkame bei matome dažnai tik su rimtais dalykais, o šiuo atveju ir G. Puccini, ir jo kurta opera iš to pasijuokia. Tačiau spektaklyje „Džanis Skikis“nėra tik juokiamasi. Kaip ir įvairiose patarlėse, ši opera turi ir gydomąją galią, priverčia rimtai pagalvoti.

Svarbiausia – ką nuspręsite išsinešti iš šio triptiko, nes kūrinys išties turtingas. Galbūt tai bus kažkas iš muzikinės dalies, galbūt – iš pateiktų istorijų. Kiekvienas tikrai ras kažką sau.

Kodėl šis triptikas taip dažnai išskaidomas? Kodėl visas tris operas svarbu rodyti vieno vakaro metu?

Manau, kad šis kūrinys išskaidomas dėl įvairių kombinacijų poreikio. Pavyzdžiui, pasirenkama viena opera iš šio triptiko, o kita – kito kompozitoriaus. Galvojama, kad jos labiau tiks tarpusavyje. Man atrodo, kad šiuo klausimu visi variantai yra įmanomi ir geri, priklauso nuo idėjos.

Mūsų sumanymas buvo atlikti visas tris dalis vieno vakaro metu. Galėsime pajausti tai, ką buvo sumanęs pats šio kūrinio autorius.

Kokią reikšmę šio kūrinio pastatymas turi LNOBT?

Kiekviena premjera yra svarbi, nes tai – naujas žingsnelis pirmyn. Nepasakyčiau, kad ši premjera bus išskirtinai geresnė nei buvusi prieš tai. Mano asmenine nuomone, kiekvienais metais šiek tiek užaugame kaip kolektyvas ir, kalbėdamas orkestro vardu, jaučiu, kad esame žengę žingsnelį į priekį ir norisi tai pademonstruoti. Taip pat kiekviena premjera parodo, kur mums, kaip orkestrui, dar reikia paaugti. Šios premjeros laukiu kaip šventės, kaip vieno ciklo pabaigos ir naujo pradžios.

Kuri triptiko dalis Jums patinka labiausiai?

Muzikine prasme man tikru atradimu tapo „Skraistė“, nes su „Džaniu Skikiu“ir „Seserimi Andželika“teko susidurti anksčiau. Labai patinka pati „Skraistės“ istorija, kuri pasižymi žiaurumu, bet tuo pačiu – emociniu gyliu. Daug užslėpto muzikinio G. Puccini dramatizmo, žaidžiama su spalvomis, pasikartojimais kuriama atmosfera. Viso spektaklio metu  galima matyti nuolatinę tėkmę, per dūmą, rūką ir plaukiančią baržą kuriama visa energija.

Kitos dvi operos man taip pat labai patinka ir yra svarbios. „Džanis Skikis“leidžia pasijuokti iš situacijos ir tuo pačiu iš savęs paties. Gerai jaustis spektaklyje yra labai svarbu, ką šis operų triptikas ir leidžia padaryti.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Agnė Zėringytė