Dirigentas Modestas Pitrėnas: „Negrąžau rankų ir nesimaivau – kiekvienas koncertas man yra įvykis“

„Galimybių ir fizinės jėgos žirklės dabar, ko gero, yra susikryžiavusios“, – pripažįsta 84-ąjį koncertų sezoną pradedančio Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas, rugsėjo 15-ąją švenčiantis 50-metį. Ar šis skaičius reiškia pasiektą profesinį piką? „Tikroji dirigento branda ateina vėliau“, – sako maestro.

Ilgai švęsti jubiliejaus Modestas Pitrėnas neturės kada – iškart po gimtadienio vyks į Šveicariją, Sankt Galeną, nes yra ir šio miesto simfoninio orkestro meno vadovas. Ten jo laukia operos pastatymas. Pirmasis šio rudens koncertas, kai prie dirigento pulto jis stos Vilniuje, Nacionalinėje filharmonijoje, – jau rugsėjo 28-ąją. Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras sezoną atidarys su Varšuvos filharmonijos choru ir kylančia fortepijono žvaigžde iš Pietų Korėjos Jinhyungu Parku.

Tarp darbų ir švenčių – pokalbis su maestro apie muziką, karjerą, dirigento brandą.

Maestro, muzikos kelią prieš daugiau nei trisdešimt metų pradėjote nuo vargonavimo Vilniaus Jurgio Matulaičio bažnyčioje ir vadovavimo chorui, paskui dėstėte giedojimą būsimiems kunigams. Kodėl pasirinkote tokią specifinę kryptį?

Ji man nebuvo specifinė, o natūrali tąsa to, kokią turėjau, kaip sako vienuoliai, formaciją. Mano šeima – religinga, katalikiška, bažnyčia ir pamaldos man buvo įprasta. Gal iš pradžių – ne tiek įsisąmoninta. Bet kiekvieno gyvai tikinčio žmogaus gyvenime ateina lūžis, atsivertimas į sąmoningą tikėjimą. Kažkuriuo metu turi tapti neofilas – naujatikis, jei tai neįvyksta, esi sistemos vergas. Dabar ypač netikintys mėgsta sakyti, kad Bažnyčia yra kone represinė struktūra – sistema, kurioje esi nematomas varžtelis. Galbūt iš išorės taip ir atrodo. Bet jei esi Bažnyčios viduje, jei esi gyvas – mąstantis, jaučiantis ir tikintis, esi visavertis jos narys, kuris yra tvirtas ir galbūt gali pasiūlyti pagalbos ranką kitiems. Ir niekas tau toje Bažnyčioje netrukdo – nei nusišnekantis klebonas su kvailais kačių pamokslais, nei davatkėlė, šalia burbenanti rožančių. Niekas negalės išmušti iš vėžių. Tu turi pamatą, kuris, žinoma, kas dieną yra kvestionuojamas vidinių balsų, bet jei pamatas tvirtas, turi daug šansų išlikti. Patekau į labai geras katechezės ir ekumeniškumo rankas. Ta bendruomenės chebra ir geri pamokslininkai buvo kokteilis, kuris suformavo moralinį stuburą. Tada kaip muselė įskridau į savotišką voratinklį ir jame buvau ilgai. Ne tik vargonininku – reikėjo ir kitokių kompetencijų. Paruošiau, ko gero, pirmą Lietuvoje bendruomenės giesmyną, – jį sudariau, gavome finansavimą. Matyt, pas mus nėra kitos parapijos, tik Jurgio Matulaičio, kuri turėtų savo atskirą giesmyną, jis iki šiol naudojamas. Tada mane pastebėjo seminarija, kuri tuo metu buvo labai stipri, turėjo daug – bene 80 – seminaristų. Dabar didžiuojuosi, kad pažįstu didelę kunigų kartą, kuri tais metais išaugo, bažnyčiose matau savo studentus (šypsosi).

Paskui – mokslai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, studijos užsienyje, laimėti konkursai… Kaip, iš pradžių studijavęs chorinį dirigavimą, pasirinkote simfoninį?

Niekada nebuvau nutolęs nuo profesionaliosios muzikos. Ne dėl to, kad būčiau jautęsis neįvykęs muzikantas vargonuodamas – viskas man buvo gerai. Nuo 16 metų vadovavau parapijos chorui – ta chebra man irgi buvo svarbi. Dirigentas negali būti vienas, vienas jis – visiškai ne karys jokiam lauke. Jei pavyksta aplink save suburti aistringus, motyvuotus, užsidegusius ir kartu draugiškus, gyvenimą rieškučiomis semiančius žmones, tas juodžemis gali išauginti labai daug vaisingų augalų. Mokslai po Vilniaus tęsėsi Zalcburge, kur pradėjau gilintis į simfoninį ir operos dirigavimą, grįžęs tęsiau simfoninio dirigavimo studijas pas Juozą Domarką, jas pabaigiau, po trupučiuką pradėjau dirbti praktiškai – maestro mane įdarbino jam asistuoti Nacionaliniame simfoniniame orkestre arba rengti vaikiškas programas. Pasirodė pirmieji savarankiški projektai, įsipareigojimai. Laimėjau konkursą vadovauti Kauno simfoniniam orkestrui, paskui išvykau į Rygą, Latvijos nacionalinę operą, – visur, bibliškai tariant, dirbau po septynerius metus. Jau septynerius dirbu Šveicarijoje, vadovauju Sankt Galeno miesto simfoniniam orkestrui. Kad ten esu taip ilgai – jiems savotiškas rekordas, nes įprasta dirigento kadencija – treji metai. Per tuos septynerius metus išgyvenau daug muzikos.

Ar, iki ateinant vadovauti Nacionaliniam simfoniniam orkestrui 2015-aisiais, Filharmonija buvo jūsų planuose kaip galima karjeros stotelė?

Kaip dabar prisimenu pašnekesį su Domarku, tai buvo mano pirmasis asistavimas jam. Buvau gal antro ar trečio kurso profesoriaus studentas, kai jis pasiėmė mane dirbti į Klaipėdą, kur buvo statoma „Karmen“. Jaučiausi visiškai svetimas, buvo tiesiog per daug informacijos. Mačiau, kaip maestro dirba su vokalistais, su chorais, kokį santykį kuria su režisieriumi – savo broliu, tokiais grandais kaip amžinatilsį Virgilijus Noreika – kokia scenoje vyksta titanų kova, kuris kurį įtikins! Man, pienburniui iš akademijos suolo, tai atrodė kažkoks kosmosas. Nelaukiau iš profesoriaus jokio drąsinančio žodžio, bet pasakiau vieną frazę – labai nuoširdžiai taip jaučiausi, ir norėjau, kad jis išgirstų tai iš manęs: „Maestro, net jei iš manęs visiškai nieko neišeis, aš jums labai dėkingas už šitą patirtį.“ Jis pakraipė pečiais – labai domarkiškai, gražiai tėviškai: „Nu kodėl neišeis? Gal ir išeis.“ Man taip įstrigo tas jo „gal išeis“. Ir pats ėmiau galvoti, kad gali taip būti, kad reikia bandyti daugiau. Tie „gal išeis“ mane kažkaip atrakino. Kaip aš dažnai sakau: be to mojavimo alkūnėmis aš kaip vanduo, kuris ieško nutekėti labai įdomiu reljefu. Nenorėčiau keisti savo muzikinio kelio ir jį turėti kitokį, nei turėjau. Gal čia – fatalizmas? Bet jis, man atrodo, kažkuria prasme yra užtarnaujamas. Yra dalykų, kuriuos tu įtakoji ir kurie įtakoja tave. Aplinkybių, aplinkos bei galimybių darna ir sukuria kiekvieno likimą ar karjerą.

Didelis darbas besibaigiant vasarai buvo Baltijos kelio 35-mečiui skirtas ir tiesiogiai per televiziją transliuotas koncertas „650 kilometrų laisvės“, kai vadovavote tarptautinei chorų, ansamblio „Lietuva“, Nacionalinio simfoninio orkestro muzikantų komandai. Buvo daug improvizacijos? Ką dar šiais, jubiliejiniais, metais esat numatęs nuveikti svarbaus?

Viskas turėjo būti ypač gerai sustyguota ir gerai veikti, nes pasirodymo sudėtis – labai kompleksiška. Muzika daugialypė – ir chorinė, ir elektroninė, ir a capella, ir liaudies instrumentai, ir simfoninis orkestras. Vien ją sukalt nelengva, o dar kad viskas suderėtų su televizijos vizualu, surezonuotų kaip koncertinis filmas – daug iššūkių. Režisieriui Daliui Abariui turėjo būti labai neramus laikas. Pradėjome šitą renginį organizuoti prieš pusantrų metų – tiek laiko praėjo nuo pirmo posėdžio, o paskui bendravimas elektroniniais laiškais buvo ilgiausias, kokį kada esu turėjęs. Tokie projektai atrodo kaip fontanas, kaip purslas, bet išties juos reikia labai apmąstyti. Ir tai, kad generalinė repeticija buvo visiškas fiasko, negalėjome sujungti nė vieno siužeto su muzika, bet koncertas mums pavyko, dar labiau parodo, koks fantastiškas šis projektas. Nežinau, ar muzikine prasme galėčiau pavadinti tai sau įvykiu. Negrąžau rankų ir nesimaivau, – kiekvienas koncertas man yra įvykis. Sakau tai be pompos. Kodėl turėčiau kitaip? Pavyzdžiui, jau Nacionalinio simfoninio orkestro sezono atidarymo koncerte diriguosiu Varšuvos chorui, gros puikus Pietų Korėjos pianistas – žvaigždė Jinhyungas Parkas, paskui lankysis kitos muzikos garsenybės, su kuriomis kiekvienas išėjimas į sceną tampa labai ypatingas ir brangus. Šiemet Šveicarijoje turiu dviejų savo mėgstamų įstabių operų pastatymus – Sergejaus Prokofjevo „Meilė trims apelsinams“ ir Richardo Strausso „Elektra“. Visi darbai man svarbūs ir labai labai įdomūs.

Kitaip tariant, gyvenat įdomiai.

Tiesą sakant, niekada kitaip negyvenau.

Dabartinis laikas – pati jūsų, kaip dirigento, branda?

Manau, kad dirigento branda ateina vėliau. Ko gero, dabar galimybių ir fizinės jėgos žirklės yra susikryžiavusios. Energijos kartelė dar aukštai, bet jau besileidžianti, o galimybių ir žinių – tebekylanti. Esu tam gražiam žirklių kryžiuje, kai dar galiu išreikšti kūnu tuos dalykus, kuriuos jaučiu – jau jaučiu ir suprantu daug, nors, tiesą pasakius, vis dar nepakankamai. Jei manai, kad esi jau subrendęs metras, kietas aiškintojas, kaip kas turi elgtis, tai yra ženklas, kad gal jau reikėtų trauktis.

Kas neleidžia sustoti, veja pirmyn? Smalsumas, noras padaryti kažką naujo?

 Procesas. Man koncertai patinka gal labiau nei repeticijos, nes juose įvyksta daug daugiau stebuklo. Yra dirigentų, kurie tobulai repetuoja, bet per koncertą būna neįdomu. Yra tokių, kurie beveik nerepetuoja, o koncerte bando padaryti fokusą – staiga iš kepurės ištraukti triušį. Tai irgi retai suveikia, jei nepadarai darbo per savaitę. Surasti kelią, kad repeticijų savaitė nutekėtų į koncertą – žiauriai sunki užduotis. Tikrai nesakau, kad aš ją kiekvieną sykį įveikiu – toli gražu ne. Bet kartais tai pavyksta. Ir tada matau dėkingumą klausytojų ir atlikėjų akyse.

Publika – neišvengiama koncerto stebuklo dalis?

Publika yra vadinamoji ketvirta teatrinė siena, bet ji nėra būtina mūsų vidinei satisfakcijai. Kartais mes ir be jos sukuriame tą stebuklą, o pasidalinti juo su publika tiesiog malonu.

Ką reiškia būti orkestro smaigalyje – jį suvaldyti?

Nežinau, ar „suvaldyti“ čia geras žodis. Kartais „suvaldyti“ yra „paleisti“, – toks mano pastarojo penkmečio atradimas. Taip, drausmė reikalinga, bet ji turi būti įsisąmoninta kiekvieno muzikanto. Jei visi pajunta, kad drausmė ir procesas puikiai žinomi, tada įvyksta kiti dalykai – laisvė ir žaismė. O laisvas žmogus, kaip žinia, skleidžiasi geriau nei engtas ar įkalintas. Dirigento darbe tai labai svarbus momentas. Gal skambės patosiškai, bet man sunku būti nuoširdžiam, uždegančiam, impulsyviam ir draugiškam per repeticijas, o per pertraukas daryti nepopuliarius sprendimus. Tai – bausmės, atleidimai, atsisveikinimai, konfliktų valdymas. Sunkiausia po tokios pertraukos grįžti kaip ant sparnų, įkvėptam.

Lietuvoje turbūt esate gavęs visus įmanomus apdovanojimus, kilti čia jau nebėra kur. Kokių turite profesinių svajonių?

(Juokiasi) Žinote, jei matuosime viską tik apdovanojimais, labai didelė dalis Lietuvos muzikantų turėtų galvoti vos ne apie savižudybę, nes kažkas kažko neįvertino. Esu dėkingas už kiekvieną darbo pastebėjimą, bet apdovanojimų nepervertinu. Taip nutiko, kad esu vienos svarbiausių ir įdomiausių kultūros institucijų – Lietuvos nacionalinės filharmonijos – smaigalyje. Mane, diriguojantį Nacionaliniam simfoniniams orkestrui, pastebėti yra lengviau nei kitą panašiai gabų ir talentingą žmogų. Šiuo atveju žvaigždžių išsidėstymas man palankus. Tačiau apdovanojimai neturėtų būti impulsas ar paskata dar ko nors siekti. Jei iki šiol sąžiningai dirbau ne dėl ordino, o dėl vidinės tiesos, ir toliau tai darysiu.

Kalbino Dalia Musteikytė

Nuotr. autorius Dmitrij Matvejev

***

Dirigento Modesto Pitrėno koncertas su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru „LNSO svečiai. Jinhyung Park, Bartosz Nowak, Varšuvos filharmonijos choras“ vyks rugsėjo 28 d., šeštadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje. Visą Nacionalinės filharmonijos 84-ojo sezono programą rasite interneto svetainėje www.filharmonija.lt. Kviečiame pasinaudoti šį sezoną siūlomu abonementu ir laukiame Jūsų koncertuose! LNF 84-ojo koncertų sezono mecenatas – „Norfa“.