Dirigentas Martynas Staškus – apie N. Rotos muziką ir keliaujančio cirko orkestre grojusį senelį

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sezoną rugsėjo 13 d. atidarysiantis šiuolaikinis baletas „La strada“, kaip ir to paties pavadinimo Federico Fellini filmas, pasakoja apie liūdną ir komišką keliaujančio cirko artistų kasdienybę. Pastatymo muzikos vadovas Martynas Staškus panašių realių istorijų prisimena iš vaikystės – jų papasakodavo porą metų lietuviško keliaujančio cirko orkestre grojęs dirigento senelis.

„Mano senelis Augustinas Staškus jaunystėje grojo keliaujančio cirko „Karado“ orkestre. Kaip dauguma iš Žemaitijos kilusių vaikinų, groti įvairiais muzikos instrumentais jis pramoko dar paauglystėje, nes Ylakiuose, o ir kituose žemaičių miesteliuose, tuo metu būdavo populiarūs vietos gyventojų orkestrai ir ansambliai. Senelis pasirodė besąs gabus muzikantas, tad atlikdamas karinę tarnybą irgi pūtė altą raitajame karo orkestre“, – dėsto šeimos istoriją M. Staškus.

Cirko palapinė tūkstančiui žiūrovų

Po karinės tarnybos dirigento senelis pradėjo dirbti cirke „Karado“. Šią trupę 1935 m. Lietuvoje įsteigė iš tokio pat  pavadinimo vokiečių akrobatų trupės Rygoje į gimtinę gyventi sugrįžę artistai Otilija ir Pranas Černiauskai. Nuolatinio adreso jų vadovaujama trupė neturėjo, užtat vežiodavosi didžiulę išskleidžiamą palapinę, kurioje sutilpdavo net 1000 žiūrovų (maždaug tiek pat, kiek dabar talpina LNOBT Didžioji salė). Keliaujančioje trupėje dirbo trys dešimtys žmonių, beveik pusę jų sudarė cirko pasirodymuose grojusio pučiamųjų orkestro muzikantai.

„Mano senelis šiame orkestre pūtė varinius pučiamuosius: baritoną, altą ir tenorą. Deja, 1937 m. rugsėjo 10-ąją pasirodymo Alytuje metu, nutrūkus oro gimnastų kilpai, sunkiai susižalojo ir netrukus mirė trupės įkūrėjas P. Černiauskas. Mano senelis pats tapo šio nelaimingo atsitikimo liudininku, vėliau pasakodavo mums apie tai. Po vyro mirties O. Černiauskienė pardavė cirką „Karado“ kitam artistui, o senelis sugrįžo į savo gimtinę Ylakaičių kaime Skuodo rajone ir užsiėmė nemenko šeimos ūkio reikalais. Tapo kaimo kalviu, kartu papildė vietos ansambliuką, grodavusį per Švento Roko atlaidus, vestuves ir laidotuves.

Puikiai pamenu, kaip vakarėjant senelis motoriniu dviračiu išburgzdavo į eilines kaimo laidotuves, mat žemaičių kalnų giedojime anuomet dalyvaudavo ir orkestras: choras giedodavo troboje, o jam atitardavo lauke (netgi šalčiausią žiemą) stovintys muzikantai. Be to, senelis be atlygio mokydavo kaimo vaikus groti įvairiais muzikos instrumentais: tam jo miegamajame stovėjo specialus pultas su šūsnimi natų. Ir aš ten gavau pirmąsias natų skaitymo ir grojimo akordeonu pamokas“, – pasakoja dirigentas.

Muzika, nuo kurios prasidėdavo F. Fellini filmai

Tačiau grįžkime prie baleto „La strada“, kuriam muziką parašęs italų kompozitorius Nino Rota nuo pat mažens buvo laikomas muzikos vunderkindu. Pirmąją savo oratoriją N. Rota sukūrė būdamas vienuolikos metų, pirmąją komišką operą – būdamas trylikos, tačiau gilinosi ne vien į klasiką – jaunąjį kompozitorių traukė ir populiarios italų liaudies melodijos. Po studijų Milano ir Romos konservatorijose N. Rota išvyko tobulintis į JAV, o ten tuo metu viešpatavo džiazas, kuris jaunojo muziko negalėjo nesužavėti. Grįžęs tėvynėn, N. Rota pritaikė šias patirtis italų muzikoje, ir jo sukurtos melodijos tapo labai populiarios.

Visgi didžiausio žinomumo N. Rota pasiekė pradėjęs bendradarbiauti su legendiniu kino režisieriumi Federico Fellini. Ypatingos sėkmės sulaukė 1954 m. pasirodęs kino filmas „La strada“, pasakojęs apie keliaujančio cirko artistų gyvenimą.

„F. Fellini, priešingai nei daugelis kitų režisierių, niekada nepradėdavo kurti filmo neturėdamas jam sukurtos muzikos. Visus savo filmus jis pradėdavo kurti būtent nuo muzikos, kurioje sugebėdavo pamatyti ir vėliau vaizdu žiūrovams tiksliai perteikti pageidaujamas siužetines linijas.

„La strada“ muzikoje išlavinta ausis gali išgirsti tiek George‘o Gershwino, tiek Igorio Stravinskio ar Sergejaus Rachmaninovo kūrybos atgarsius. Prisiminkime ir Ruggero Leoncavallo operą „Pajacai“, o taip pat daugelio anuo metu populiarių, bet šiandien jau pamirštų italų bei prancūzų kompozitorių muzikos aidus. Galime prisiminti ir commedia dell‘arte žanrą, ir nebyliojo kino laikų filmų akompaniatorius, savo iliustratyvioje muzikoje sugebėdavusius apjungti tiek melodiją, tiek impresionistinę svają, tiek realistinį tragedijos išgyvenimą. Viskas lyg ir kažkur girdėta, bet tuo pačiu metu – užburiančiai savita“, – apibūdina M. Staškus.

Balete „La strada“, pastatytame pagal muziką to paties pavadinimo F. Fellini filmui, šokėjai turės ne tik choreografinių, vaidybinių, bet ir vokalinių užduočių: „Tai baletas, savyje apjungiantis dvi skirtingas meno disciplinas – kiną ir teatrą. Žiūrovas, atėjęs į baleto spektaklį, paklius tarsi į kino filmą. Tai bus šokio, kino ir muzikos teatras viename“, – žada „La strada“ pastatymo muzikos vadovas.

Pirmieji baleto „La strada“ spektakliai LNOBT scenoje bus parodyti rugsėjo 13, 14, 17, 18, 19, 20 ir 21 dienomis. Premjeros choreografijos autorius – žymus nūdienos vokiečių šokio meistras Marco Goecke.

Renata Baltrušaitytė