Didžiosios permainos Vilniaus senajame teatre prasidės nuo premjeros „Reforma“

Duris į 111-ąjį Vilniaus senojo teatro sezoną rugsėjo 6 dieną atvers režisieriaus Agniaus Jankevičiaus premjerinis spektaklis „Reforma”. Jau šeštą savo spektaklį Senajame kuriantis A. Jankevičius yra ir „Reformos“ dramaturgas. „Vilniaus senasis teatras stoja į reformos, kismo kelią. Matyt, ateinančius ketverius metus vyks ar bandys vykti kažkokia transformacija, ir labai įdomu, į ką ta reforma išvirs. Kaip keisis teatro veidas, teatro atmosfera. Prisiliesti prie tos teatro pradžios, įšokti pirmoje stotelėje laukiant permainų troleibuso – labai įdomu“, – prieš sparčiai artėjančią premjerą dalinosi mintimis A. Jankevičius.

Kaip kilo idėja rašyti „Reformą”? Kuo ši pjesė svarbi žiūrovams, visuomenei?

Buvo, jei neklystu, 2018 metai. Tuo metu buvau Slovėnijoje. Repetavau performansą su tokiu slovėnų gatvės teatru. Vieną vakarą, po repeticijos, paskambino sesuo. Ji pasakė, kad mano gimto miestelio Skapiškio pagrindinę mokyklą verčia pradine, kilo grėsmė, kad ją apskritai uždarys. O tai reiškia, kad jaunimo miestelyje neliks. Miestelis mirs. Žinia mane sukrėtė. Prisiminiau pedagogų protestus Vilniuje, kai jie pro langą įlipo į ministeriją. Tuo metu tęsėsi, veikiausiai, 2015 metais prasidėjusi masinės emigracijos Europoje tema, kuri ligi šiol skaldo visuomenę. Tą vakarą man šovė mintis: tarkime, yra Lietuvoje toks miestelis – Skakiškis, ir jame nuspręsta uždaryti mokyklą. Trys aktyviausios pedagogės sukurpė chuliganišką planą iš Olandijos atsivežti pabėgėlių ir „užpildyti“ mokyklą, taip išgelbstint ją nuo uždarymo. Taip ir pradėjo „rašytis“ siužetas, charakteriai. Miestelio pavadinime pakeičiau vieną raidę. „Mokyklų tuštėjimo meto“ problema provincijoje yra ypač skaudi. Galime viską suprasti, bet emociškai reaguojame įvairiai. Kitas dalykas – ta reforma daugeliui miestelių atima galimybę išlikti jaunu. Kalbant apie pabėgėlius, pjesėje panaudota reali istorija: viename Olandijos miestelyje įvyko daug absurdiškų dalykų tarp miestelio gyventojų ir gausių pabėgėlių. Kilo chaosas, kurį valdžia dėl įvairių priežasčių ignoravo. Istorija baigėsi nelinksmai… Taigi, iš kelių segmentų parašiau pjesę „nuotykį“ arba „road play“ – mokytojų kelionę iš nebūties į dideles viltis ir lūkesčius, kuri baigiasi grįžimu į tą patį atskaitos tašką užbaigiant klausimu: „O kas toliau?“

Ar tavo kūryba yra autobiografinė? Gal už idealisčių herojų Laimės, Vakarės, Vilties personažų slepiasi konkrečios mokytojos?

Situacijos realios, pavyzdžiui, paskutinis monologas paremtas tikru įvykiu, bet pačios mokytojos prototipų neturi. Kai pradėjau rašyti tuos skečus, apibrėžto vaizdo, kokios tos mokytojos, nebuvo. Jos atsirado nuo vardų, o šie – nuo vieno J. Jarmuscho filmo. Atsirado trys vardai: Laimė, Vakarė ir Viltis. Aiškėjo, kokias pozicijas jos užims: lietuvių literatūros mokytoja Laimė, be jos – niekaip tokiame projekte, Vakarė – fizinio lavinimo, o Viltis – tikybos mokytoja. Viskas spalvų kontrasto principu. Jos tarsi toli viena nuo kitos. Bet tam tikros aplinkybės, miestelio mažumas, cheminės jungtys tarp žmonių ir problema jas suartina. Periferijoje nėra didelio pasirinkimo, su kuo žmonėms bendrauti, ir tai netgi pastiprina „Reformos“ siužetinę koliziją.

Premjera įvyks tuoj po rugsėjo 1-osios, Žinių ir mokslo šventės. Ar spektaklis skiriamas pirmiausia mokytojams?

Su pirmomis mokytojų reakcijomis teko susidurti dar šį birželį, kai vaidinome „Reformos“ ištrauką Dalios Tamulevičiūtės lietuvių autorių scenos meno kūrinių konkurse Varėnoje. Priėjo du mokytojai padėkoti. Vienas nusistebėjo, kaip čia mes nelaimėjome, nes, jo manymu, būtent ta pjesė atliepia Dalios Tamulevičiūtės puoselėtas teatro vertybes. Kitas garbaus amžiaus vyriškis paprašė „Reformos“ teksto, aš paklausiau, kokiu tikslu, jis sakė, kad duos mokiniams skaityti, kad šie mokytųsi tekstą mintinai. Susidūrimas su mokytojų reakcijomis būtų labai reikalingas šiam spektakliui, gal net būtų prasminga pakviesti pedagogus į „Reformą“ spalio mėnesį, per Mokytojo dieną. Ir būtinai likti pasikalbėti su tokiais unikaliais žiūrovais po spektaklio.

Pjesę vadini satyra, nors, mano galva, tai – juodoji komedija. Juokas pro ašaras ir siaubą, ypač finale. Kodėl per juoko prizmę kalbi apie „išsivaikščiojančią Lietuvą“?

Sena korėjiečių patarlė byloja: „Juokis – ir visas pasaulis juoksis su tavimi, verk – ir liksi vienišas“. Todėl. Dar yra sakoma – yra Vilnius ir yra likusi Lietuva. Įvairiais aspektais. Kas Vilniuje yra autoritetas, provincijoje – nebūtinai. Pjesėje viena pedagogė kreipiasi į žurnalistą, kuris yra teisingos žurnalistikos veidas, kad šis viešumu padarytų įtaką ir sustabdytų mokyklos uždarymą, bet moteris suprato, kad jis tėra žaisliukas. Lietuvos provincijoje jaučiamas didelis nusivylimas autoritetais.

Koks tavo kaip rašančio menininko kelias? Ar galima teigti, kad tavo kaip dramaturgo debiutas – 2008 metais sukurta „Poliklinika“? Dar buvo „Maršrutas“, „Maištas“, „Samurajaus knyga“, „Šventė“, 2018 m. nominuota Auksiniam scenos kryžiui Dramaturgijos kategorijoje „Mari Kardona“, „Vamzdis“. Pjeses rašantis režisierius – fenomenas?

„Poliklinikoje“ aš buvau labiau toks „kūrybinis redaktorius“, „montuotojas“, o ne dramaturgas, rašantis pjesę nuo iki… Nors pažintiniu požiūriu, tai buvo įdomi kelionė siekiant suprasti, kaip žodis – pasakojimas virsta kūnu – literatūra. Nesu fenomenas. Juk turime režisierių ir dramaturgą Aleksandrą Špilevojų. Kai dar mokiausi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, į vieno žmogaus „tarpdiscipliniškumą“ buvo žiūrima nepatikliai, sakykime taip. Režisierius turi režisuoti, aktorius vaidinti, dramaturgas rašyti. Bandyti jėgas kitoje sferoje nebuvo skatinama. Pirmasis Aidas Giniotis savo studentams ėmė skirti užduotis parašyti vienaveiksmes pjeses. Taip iškilo Justas Tertelis, nuolat rašantis pjeses, Marija Korenkaitė, „Pabėgimo į Akropolį“ autorė. Vakarų Europoje daug teatro režisierių kuria pagal savo tekstus.

Kas yra rašymas tau asmeniškai? Ar įsivaizduoji, kad tavo pjeses statytų kitas režisierius?

Visus tekstus rašiau žinodamas, kad jie bus realizuoti scenoje, išskyrus dar nestatytą „Vamzdį“, rašytą per pandemiją. Teatrai užsako parašyti pjesę konkrečia tema, pasirūpina finansavimu. Praktiškai niekada nerašiau „į stalčių“. Kodėl? Nežinia, kaip greitai pasens idėja. Nesinori, kad pjesė virstu pelėsiu. Realybė labai dinamiška, o kai kurie tekstai – kaip laiko ženklas. Kitas dalykas – apibrėžtumas suaktyvina kūrybą. Smegenys „neplaukioja“, veikia tikslingai. Juk nenoriu, kad kentėtų konkretus teatras, jei nesukursime spektaklio. Be abejo, esu paleidęs savo tekstus į laisvę. Neturiu jokių pretenzijų režisieriams, mano pjeses gali karpyti, perrašyti. Kaip režisierius suprantu – tekstas yra tik segmentas. Tekstas nėra monumentas, apie kurį reikia šokti.

Kalbėjosi Vilniaus senojo teatro teatrologė Ingrida Ragelskienė

Plačiau apie spektaklį: https://vsteatras.lt/spektakliai/reforma

Nuotr. Lauros Vansevičienės ir Arvydo Gudo