Dekoduoti sovietmečio šeimą Lietuvoje: prof. Dalios Leinartės knyga, sudominusi jaunąją kartą

Intelektualumu spinduliuojanti viešnia, kurios nuoseklumas ir atkaklumas tyrinėjamoje tematikoje tikrai kelia didelį susižavėjimą, prof. Dalia Leinartė Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos kultūrą ir knygas mylinčiai publikai pristatė naujausią savo leidinį „Neplanuotas gyvenimas. Šeima sovietmečio Lietuvoje. Kalbėdama apie save knygos autorė pastebėjo, kad gyvenime ji plėtoja tarsi dvi atskiras karjeros kryptis: vieną – kaip istorikės, rašytojos, akademikės, o kitą – Jungtinių Tautų moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto narės (CEDAW) narės. Šiuo metu ji yra išrinkta trečiajai kadencijai (iki 2024 m.), o tik pradėjusi šią veiklą buvo pirmoji moteris iš Rytų Europos regiono, nepriklausomai išrinkta į šį komitetą.

Pirmuosius interviu, skirtus šiai knygai parengti, Dalia pradėjo jau 1998 m. Nuo to laiko jų susikaupė daugiau nei šimtas: buvo apklaustos labai skirtingos šeimos iš įvairių šalies miestelių ir kaimelių, kurios sutiko atvirai pasikalbėti apie šeimyninį gyvenimą maždaug 1960–1990 metais okupuotoje Lietuvoje. Tačiau vėliau autorė suprato, kad jų neužteks – aplankyti žmonės turėjo ne itin daug ką papasakoti iš to laikotarpio. O ir, iš tikrųjų, ką tu gali prisiminti apie šeimą, kai dirbai 6 dienas per savaitę, atostogų turėjai 12 dienų per metus, o visa buitis ir ūkis gulė ant tavo pečių? Turbūt dauguma mūsų atsimena tas vaikystės akimirkas „su raktu ant kaklo“ ir nevaržoma laisve, kai tėvai tiesiog neturėjo laiko pasidomėti, ką veikia jų vaikai. Todėl monografijai parašyti D. Leinartė išanalizavo daugybę skirtingų šaltinių, tai: archyvinė medžiaga, statistika, prisiminimai, to meto spauda bei minėtieji interviu.

Susitikimo metu buvo aptartas ir vienas iš gana gajų stereotipų, kad lyčių lygybė Lietuvoje buvo pradėta įgyvendinti jai esant Sovietų sąjungoje, nors buvo ir tokių įstatymų, kurie tikrai pakeitė tuometinį moterų gyvenimą (pvz. civilinės santuokos institucija ar potvarkis, kuris privertė visas moteris eiti dirbti visuomenės labui). Knygoje akcentuojama būtent išmani propaganda, sovietų naudota „minkštoji galia“ ir įvairūs stereotipai, kuriuos autorei reikėjo iškonstruoti ir dekoduoti. „Režimas, kaip jisai galvojo? Jis visada bijojo šeimos. Sovietinė valdžia visada bijojo žmonių, grupių susibūrimo, nesvarbu, ar tai šeima, ar darbe kokie 4–5 žmonės. Jeigu tai grupelė, juk nežinai, ką jie ten svarsto. Gal jie laikraštį pradės slapčia leisti, juk nežinai. Tai šeimą jie vertino lygiai taip pat. Jūs tik pagalvokit, ką gali du įsimylėję, emociškai itin artimi žmonės. Jie visada šalinsis kolektyvų, norės kažkur gal atskirai Panemunėj slankioti, kažką šnibždėtis – tai sovietinis režimas labai bijojo tokių žmonių, kaip tokios mažos, bet tvirtos grupelės. Ir tada jie pradėjo skleisti naratyvą, kad šeima yra mažiausia ląstelė, kuri sudaro kolektyvą, ir jis turi būti visuomet atviras. Nieko uždaro negali būti.“

Susitikimui besibaigiant, paaiškėjo smagus faktas, kurį papasakojo pati renginio „kaltininkė“: ji šią knygą norėjo dedikuoti maždaug savo amžiaus moterims, bet po šių metų „Knygų mugės“ suprato, kad ji yra aktualesnė jaunajai kartais, nes padeda suprasti, kodėl jų tėvai elgėsi vienaip ar kitaip. Tai tarsi savotiška psichoterapija, kai tu pagaliau gali įsisąmoninti, iš kur atsirado toks jų požiūris ar įsišakniję stereotipai. Auditorija, paraginta rašytojos, taip pat nebijojo reflektuoti sovietmečio šeiminių patirčių, o vakaro moderatorei Leokadijai Sušinskaitei pavyko „užvesti“ aktyvią diskusiją. Už muzikinį renginio apipavidalinimą dėkojame mūsų bičiuliams, jauniesiems pianistams – Vyčiui Jarmalavičiui ir Liepai Vasarytei (mokytoja Irena Vaitkevičienė) iš Alytaus jaunimo centro.

Nuotr. Ilonos Krupavičienės

Indrė Navickė