Į Lietuvą atvykstant vis daugiau nuo karo Ukrainoje bėgančių žmonių, tarp kurių – ir daugybė vaikų, mūsų šalies mokyklos bei mokytojai susiduria su begale nelengvų iššūkių. Vietų ugdymo įstaigose skaičius yra ribotas, tad viena sunkiausių užduočių – sudaryti sąlygas mokytis kiekvienam čia atvykusiam vaikui.
Anot Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos profesorės, Europos mokyklų ikimokyklinio ir pradinio ugdymo ekspertės prof. dr. Daivos Jakavonytės-Staškuvienės, gruodžio 7 d. Daugiakalbio švietimo forume skaitysiančios pranešimą „Mokytojų pasirengimas dirbti daugiakultūrėse aplinkose: Lietuvos ir Prancūzijos atvejai“, dalis mokinių, atvykusių iš Ukrainos, mokosi tautinių mažumų mokyklose, kuriose ugdymo procesas organizuojamas tautinės mažumos kalba. Vaikui ypač sudėtinga, jei jis nemoka tautinės mažumos kalbos, juo labiau, jei būdamas ukrainiečiu, yra mokomas jo valstybę šiuo metu puolančio okupanto kalba.
Privalo mokytis lietuvių kalbos
Profesorė Daiva Jakavonytė-Staškuvienė džiaugiasi, kad Lietuvoje jau turime daug gerosios praktikos šioje srityje – su tuo ne vienerius metus dirba daug puikių mokytojų, kurie yra sukūrę įvairių metodikų, kaip mokyti iš užsienio atvykusius ir/ar sugrįžusius mokinius. Yra parengtos rekomendacijos, šiuo metu rengiama ir mokyklose išbandoma atviros prieigos interaktyvi medžiaga, kuri leis mokiniams, atvykusiems iš užsienio, mokytis lietuvių kalbos ne tik mokykloje, bet ir savarankiškai.
Pašnekovės nuomone, visi Lietuvoje ugdymo įstaigas lankantys vaikai, atvykę iš svečių šalių, privalo mokytis lietuvių kalbos. Kiekviena išmokta kalba yra vertybė, padedanti bendrauti ir bendradarbiauti.
„Lietuvos ugdymo įstaigų patirtis rodo, kad vaikai, ugdyti mūsų šalies mokyklose dėl okupuoto Krymo, jau tuomet čia gyveno iki 8-erių metų. Toks laikotarpis yra ilgas. Tad, labai tikėtina, kad ir dabartiniu atveju daug vaikų Lietuvoje gyvens ir mokysis kelerius metus, todėl kiekvienas išmoktas lietuvių kalbos žodis kiekvienam vaikui leis vis labiau suprasti lietuvių kalbą ir geriau jaustis gyvenant Lietuvoje“, – įsitikinusi D. Jakavonytė-Staškuvienė.
Mokykla – atsižvelgiant į konkretaus vaiko situaciją
Šiandien vis dar kyla daug klausimų ir diskusijų dėl mokiniui paskirtos ugdymo įstaigos. Yra žinoma, kad dalis mokinių, atvykusių iš Ukrainos, mokosi tautinių mažumų mokyklose, kuriose ugdymo procesas organizuojamas tautinės mažumos kalba.
„Ypač tais atvejais, kai vaikas nemoka tautinės mažumos kalbos (nei lenkų, nei rusų), vaikui yra sudėtinga, nes jis vienu metu turi mokytis dvi jam nežinomas užsienio kalbas, t.y. ir tautinės mažumos mokyklos kalbą, ir lietuvių kalbą. Žinau atvejų, kai pačios mokyklos keitė ugdymo tvarkas ir kūrė atskiras vaikų iš Ukrainos klases, kuriose dirba mokytojai iš Ukrainos. Tokiu atveju situacija yra gerokai palankesnė“, – sako pašnekovė.
Sudėtinga ir tuomet, jeigu vaikas, būdamas ukrainiečiu, yra mokomas jo valstybę šiuo metu puolančio okupanto kalba, kurios jis nemoka. Yra daug mokslininkų darbų, tiriančių panašias analogiškas situacijas kitų karų kontekste.
„Išties vaikui tokioje situacijoje yra labai sunku ugdytis savo identitetą ir supratimą apie tai, kas vyksta, – neabejoja D. Jakavonytė-Staškuvienė. – Iš Ukrainos atvyko nemaža dalis vaikų, puikiai kalbančių rusų kalba, net esančių rusų tautybės, kurie gyveno Ukrainoje. Šiems vaikams, manau, kad mokymasis Lietuvoje tautinių mažumų mokykloje, pavyzdžiui, rusų kalba yra visiškai priimtinas, nes jie moka rusų kalbą ir pažįsta kultūrą. Tad svarbu, kad rekomenduojant mokyklą būtų atsižvelgiama į konkretaus vaiko situaciją“.
Mokymasis valstybinės kalbos ir pagarbus elgesys su kiekvienu
Prancūzijoje, priklausomai nuo regiono, tokios situacijos kaip iš užsienio atvykę mokiniai ir jų ugdymas yra kasdienio, įprasto gyvenimo situacijos. Jau daugelį metų ten nuolat atvyksta daug vaikų iš užsienio. Dėl šių priežasčių yra labai daug įvairių metodinių mokslo darbų, kuriuose aprašomos įvairios tokio ugdymo patirtys.
„Dauguma mokyklų yra atviros kitų kultūrų pažinimui. Mokymasis valstybinės kalbos ir pagarbus elgesys kiekvieno besimokančiojo atžvilgiu yra pabrėžiama kaip pagrindinė mokymosi nuostata, vedanti link darnaus gyvenimo drauge. Patyčių prevencijos klausimas yra pabrėžiamas visuose ugdymo turinį reglamentuojančiuose dokumentuose. Kiekvienas besimokantysis yra laisvas tol, kol nepažeidžia kito laisvės. Manau, kad tai labai svarbi nuostata, padedanti visiems gyventi drauge darniai, kuriant bendrą ateitį“, – sako pašnekovė.
Anot jos, Prancūzijoje kiekvienam mokiniui sukurta pagalbos sistema, apimanti pedagogų ir mokinių pagalbininkus, metodines priemones, ergonomiškas, lanksčias klasių aplinkas. Tiesiog turinys yra pritaikomas pagal kiekvieno besimokančiojo poreikius.
Paklausta, ko Lietuvos mokytojai galėtų pasimokyti iš prancūzų patirties, pašnekovė akcentuoja, kad Prancūzijos magistrantai, kurie jau daugelį metų atlieka praktikas Vilniuje, ne kartą yra pastebėję Lietuvos mokytojų meistriškumą, taikomus aktyvaus ugdymo būdus. Veiklų refleksijų metu jie daugelį kartų yra pabrėžę, kad mokytojai veda labai įdomias, konstruktyvias veiklas.
„Tik ką jie pažymi kaip siekinį, kurį būtų galima perimti iš Prancūzijos, yra tai, kad Lietuvoje reikėtų daugiau ramybės ir poilsio erdvių mokytojams; pertraukų metu mokinius turėtų prižiūrėti kiti mokyklos darbuotojai (tai galėtų daryti ūkio skyriuje dirbantys asmenys), o mokytojai turėtų galimybę pailsėti. Jie taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog didelėse mokyklose turėtų dirbti didesnės pagalbos vaikui specialistų komandos, t.y. po kelis psichologus, socialinius pedagogus, specialiuosius pedagogus. Jeigu turėtume tiek darbuotojų, kiek jų išties reikia, manau, kad ir iš užsienio atvykusių vaikų integracija būtų gerokai paprastesnė“, – sako D. Jakavonytė-Staškuvienė.
Kokius esminius dalykus universitetai turėtų atsižvelgti rengiant mokytojus dirbti daugiakalbėje aplinkoje? Pašnekovė įsitikinusi, kad kiekvienas būsimas pedagogas turėtų išklausyti kursą apie didaktikas, padedančias ugdyti mokinius daugiakalbėje ir daugiakultūrėje aplinkoje: „Svarbu kiekvienam žinoti teisės aktus, reglamentuojančius šios srities ugdymo turinio gaires, Europos Sąjungos Europos Komisijos rekomendacijas ir parengtų priemonių, kurias galima lanksčiai taikyti Lietuvoje, turinį“.
Nerijus Žeronas
