Dangaus žydrynę atkartoja Bernardinų kapinės

Sibirinių scylių žiedais mėlynuojančios Bernardinų kapinės. Nuotr. autorė Gintarė Ulman.

Atrodo pati dangaus žydrynė persikėlė į Vilniaus bernardinų kapines, kurias užliejo tūkstančiai sibirinių scylių žiedų, primenančių, kad pavasaris vis labiau įsitvirtina.

Vilniaus bernardinų kapinės įkurtos ant stataus Vilnios dešiniojo kranto. Jose medžių paunksmėje dunkso daug žinomus senojo Vilniaus gyventojus primenančių paminklų.

*Bernardinų kapinių pagrindinė alėja ir koplyčia iki restauracijos, 2011 m.*

Bernardinų kapinės – antrosios pagal senumą Vilniaus kapinės. Jos buvo įsteigtos 1810 metais Bernardinų vienuolyno Šv. Martyno vokiečių Romos katalikų kongregacijos prašymu.

1810 m. spalio 2 d. (pagal senąjį kalendorių – rugsėjo 20 d.) jose supiltas pirmasis kapas – jame buvo palaidotas Nemenčinės gyventojas Antanas Skimbarovičius, iš anksto išsipirkęs vietą naujose kapinėse.

Iš pradžių šiose kapinėse buvo laidojami tik vokiečių kongregacijos nariai. Kitiems reikėjo raštiško Bernardinų bažnyčios klebono leidimo. Per visą laikotarpį Bernardinų kapinėse gali būti palaidota ne mažiau kaip 30 tūkstančių žmonių.

Jano Bulhako nuotrauka. Bernardinų kapinės, 1919 m. Nuotraukoje užfiksuotas Bernardinų kapinių rytinis, arba dešinysis kolumbariumas. Jis, kaip ir vakarinis kolumbariumas taip pat turėjo tris aukštus, tačiau jame buvo mažiau nišų.

1810–1812 metais pastatyti du rytinis ir vakarinis kolumbariukai, į kurių nišas talpindavo karstus ir juos užmūrydavo. 1812 m. kapinės aptvertos mūrine tvora su dvišlaičiu raudonų čerpių stogeliu. Prie vartų – varpinė su trimis varpais ir medinė špitolė. 1814 metais kapinės tapo Bernardinų bažnyčios parapinėmis kapinėmis. 1825 m. iš labdaringų miestiečių lėšų tarp kolumbariumų pradėta statyti dešimties langų dviejų aukštų koplyčia, jos požemyje įrengta kripta su katakombomis. Koplyčios autorius – prancūzų kilmės architektas Džozefas Pusjė, gyvenęs ir kūręs Vilniuje. 1827 metais koplyčia pašventinta. 1829 metais jos požeminėse kriptose pradėta laidoti.

*Bernardinų kapinių įsteigimo koplytėlė*.

Dabartinį vaizdą Bernardinų kapinės įgijo 1861 metais, miesto valdžia išskyrus vakarinei kapinių daliai papildomą sklypą.

1863-iųjų sukilimo metu caro žandarmerijos pareigūnai kratė ir Bernardinų kapines. Kapinėse buvo rasta paslėptos draudžiamos sukilėlių literatūros, ginklų. 1864 metais caro valdžia uždarė Bernardinų vienuolyną, tačiau kapinės veikė ir toliau. XIX amžiaus pabaigoje buvo pradėta pirmųjų paminklų restauravimas.

*Rašytojo ir istoriko Liudviko Sobolevskio kapas*.

1939–1945 metais po Bernardinų kapines vaikščiodamas istorinių publikacijų autorius, garsus Vilniaus gyventojas Aleksandras Snežka ėmė surašinėti antkapinius paminklus, vėliau ėmė rengti Vilniaus kapinių aprašą ir išleido veikalą „Vilniaus kapinės“, kuris saugomas Osolinskių nacionalinėje bibliotekoje Vroclave.

Vienas gražiausių Bernardinų kapinių paminklų – „Ramybės angelas“, angelo skulptūra ant Mareničių šeimos kapo. Šią skulptūrą 1906 m. sukūrė varšuvietis skulptorius R.B.Lubanovskis, sekdamas kito žymaus lenkų skulptoriaus Leopoldo Vasilkovskio kūriniu.

Vienas gražiausių Bernardinų kapinių paminklų – „Ramybės angelas“, angelo skulptūra ant Mareničių šeimos kapo. Šią skulptūrą 1906 metais sukūrė varšuvietis skulptorius R. B. Lubanovskis, sekdamas kito žymaus lenkų skulptoriaus Leopoldo Vasilkovskio kūriniu.

Antroje XX a. pusėje kapinės buvo apleistos. Po 1945 metų nugriauti kolumbariumai, palaikai 1948 metai užkasti duobėse koplyčios kairėje pusėje. Į metalo laužą buvo vežamos kapų aptvėrimų metalinės tvorelės, buvo sunaikinta daug kryžių. Nuo 1967 metų kapinėse beveik nebelaidojama. Kapinės tapo neveikiančios, bet lankytojams atviros. Kai buvo nustota laidoti, kapinės natūraliai užsikonservavo. Atsirado daug neprižiūrimų, bevardžių kapų ar kapaviečių. Kapinių apsauga pradėjo keistis 1988 metais, kai buvo patvirtintas Vilniaus miesto senųjų kapinių tvarkymo planas 1988–1990 metams. Apie 1988 m. leista laidoti į šeimos kapus, kapinės gavo riboto laidojimo kapinių statusą.

Kapinėse iki šių dienų išlikusi klasicistinių formų centrinė koplyčia, įsteigimo koplytėlė, sargo namelis, vartai su varpine, vakarinis kolumbariumas, rytinio kolumbariumo fragmentai, Veimarnų, Gruževskių, Frejendų koplytėlės.

Kapines puošia trys koplytėlės-mauzoliejai: Frejendų (lenk. Freyend), Veimarnų (lenk. Weymarn) ir Gruževskių (lenk. Gruźewski). Veimarnų koplyčia pastatyta 1907 metais. Joje palaidoti trijų Veimarnų šeimos narių palaikai.

Bernardinų kapinėse palaidota daug žymių mokslininkų, kunigų, meno, kultūros veikėjų, 1831 m. ir 1863 m. sukilimų dalyvių, inžinierių, mokytojų, gydytojų, Vilniaus universiteto profesorių.

*Dailininko ir meno istoriko Vytauto Kairiūkščio šeimos kapas*.

Žymių žmonių kapai yra išsidėstę didesnėje kapinių teritorijoje. Antkapiniai paminklai pagaminti vilniečių akmentašių Juozapo Horbacevičiaus, Julijaus Lobanovskio, Juozapo Kozlovskio.