Rugsėjo 24 d., Vilniaus karininkų ramovėje vyko Dalios Tarailienės jubiliejinis ir kūrybos vakaras, kurio metu buvo pristatyta jos poezijos rinktinė „Ilgesio lopšinė". „Dalytė – išskirtinė asmenybė: labai moteriška ir tuo pačiu drąsi, ryžtinga, itin patriotiška, talentinga, miela, šilta draugė, puiki mama, mylinti močiutė“, – taip ją apibūdina bičiuliai.
Miela, Dalia, kaip ten bebūtų, bet ateina tokia akimirka, kai pamąstome, ką mes pasiimtume, jei mums reikėtų pakartoti savo gyvenimą iš naujo. Tai ką pati dėtumėte į tos kelionė krepšelį?
Jei pradėt viską iš naujo, tai reiškia, pradėt nuo nulio. Krepšelis visiškai tuščias…
Pirmiausiai pasiimčiau gimtų namų kvapą, palangėje žydinčios obels baltumą, bitelių dūzgimą ir paukščių balsus, susipinančius su vaikų klegesiu kieme (jie ne prie kompiuterių). Tai skamba kaip muzika, kaip nuostabus paveikslas.
Dar įsidėčiau daug daug meilės, gautos iš artimųjų ir tos, kurią norėčiau išdalinti… Ant viršaus, kaip svarbiausią antspaudą, uždėčiau seną maldaknygę, kaip tikėjimo Gyvenimu simbolį.
Kokios vertybės jums brangiausios ir kaip jos atėjo į Jūsų gyvenimą?
Viską, ką aš turiu ir pasiekiau, atkeliavo iš mano namų – iš tėvelių ir senelių. Labai jais didžiuojuosi, nes tai buvo iš tiesų neeiliniai žmonės.
Aplinka įdiegė supratimą apie tiesą ir apgaulę. Išmokau atskirti pelus nuo grūdų. Bet buvo ir toks laikas, kad tai, ką aš mačiau nebūtinai reikėjo garsiai išsakyti. Visa tai kaupėsi viduje. Ir tos vertybės kristalizavosi. Meilė ir ištikimybė gimtiems namams, savo Tėvynei, kalbai, papročiams, tikėjimui.
Pagarba žmogui ir jo darbui. Užuojauta ir supratimas vargstančių ir nelaimingų…
Labai didelę savo laiko dalį skiriate veikloms, kurios gimsta ne dėl pinigų, dėl širdyje puoselėjamų idealų. Tik ar nebūna kartais pajautimo, kad tai ką darote, nėra vertinama ir pripažįstama?
Augau okupuotoje Lietuvoje ir viltys apie laisvę ir nepriklausomybę su dažnu žodžiu veržėsi iš namiškių lūpų. Dar vaikas būdama jau suvokiau, kokia didžiule kaina reikia už tai mokėti. Tad Lietuva tapo pagrindiniu Altoriumi, prie kurio mes meldėmės….
Manau, kad dar vaikystėje atsiskleidė mano kūrybiniai sugebėjimai ir kuo toliau, tuo plačiau pradėjau realizuoti savo vizijas. Viena jų – Pilaitės liaudies teatras, spontaniškai gimęs darinys. Teatro durys pirmą kartą atsivėrė spektakliu „Varpo gausmas“, skirtu V. Kudirkai. Tema labai artima – spaudos draudimas, žandarų persekiojimai… Prieš akis bėgo vaizdai iš senelio, knygnešio ir daraktoriaus pasakojimų…
Lietuvos tūkstantmetis paskatino suburti draugėn žymiausias ir labiausiai Lietuvai nusipelniusias moteris. Taip gimė drama „Mano vardas – Lietuva“.
Paskutinis spektaklis „Viesulų tarpuvartėje“ apie partizanų likimus, taip pat istorija iš artimos aplinkos…
Pasineriu į savo kūrybinį darbą nejausdama nei laiko, nei nuovargio. Didžiulis pasitenkinimas ir degimas… Ir visai nesvarbu, kad kaimo salėje sėdi 50 ašarojančių senučių. Visai nesvarbu, kad apie mūsų spektaklius nerašo laikraščiuose. Gandas eina patikrintu, senu būdu – iš lūpų į lūpas…
Gal kartais ir jaučiu šiokią tokią nuoskaudą, bet ne dėl savęs, o dėl savo ištikimų, atsidavusių aktorių. Tai žmonės, kurie save aukoja ant šio meno aukuro, nieko nereikalaudami. Dega ir sudega…
Bet kažkas tikrai tą sielos liepsną pastebi ir ja gėrisi.
Lietuvoje mes esam nežinomi. Bet Tarptautiniame teatrų festivalyje „Taurijos Melpomenė“ ( Ukraina) jau antri metai esam laukiami svečiai. Ten mus įvertino! Abu mūsų pasirodymai pelnė diplomus.
Paminėjote Ukrainą. Kaip ši valstybė atėjo į Jūsų gyvenimą?
Ukraina, manau, šiandien mums visiems yra labai artima. Savo likimu – kančiomis ir kovomis esam labai panašūs. O atsisukus į gilesnę praeitį, tai mūsų bendri keliai ėjo nuo Baltijos iki Juodosios jūros per Ukrainos stepes…
Pirmas susitikimas tuoj po Maidano įvykių nebeleido ramiai sėdėti ir vien kalbėti. Norėjosi kažkuo prisidėti, padėti. Kartais žodis, daina ar meno kūrinys yra didesnė pagalba, nei konservų dėžutė ar šovinių apkaba… Lietuvos dienos Chersono krašte pernai ir šįmet akivaizdus to rezultatas. O taip pat Chersono dienos Lietuvoje, nuskambėję per Vilnių, Kauną, Klaipėdą, Dūkštą…
Svetimo skausmo nebūna. Juolab, kad mes tikrai nesam svetimi…
Įsivaizduokite, Jūs sėdite prie lango, už kurio Lietuva. Kokia ji ir kokią norėtumėte matyti?
Už lango matau nuostabų rudenį. Beržas savo nuauksintom šakom barbena į stiklą. Lietuvos laukai, miškai… Kaimai ir miesteliai, tarsi sustabdytoje kino juostoje – ramūs, tuštėjantys ir …keliantys liūdesį.
Nesuprantu, kaip galima palikti savo Tėvynę? Ar nebeliko tokių jausmų? Aš savo Lietuvą labai myliu. Gal tai nebemadinga dabartiniam laikmetyje? Bet tuoj pat atmetu šį pasiteisinimą. Ar šiais laikais mes kitaip kvėpuojame, kitaip plaka mūsų širdys? Ar kitaip teka mūsų upės, kitaip ošia miškai? Ne!!! Mes nebemokame jausti, nes pripratome gyventi patogiai. Nebežinome, kaip kvepia mūsų žemė, pamiršom šaltinio skonį, nebejaučiam savo artimo delno savam delne…
Ak, Lietuva, kaip noriu Tave apkabinti ir pajusti Tavo galią ir didybę. Juk tau jau 100!!!
Kalbino Genovaitė Paulikaitė
Nuotraukos iš Dalios Tarailienės kūrybinio vakaro
