Buvę mylimi, mylintys ir …. nereikalingi

 „Apie žmogaus širdį galima spręsti iš to, kaip jis elgiasi su gyvūnais“, – apie gyvūnus kalbėjo Imanuelis Kantas. Šįkart kalbėsime ne apie visą gyvūniją, bet mūsų daugelio augintinius – šunis ir kates. Tad kokie mes esame, jei ir miestuose, ir kaimuose klajoja namų šilumą praradusios katės, šunys? Jei užmirštame, kad jie taip pat, kaip ir žmogus jaučia skausmą, šaltį, alkį ir gal daugiau už kai kuriuos žmones skaudžiau išgyvena išsiskyrimą ir žmogaus, kurį jis myli besąlygiškai, išdavystę.

Apie gyvūnų ir žmogaus santykius su VšĮ „Lesė“ Tauragės filialo įkūrėja Viktorija Naujokaite kalbasi Genovaitė Paulikaitė.
 

–Prieš kiek laiko įkūrėte gyvūnų prieglaudą? Kokie motyvai lėmė tokį sprendimą?

–Tauragėje Lesės filialą įkūrėme praėjusių metų pavasarį. Jei gerai pamenu, vasario mėnesį. Tokį sprendimą lėmė tai, jog Tauragėje nėra gyvūnų prieglaudos. Plius sužinojome apie gyvūnus Jurbarke. Parsivežėme vieną katę ir supratome, kad atidarius prieglaudą bus galima išgelbėti daug daugiau mirčiai pasmerktų gyvūnų, nei gelbėjant vienam ir globojant gyvūnus namie.

– Kokiais keliais dažniausiai gyvūnai pas jus patenka?

–Gyvūnai  pas mus pakliūna labai įvairiais keliais. Dažniausiai jie parkeliauja iš karantinavo įstaigų, kur baigiasi jų karantinavimo laikas ir jie turi būti eutanizuoti. Taip pat pas mus patenka paklydę, po gatves besibastantys ir pačių šeimininkų atnešti gyvūnai. Yra ir tokių gyvūnų, kurių šeimininkai mirė ar emigravo.

–Kaip pavyksta rasti šiems gyvūnams namus?

–Ieškome labai įvairių būdų. Apie tuos gyvūnus informaciją skelbiame laikraščiuose, skleidžiama per internetą. Ir džiaugiamės, kad pavyksta surasti gerų žmonių, kurie mūsų globotinius priima į savo namus. Žinoma, vieniems gyvūnams šeimininkus pavyksta surasti greičiau, kitiems tenka ir ilgesnį laiką paieškoti. Kol kas visiems savo globotiniams surandame namus.

– O kas nutiktų, jei kažkurio niekas nenorėtų priglausti?

–Paprasčiausiai jis ir toliau gyventų prieglaudoje. Mes gelbėjame gyvūnus nuo mirties, jie nėra užmigdomi, kad ir kiek laiko būtų prieglaudoje.

–Kokias mūsų žmonių elgesio su gyvūnais tendencijas pastebite?

–Kaip ir visur kitur Lietuvoje – vieni myli, kiti ne. Kalbant apie žmonių augintinius, vieni gyvūną priima kaip šeimos narį ir jaučia už jį atsakomybę visą gyvenimą, kiti žiūri kaip į daiktą – signalizaciją ar trumpalaikį pasitenkinimą vaikams, ir kurį nusibodus gali išmesti į gatvę. Yra tokių, kurie gyvūnus kankina, užmuša, kažkur palieka ar užmigdo.

–Kaip tas tendencijas, Jūsų manymu, būtų galima keisti, kad pas mus rastųsi mažiau beglobių gyvūnų, kad žmonės atsakingiau elgtųsi su savo augintiniais?

–Viskas keičiasi keičiant žmonių požiūrį, todėl labai svarbu žmonių švietimas. Ne tik gyvūnų rinkimas ir jų globojimas. Nuolat šviečiant, auklėjant mažus vaikus mylėti ir gerbti visas gyvas būtybes. Taip pat skatinant žmones sterilizuoti, kastruoti savo gyvūnus ir neveisti jų. Nepirkti gyvūnų iš veisėjų, o priglausti iš prieglaudų. Griežtinti įstatymus ir bausmes už blogą elgesį su gyvūnais.Taip per laiką gatvėse nebeliktų beglobių gyvūnų.

–Kokio palaikymo sulaukiate iš visuomenės?

–Palaikymo sulaukiame įvairaus – iš pavienių žmonių, mylinčių gyvūnus, iš įmonių, žiniasklaidos priemonių, Iš tų, kurie palaiko mūsų veiklą ir užjaučia gyvūnus. Visuomenės atsakingumas už gyvūnus skatinamas ir įstatymais. Noriu priminti, kad nuo šių metų Gyvūnų gerovės įstatyme yra punktas, kuris kiekvieną šalies gyventoja įpareigoja būtinai pranešti atitinkamoms institucijoms, jei pastebimas žiaurus elgesys su gyvūnu. Ne galima pranešti, bet būtina.

–Kaip dažnai sulaukiate savanorių? O gal turite pastovius savanorius, kurie jums gelbsti?

–Šiuo metu yra susiformavusi pastovi savanorių grupė (su nuolat kintančia būtų neįmanoma dirbti, nes dirbant prieglaudoje su gyvūnais reikia žinoti, kaip elgtis su gyvūnais, kaip juos maitinti, apie patalpų dezinfekavimą). Daugiausia žmones važiuoja į prieglaudą gyvūnų maitinti, vedžioti, išvalyti jų narvus, juos slaugyti. Jie parveža gyvūnus iš ten, kur jie rasti, veža pas veterinarą. Deda skelbimus padėdami gyvūnams surasti namus, surasti naujus juos mylinčius šeimininkus, ieško rėmėjų.

–Neretai tenka išgirsti, kad reikia apmokestinti gyvūnus laikančius žmones dideliais mokesčiais, tada atsiras atsakomybė? Kokia jūsų nuomonė dėl mokesčių, kurie, beje, yra įteisinti?

–Pritariu „čipavimui“, identifikavimui, kad gyvūnui pabėgus ar išmestas būtų surandamas. O drausminimas mokesčiais? Realiai situaciją keičia ne drausmės, o žmonių požiūrio keitimas. Tie, kas turi pinigų ir nežada atsikratyti gyvūnu, mokės už jį mokesčius. O  ką daryti nepasiturinčiam, bet gyvūną mylinčiam žmogui? Arba kas yra neatsakingi ir gyvūnas bus reikalingas kaip daiktas , jis jo ir neregistruos. Ir nemokės jokių mokesčių.

– Ar bent kokia gyvūnų registracijos mokesčių tenka gyvūnų prieglaudoms?

–Gyvūnų prieglaudoms netenka jokia dalis pinigų iš registracijos mokesčio, skirstant biudžetą kažkurią dalį gauna karantinavimo įstaigos, kuriose vykdoma eutanazija.

–Beje, apie beglobius gyvūnus. Teko girdėti dvi ryškiai skirtingas žmonių nuomones. Vieni teigia, kad beglobiai gyvūnai – realus pavojus mūsų, ypač vaikų sveikatai, todėl reikia stabdyti jų veisimąsi, kiti – kad gamtoje veikia savireguliacija ir niekada, jei ten neįsikiša žmogus, nesusidarys perteklius. Ką jūs apie tai manote?

–O iš kur atsiranda beglobiai gyvūnai? Iš veisėjų, iš žmonių „noriu veislinio gyvūno“. Aš pirmiausia esu labai kategoriška ir esu visiškai prieš gyvūnų veisimą, Tiek kilmingų, tiek nekilmingų. Kodėl? Todėl, kad tai nenatūralu. Todėl, kad tai žmonių užgaida ir svarbiausia dėl tos užgaidos pasaulyje yra eutanazuojami,dujomis ar kitais būdais žudomi milijonai gyvūnų. Yra gyvūnų perteklius, todėl jų dauginimas yra neprotingas ir labai savanaudiškas pasirinkimas. Mylėdami gyvūnus turėtume padėti tiems, kurie jau yra, kuri sėdi karantinavimo įstaigose ir laukia savo paskutinės dienos, o ne skatinti veisėjus dauginti gyvūnus, nes jūs norite biglio ar haskio. Po kiekvieno kurios nors veislės bumo karantinavimo įstaigose tūno ir yra žudomi šių veislių atstovai.Tikriausiai visos savanoriškais pagrindais veikiančios gyvūnų globos organizacijos yra prieš veisimą, todėl beveik visose tokio tipo prieglaudose gyvūnai yra kastruojami. Žmones skatinami sterilizuoti savo gyvūnus. Organizacijos yra prieš gyvūnų žudymą, nes 1-a – tai nehumaniška, 2-a – tai neefektyvu. Visos šalys, kurios yra išsprendusios beglobių gyvūnų problemą vykdė sterilizacijos programas. Suomija, Didžioji Britanija, kai kurios JAV valstijos ir kitos Europos šalys. Ir, galvoje turint higieną, kiek atvejų girdėjote realių istorijų, kad vaikams kas atsitiko nuo katės ar šuns lauke? Todėl, manau, pirmiausia reikia keisti seną požiūrį į gyvūną naujų.