Bronio Savukyno premijos laureatas Gytis Norvilas

Lietuvių PEN centras kartu su Kultūros ministerija 2010 metais įsteigė intelektualo, kalbininko, kultūrologo Bronio Savukyno premiją. Ji skiriama kasmet intelektualiosios eseistikos kūrinių autoriams, kultūros leidinių redaktoriams už vertingą indėlį į kultūros temų sklaidą, kultūros problemų apmąstymą periodiniuose kultūros leidiniuose per pastaruosius penkerius metus.

Bronio Savukyno premija jau įvertinta 13-ka iškilių publicistų ar redaktorių. Pernai ši premija įteikta poetui, publicistui, ilgamečiam žurnalo „Literatūra ir menas“ vyriausiajam redaktoriui Gyčiui Norvilui. Su juo kalbamės apie šią premiją ir jos reikšmę šiandien.

Esate 2022 metų Bronio Savukyno premijos laureatas. Ką Jums reiškia toks įvertinimas?

Esu skeptiškas neaiškių (o tokių yra dauguma) apdovanojimų atžvilgiu, bet šis įvertinimas, jei labai atvirai, man buvo ir yra svarbus. Visų pirma, aišku bent už ką. Ir pabūsiu šįkart nepadoriai nekuklus – jaučiausi ir jaučiuosi to įvertinimo vertas. Su litmeniu buvo nueitas ilgas kelias, su juo užaugau ir kaip žmogus.

Apmaudu, kad tai jau būta paguodos prizo, jau buvau iššokęs iš kultūros žurnalo „Literatūra ir menas“ traukinio, palikęs vyr. redaktoriaus apkasus. Nes visa ekipuotė buvo jau peršlapus, jos nešiotojas nusivaręs nuo kojų, visi šoviniai iššaudyti. Tą labai aiškiai suvokiau. Įveikė nuovargis. Įsižiebė vidinis indikatorius, kad leidiniui nebeturiu ko duoti, įlieti energijos. Tokiais atvejais pats turi iššokti iš sąstato, keisti mašinistą.

Bronio Savukyno premija – tam tikra žymė, ženklas. Pasakysiu net taip – kokybės, elegancijos, intelekto, empatijos, atvirumo horizontui. Pats Bronys šiais ženklais buvo žymėtas, buvo europinio lygio intelektualas. Ir nė kiek neperlenkiu. Tokių vienetai. Nežinantiems reikia pasakyti, kad Bronys Savukynas buvo filologas, kalbininkas, vertėjas, žurnalistas, ilgametis „Kultūros barų“ vyr. redaktorius (1992–2008 m.).

Ši premija Jums skirta už problemišką ir polemišką eseistiką bei redaktoriaus darbą, pavertusį „Literatūrą ir meną“ gyvu balsu kultūros pasaulyje. Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte būdamas minėto leidinio redaktoriumi ir kaip Jums pavyko „Literatūrą ir meną“ paversti tuo gyvu balsu, kaip įvardijo premijos skyrimo komisija?

Iššūkiais? Iš esmės kiekvienas leidžiamas numeris yra iššūkis. Jį turi leisti kaip paskutinį. Kitaip tariant, padaryti tuo metu geriausia, ką gali. Motyvuoti visą redakciją, autorius, neleisti suabejoti tuo, ką darome. Jei pats ir abejoji, jokiais būdais to neparodyti. Generuoti aistrą ir kiek įmanoma patirti kaifą, džiaugsmą, mėgautis procesu. Visa tai skamba lozungiškai, greičiau kaip siekiamybė, bet tuo mėginau vadovautis. Reikia pasakyti, kad redaktorius be komandos yra niekas, kultūros leidinį sugeneruoja komanda, bendraminčiai, bendruomenė. Tą litmenio bendruomenę ir mėginome kurti. Būta tikrai įspūdingų vakarėlių… Sulaužyta iečių. Apie tai gal kada nors kitą kartą.

Žiūrint plačiau, aišku, kad nuolatinis iššūkis buvo finansai, honorarai. Apaudu, kad užuot siekę kokybės, kėlę kartelę vis aukščiau, pernelyg daug energijos reikėjo skirti tiesiog išgyvenimui. Jei labai atvirai – svajojau sukurti gyvą, mobilią, pilnavertę redakciją. Su fotografais, dailininkais, normaliu žurnalo dizainu etc. O ne patiems šokti ir bilietus plėšyti. To padaryti, deja, nepavyko. Dalį atsakomybės čia turėtų prisiimti ir valstybė, kuri daug metų iš esmės nesprendė finansavimo problemų, tik pažadais ir pūkais kamšė kiaurus langus. Jei ir dabar, įkūrus Medijų rėmimo fondą (MRF), to nepavyks padaryti, neužteks valios ir raumenų, tai taip mums ir reikia… Reiškia, kaip visuomenė vis dar esam mulkių gauja.

Pritraukti naujus autorius, juos užsiauginti – irgi iššūkis, ilgas procesas. Kariauti su beraštyste, diletantizmu, grafomanija, autorių narcisizmu, didybės manijomis su pagardais ir kitais kandeliabrais. Dabar labai aiškiai galiu pasakyti, kad reikia daryti kuo mažiau kompromisų, kompromisai gimdo kompromisus, blogi tekstai pritraukia blogus tekstus etc. O patiko strateguoti, modeliuoti į priekį, leisti teminius numerius, kultivuoti kultūrinį chuliganizmą, susapnuoti viršelius ir klysti, susimauti. To irgi būta. Visa tai gal ir davė vaisių. Ne man spręsti.

Kaip manote, kuo šiandien galėtų būti aktualus Bronys Savukynas, jo tekstai, mintys, idėjos?

Bronys Savukynas negali būti neaktualus. Jis tam tikras kokybės metras, lakmuso popierėlis. Jaunesnės kultūrininkų kartos turėtų apie jį žinoti, įsisąmoninti, kad be idėjos, vizionieriškumo, variklio tarp šonkaulių ir darbo – nieko nebus. Nepabijosiu žodžio – jis man tam tikra prasme buvo ir yra autoritetas, nors turėti autoritetų dabar nemadinga, netgi žema. Juk autoritetas geriausiu atveju gali būti tik intelektualas, baigęs instagramo aukštąjį. Bronys Savukynas apskritai buvo dialogo, diskusijos žmogus, liberalas, progresyvas… Jo bohemiška natūra taip pat negali neimponuoti. Turėjo net šio to dendiško (?), senosios kartos (gerąja prasme) inteligentas. Apie vertimus, akademinius darbus kalbos fronte – jau atskira kalba ir plati.

^{Komisijos pirmininkas „Poetiniame Druskininkų rudenyje“ Bronys Savukynas, filologė Jolanta Zabarskaitė, rašytoja Violeta Palčinskaitė. Džojos Barysaitės nuotrauka iš „Literatūros ir meno“ archyvo}

Galbūt Jums asmeniškai teko pažinti šią ryškią mūsų kultūros asmenybę? Gal buvote ištikimas „Kultūros barų“ skaitytojas? O gal turite kitokį santykį su Broniu Savukynu?

Mūsų amžiaus skirtumas buvo pernelyg didelis, kad kažkaip… Bet prasilenkdavome Poetiniuose Druskininkų rudenyse (PDR), kuriuose visi ūžė ir bendravo be jokių didelių barjerų. Gal ir klystu, bet regis Broniui Savukynui vadovaujant PDR naktinių skaitymų komisijai (žr. Džojos Barysaitės nuotrauką) kažką esu laimėjęs. Čia detalės, menkniekiai, bet visgi. Beje, ši nuotrauka yra daryta jau legendinėje kavinėje „Širdelė“ Druskininkuose, kuri, kaip bebūtų gaila, šį rudenį jau uždaryta. Ši vieta neabejotina įeis į lietuvių literatūros istoriją, ten tiek visko būta… Reiktų tučtuojau paskelbti paveldu ir spėti ją nacionalizuoti. Arba nuvažiavus su pusautobusiu bičiulių ją užimti, užskvotinti ir mėnesį ten puotauti… Žinoma, juokauju. Nieko amžino nėra. Bet bent jau atminimo lentos tikrai tas pastatas vertas.

*^{Prie kavinės „Širdelė“ Druskininkuose. Džojos Barysaitės nuotrauka iš „Literatūros ir meno“ archyvo}*

Ypatingas „Kultūros barų“ gerbėjas tikrai nebuvau, jie man buvo pernelyg akademiški. Daugiausiai maitinausi šatėnais ir litmeniu… Kaip pradedantis poetas buvau siuntęs į kultūrbarį eilėraščių publikaciją, bet ši, matyt, buvo nurašyta. Ir gerai. Atrankos ten būta griežtos. Taip ir turi būti. Dabar vis kokioje Vilniaus gatvėje prasilenkiame su Broniaus sūnumi Aisčiu, šnektelim apie šį bei tą, paskutinį kartą tai buvo ties Vilniaus senuoju teatru… Tai tiek tos ryšio chemijos.

Kaip apskritai vertinate šią premiją ir jos prestižą visuomenėje?

Esu jau rašęs apie premijų perteklių, jų beveidiškumą etc. Nesikartosiu. Savukyno premija – viena iš tų, kuri turi visus duomenis būti gerbiama, vertinama. Kad ji turi likti ir reikalinga – jokių abejonių. Turi savo vertybinį stuburą, registrą, spalvą. Reikia pasakyti, kad kiekvieną premiją reikia auginti, kurti mitologiją, intrigą, energetiką, kitaip tariant, įdėti pastangų, jog ši taptų kultūriniu įvykiu. Čia žaidimo dalis. Ir svarbiausia – vertinimo komisijos labai atsakingai turėtų pasižiūrėti į vertinamuosius. Viską labai lengvai gali uždusinti biurokratine pagalve. Apskritai bet kokioms vertinimo komisijoms linkėčiau paprasto principingumo, nebijoti būti nepopuliariems, jei reikia – padaryti kūlverstį, geras visiems nebūsi, ir nereikia tokiu būti. Taip ir pati komisija, o ir premijos gali generuoti elektrą, ne tik saulės ar vėjo jėgainės. Visad pravartu įsižnybti į koją ir taip pasitikrinti, ar dar gyvas.