Bodrumas – baltas miestas prie žydrojo Egėjo

Ką pavergia kelionių troškimas – nepaleidžia. Viena iš mano ilgai puoselėtų svajonių buvo pabuvoti Viduržemio kurorte, kur glosto šiltas vėjas, lepina saulė kiaurą vasarą ir gaivina perregimas jūros vanduo.

Šiandien vargu ar kuo nustebinsi laisvai keliaujančius po margą pasaulį ir besimėgaujančius poilsiu įvairiausiuose kurortuose. Bet neatsispiriu savo įpročiui ,,parvežti“ gražių vaizdų, šiltų įspūdžių ir jais pasidalinti.

Į Turkiją!

Lietuvoje liepą vis lijo, ryto darganos priminė rugpjūtį… Tad pagavę ,,paskutinės minutės“ kelionę, išsiruošėme su draugais į Turkijos kurortą – Bodrumą. Pro lėktuvo iliuminatorių godžiai stebėjau artėjančios turtingos Turkijos žemės vaizdus. Nusileidus ,,Milas – Bodrum“ oro uoste, tvokstelėjo vakaro maloni šiluma.

Anatolija – vienas seniausių apgyventų regionų

Sudėtinga ir ilga Turkijos istorija siekia net X a. pr. Kr.. Mažoji Azija, vadinta Anatolija, – vienas seniausių žmonių apgyventų regionų pasaulyje. Šio krašto šimtmečius lydėjo grobikiški karai, keitėsi teritorijų priklausomybė nuo kitų valstybių, kultūros ir religijos.

Iš čia kilo Bodrumas

Nuo seno čia stovėjo Karijos miestas Halikarnasas. XV a. kryžiuočiai mėgino įsitvirtinti prie Egėjo jūros, kur pastatė Šv. Petro pilį (Petronium). Iš čia kilo Bodrumo pavadinimas. Osmanams užėmus Petronium, čia apsigyveno iš Kretos atsikėlę turkai.

Nuo XX a. vidurio Bodume sparčiai pradėtas plėtoti turizmas. Mieste gyvena per 36 tūkstančius gyventojų. Šiandien tai populiarus Turkijos kurortas, žvejybos, keleivių ir jachtų uostas. Egėjo jūros keliais keltais (katamaranais) plaukiama į Koso, Rodo, Ikarijos salas (Graikija).

Dėl sudrebinančių žemės drebėjimų visi namai plokščiais stogais. Miesto tarybos sprendimu Bodrumo pastatai dažomi balta spalva – tai sukuria ,,Balto miesto“ romantišką vaizdą.

Vėsina gaivus Egėjo vanduo

Vos pakyla ryto saulė, skubame į paplūdimį užsiimti gultų po nendriniais skėčiais. Sparčiai į dangų kopianti liepos saulė ima negailestingai kepinti (apie vidudienį jau kepina iki 40 laipsnių). Vėsina gaivus Egėjo perregimas vanduo – į jūrą suteka kalnų šaltiniai. Dėl to Egėjo vanduo maloniai gaivus (panašiai iki 26-28 laipsnių). Įlanka plaukioja balti katamaranai, buriniai laivai, mažesnės žvejų valtys, jachtos.

Po nendrių stoginėmis gali atsigaivinti vaisiniais šaltais gėrimais, užkandžiauti čia pat kepamomis plonos tešlos su jautiena, aštriu padažu ir gausiu daržovių garnyru picomis.

12 -13 val. pliažai ištuštėja – nebeįmanoma iškęsti vidudienio kaitros. Pertrauka trunka iki popiet.

Įprastas kurortinis gyvenimas

Vakare keliaujame apsidairyti po kurortą. Šurmuliuoja įprastas kurortinis gyvenimas. Kviečia užsukti kavinukės po atviru dangumi, švyti iliuminacijos. Tiesa, Bodrumas nėra toks prašmatnus ir triukšmingas kaip mūsų Palanga. Aplink kavinukes sukiojasi nemaži papenėti šunėkai – laisvi, nieko negąsdinantys, lyg neatskiriama miestelio gyva charakteristika. Senas akmeninis malūnas, kuriame veikia restoranas primena Šeduvos malūną.

Vakaro prietemoje visu gražumu skleidžia žiedus kvepiančios spalvingos gėlės. Palmės savo tėvynėje užauga didžiulės – reiktų kelių vyrų, kad apglėbtų.

Pamukalė – Turkijos pasididžiavimas

Kelionės Turkijoje metu privalu pabuvoti Pamukalėje (250 km nuo Bodrumo). Su ekskursija keliaujame pamatyti nuostabų gamtos ir tolimos praeities stebuklą. Pamukalė (turk. Pamukkale – medvilnės pilis). – vienas žymiausių Turkijos turizmo objektų, krašto pasididžiavimas.

1988 m. Pamukalė dėl gamtinio ir istorinio unikalumo įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Įstabi gamtos oazė traukia turistus iš viso pasaulio.

Po 4 valandų kelionės autobusu paliečiame Pamukalės saulės deginamą žemę. Vorele einame kažkada veikusiu vandens nutekėjimo grioveliu, kuris dabar pasitarnauja kaip kelelis turistams.

Apakina sniego baltumo terasos

Karštoje vidudienio saulėje apakina sniego baltumo travertino terasos. Tai jau keturiolika tūkstantmečių besiformuojančios terminių baseinų terasos, slenksčiai, kalcio oksido prisotintam vandeniui tekant nuo kalnų šlaitų ir sustingstant. Tiesa, šis gamtos stebuklas smalsių turistų pastarąjį šimtmetį smarkai apgadintas. Todėl dabar galioja griežti ribojimai, lankant šį objektą.

Mineralinės versmės

Pamukalė garsėja mineralinėmis vandens versmėmis, kurios turi gydomųjų savybių. Anot istorinių šaltinių, sveikatos čia ieškodavo Romos didikai ir imperatoriai, kurie atvykdavo maudytis mineralinėse versmėse. Legendomis apipintas Kleopatros šaltinis. Neva gražioji įnoringa Egipto imperatorė maudydavosi mineralinio vandens baseine, į kurį nuolat teka krištolinis kalnų vanduo. Giliausioje baseino dalyje, pasislėpusioje uoloje, vanduo dėl vystančių cheminių procesų burbuliuoja lyg šampanas taurėje.

VII a. galingas žemės drebėjimas į baseiną suvertė romėnų Apolono šventyklos griuvėsius (kolonas, frizus), akmens ir marmuro antkapius. Ir šiandien šie griuvėsiai glūdi dugne, todėl reikia būti labai atsargiam, maudantis baseine.

Helenistinės kultūros pėdsakai

Pamukalė mena ilgai viešpatavusią Romos imperiją. IV a. pr. Kr. Aleksandras Didysis užkariavo Turkijos žemes. Vėliau (324 m.) imperatorius Konstantinas sostine pasirinko Bizantiją (Stambulas) ir pavadino ją Naująja Roma. Bizantijos imperija – viena iš ilgiausiai gyvavusių imperijų. Bizantiečiai save laikė romėnais, čia klestėjo helenistinė kultūra, kurios pėdsakai išlikę ir Pamukalėje.

XIX-XX a. prie Pamukalės versmių Vokietijos, Italijos, Turkijos archeologai atidengė vertingus istorinius objektus. Šiame regione klestėjo miestas Hierapolis (,,šventas miestas“) – menų, prekybos, mokslo centras. Nuo II a. pr. Kr. čia kūrėsi gydyklos, kur savo fizinę ir dvasinę sveikatą gaivino Romos didikai.

Hierapolį ne kartą drebino ir sugriaudavo žemės drebėjimai ir karai. XIV a. miestą sugriovė galingas žemės drebėjimas. Hierapolis nuo 1973 m. restauruojamas, prižiūrimas. Tai labai turtingas ir vertingas istorinis paveldas.

Didinga praeities dvasia

Kad pajustum didingos praeities dvasią, reikia pasivaikščioti po Hierapolį vienam. Gali įsivaizduoti, kaip atvykėliai į miestą pro vartus galėjo įeiti prieš tai pirmiau nusiprausę pirtyje.

Savo didybe stebina gana gerai išsilaikęs amfiteatras. Hierapolyje vienos didžiausių romėnų kapinių (nekropolis). Akmeniniai sarkofagai, kriptos, pilkapiai liudija apie čia gyvenusius žmones, jų socialinį ir turtinį statusą.

Pamukalės archeologiniame muziejuje įspūdinga sarkofagų salė. Romos imperijos viešpatavimą mena prabangūs didikų karstai. Tai turtingi marmuriniai sarkofagai, gausiai dekoruoti helenistiniais motyvais – dievų ir deivių skulptūromis, bareljefais, raštais.

Kelionė pėsčiomis po Pamukalę baigėsi gerokai popiet. Karšta liepos saulė vis dar kepino iki 40 laipsnių. Galėjai atsigaivinti šaltu fontanėliu ar radęs kiparisų pavėsį.

Akį džiugino pušys, panašios į mūsų pajūrio, žydinčios smulkiažiedės gėlės. Kiek įmanoma pamačiusi per vieną pusdienį, užfiksavau – bus lauktuvės draugams…

Į Kosą

Vos už 4 km nuo Bodrumo ir tik keliolika minučių Egėjo jūros keliu – Koso sala (Graikija). Plaukiame katamaranu. Švelniai sūpuoja lengvos bangelės, pro šalį prasilenkiame su grįžtančiais keltais. Koso uosto muitinėje į pasus įspaudžia Graikijos anspaudą. Sužavi tvarkinga prieplauka, gražūs kurorto vaizdai, išpuoselėtos alėjos.

Ne veltui Kosą vadina plaukiojančiu žydinčiu sodu. Viduržemio šilumos lepinami keroja milžiniški platanai, fikusai, palmės, žiedais ir kvapais vilioja krūmų kupolai.

Mena Antikos laikus

Koso salos didžiausias miestas – Kosas. Įdomi ir turtinga šio Graikijos regiono istorija siekia V – IV a. pr. Kr. ir dar ankstesnius amžius.

Dar ankstesnius Koso laikus primena Homero ,,Iliadoje” aprašomas Herklio žygis iš Trojos. Koso saloje pusdievis rado prieglobstį ir išsigelbėjimą po pražūtingos kelionės iš Trojos karo (jo penki laivai su karo grobiu nuskendo Egėjo jūroje).

Helenistiniu laikotarpiu tai buvęs svarbus prekybos, kultūros, žemės ūkio ir medicinos centras. Antikiniais laikais čia ypač garbintas gydymo dievas Asklepijas, yra išlikusios jo šventyklos liekanos, romėnų statinių griuvėsiai, kapinynai (nekropolis).

Hipokrato miestas

Kosas – gimtasis garsiojo Antikos gydytojo Hipokrato miestas. Hipokratas – 18 kartos savo šeimoje gydytojas!

Dievo Asklepijaus šventyklos, vadintos asklepionais, buvo pirmosios gydyklos, kuriose iki Hipokrato gydė šventikai. Asklepioras – pirmoji ligoninė, kurioje mokėsi, mokė kitus ir gydė ligonius Hipokratas. Iki dabar išlikęs Hipokrato šalitinis, o garsiąją gydytojų priesaiką jis sukūręs po galingu platano medžiu.

Istorijos tėkmėje

Istorijos tėkmėje Kosą valdė tai graikai, tai romėnai, tai persai, tai turkai. Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos (1947m.) Kosas galutinai atiduotas Graikijai. Kaip ir visoje Graikijoje – dauguma gyventojų krikščionys stačiatikiai. Yra mažos katalikų, mosulmonų ir žydų religinės bendruomenės. Kose gali pamatyti ir krikščionių bažnyčias, ir musulmonų šventyklų minaretus.

Kose, prie Egėjo pakrantės, stūkso XIV a. pastatyta hospitaljerų (šv. Jono riterių ordinas) pilis tvirtovė, kur dabar yra istorijos ir archeologijos muziejus.

Įdomu pabuvoti arabiškoje pirtytje (hamame). Ją galima aplankyti nemokamai. Smalsu pastebėti nesudėtingą pirties įrangą su šildomu grindiniu, baseinėliu viduryje, natūraliu saulės šviestuvu stoge.

Koso miesto dvasią geriausiai pajunti jaukiame sanemiestyje, su akmenimis grįstomis gatvelėmis, centrine aikšte, kurioje kavinukėse ramiai šnekučiuojasi vietiniai senoliai, turistai atsigaivina kava ar degustuoja retsiną (vyną su sakais), ouzu (anyžinę degtinę). Atrodo, kad čia sustoja laikas, užburia vietinių gyventojų rami gyvenimo tėkmė.

Verta atsiversti šiltos vasaros albumus

Kai į Lietuvą sugrįžta žiema, verta atsiversti šiltos vasaros albumus, prisiminimais nukeliauti į lankytas tolimas šalis, pasidalyti užfiksuotais vaizdais ir puoselėti naujų kelionių viltį.