„Apie Lietuvą sužinojau tik tada, kai paaiškėjo, kad skrisiu į šią šalį, – atsakydamas į klausimą, ką iki atvykimo žinojo apie Lietuvą, nusijuokia kiek daugiau nei prieš metus įsteigtos Lietuvos kirgizų bendruomenės pirmininkas Belek Aidarov. – Tai buvo 2007-ieji. Tada man ėjo 23-ieji metai Buvau Kirgizijos Ošo technologinio universiteto ketvirto kurso studentas. Studijavau tarptautinius santykius. Tada pirmą kartą mūsų šalyje buvo vykdoma mainų programa ir dalyvavome konkurse stipendijai studijoms Europoje gauti. Aš buvau pasirinkęs Adomo Mickevičiaus universitetą, bet vietoj Lenkijos kažkodėl buvau paskirtas į Lietuvą, į Vilniaus universitetą. Studijavau tarptautinių santykius ir politikos mokslus.“
Lietuva tapo namais
Apie dešimt mėnesių Belek Aidarov studijavo Vilniuje, o pasibaigus programai grįžo į Kirgiziją ir ten baigė studijas. „Kai apsisprendžiau tęsti mokslus magistrantūros studijose, pasirinkau Lietuvą. Išlaikiau egzaminus ir 2009 metų rugsėjį pradėjau magistrantūros studijas Vilniaus universitete. Man pavyko studijuoti pas labai gerus profesorius. Tai dr. Kęstutis Girnius, dr. Vladas Sirutavičius, dr. Mindaugas Jurkynas, – studijos laikus prisimena pašnekovas. – Tuo metu universitete studijavome šeši studentai iš Kirgizijos, bet jie baigę studijas išvyko namo. Aš likau gyventi Lietuvoje, nes per studijas apsivedžiau su lietuvaite. Dabar su Henrieta auginame penkis vaikus. Jie lanko lietuviškas mokyklas, bet stengiuosi, kad jie mokėtų ir kirgizų kalbą. Vasarą keliaujame į Kirgiziją, kur vaikai sustiprina kirgizų kalbos įgūdžius.“
Gyvendamas daugiau kaip dešimt metų Lietuvoje, Belek išmoko gerai kalbėti lietuviškai, pažino šalies kultūrą, susirado draugų, tačiau emigravusiųjų palydovas – savo šalies ilgesys jo neaplenkia –norėjosi pabendrauti su savo tautiečiais, pasikalbėti savo gimtąją kalba. „Dar studijuodami su bendramoksliais pradėjome ieškoti Lietuvoje gyvenančių kirgizų. Prieš dešimtmetį nemažai kirgizų dirbo Vilniaus turguje. Su jais bandėme bendrauti, bet jų tikslai buvo kitokie, jiems rūpėjo kurti verslą, norėjo užsidirbti, taigi jie nelabai buvo linkę bendrauti, – pasakoja pašnekovas. –Tada mums pavyko surasti kirgizą, Lietuvoje apsigyvenusį dar sovietiniais metais. Lietuvoje jis buvo sukūręs šeimą, čia gyveno jo vaikai. Dabar jau ir jo anūkai čia gyvena. Ir dabar jis su mumis. Tai mūsų aksakalas. Pradėjome aktyviau bendrauti tarpusavyje, į tą bendravimą stengdavomės pritraukti ir kitus Lietuvoje gyvenančius kirgizus.“
Kelerius metus besitęsiančiam bendravimui 2020 metais buvo nuspręsta suteikti oficialų statusą ir įregistruoti Lietuvos kirgizų bendruomenę. Jos pagrindą sudarė penkios mišrios šeimos. Trys jų įsikūrusios Vilniuje, viena – Kaune ir viena Visagine.
Skirtingai nuo daugelio kitų tautinių bendrijų, kurių pagrindą sudaro vyresnio amžiaus žmonės, Lietuvos kirgizų bendruomenėje yra susibūrę jauni žmonės. „Tai mums padeda aktyviai dirbti ir pasiekti rezultatų. Praėjusiais metais mes kiekvieną mėnesį organizuodavome renginius – įvairiuose miestuose rengdavome futbolo varžybas. Tai buvo ir sportas, ir gera pabendravimo bei Lietuvos pažinimo priemonė. Pradėjome nuo Klaipėdos, po to varžybos vyko Kaune, Trakuose, Utenoje, Molėtuose. Alytaus kolegijos kieme pasodinome ąžuolą“, – bendruomenės veiklą apžvelgia jos vadovas Belek Aidarov.
Ekonominės problemos skatina migraciją
„Pastaruoju metu labai padidėjo kirgizų migracija į Lietuvą. Beveik kasdien kažkas atvyksta. Dauguma atvyksta dirbti. Ir dirba labai įvairius darbus: vilkikų vairuotojais, statybininkais, siuvėjais. Daug žmonių įsidarbina mėsos perdirbimo, medienos įmonėse, autoservisuose. Yra žmonių, dirbančių reklamos srityje. Nemažai mūsų tautiečių dirba virėjais Čili ir Express picoje. Daug mūsų žmonių yra įsidarbinę kinų restoranuose. Palyginti su Kirgizija, Lietuvoje atlyginimai didesni. Dalis žmonių šioje šalyje apsistoja su viltimis išvykti giliau į Europą. Tačiau didelė dalis kuriasi Lietuvoje ir čia nori pastoviai gyventi. Žinau kelis žmones čia jau kuriančius savo verslą“, – pasakoja Lietuvos kirgizų bendrijos pirmininkas.
Jo teigimu, daugumą iš Kirgizijos atvykusių žmonių kuriamų įmonių yra susijusios su statybomis. Kurti savas įmones paskatino nelabai geri patyrimai – statybinės įmonės pasikviečia žmones, jie dirba, bet jiems laiku nesumokamas atlyginimas arba sumokama tik dalis. „Ir tokių problemų turime nemažai. Bendruomenė stengiamės padėti į bėdą patekusiems tautiečiams ir vienas būdų – skatinti juos patiems steigti įmones, jose įdarbinti savo tautiečius, – sako Belek Aidarov. – Ir dar vienas skaudus dalykas – mūsų žmonės Lietuvoje neretai patiria mobingą, todėl kiek įmanoma stengiamės plėsti draugų ratą, įtraukiant vietinius gyventojus, stengiamės supažindinti juos su savo kultūra, savo tradicijomis. Mes norime parodyti, kad mes nesame pabėgėliai, kad mes nenorime sėdėti namuose ir laukti pašalpų iš Lietuvos, mes norime parodyti, kad mes dirbame, mokame tuos pačius mokesčius kaip ir kiti Lietuvos gyventojai. Mes prašome vieno – leiskite mums būti lygiaverčiais piliečiais.“
Lietuvos kirgizų bendruomenė, siekdama padėti atvykstantiems tautiečiams, sukūrė interneto svetainę, kurioje pateikiama jiems reikalinga svarbiausia informacija. „Atvykusiems labai svarbus gyvenamasis plotas ir deklaracijos vieta, taip pat maistas, nes mūsų mityba skiriasi nuo lietuviškos, taigi labai svarbu, kad žmogus apie tai žinotų, – apie pagalbą naujai atvykstantiems tautiečiams pasakoja bendruomenės pirmininkas. – Be abejo, žmones domina ir kiti dalykai. Kokios Lietuvoje oro sąlygos, kokie drabužiai reikalingi.“
Turime ko pasimokyti
Belek Aidarov pasidalija ir savo planais Lietuvos žmones labiau supažindinti su Kirgizija. „Pastebėjau, kad didelė Lietuvos jaunimo dalis net nežino, kur yra Kirgizija. Tačiau ir Kirgizijos jaunimas nežino kur Lietuva, kur Latvija, kur Estija, – mintimis dalijasi pašnekovas. – Padėtis pasikeistų, jei geriau pažintume vieni kitus. Juk yra pasakyta, kad Dievas sukūrė skirtingų tautybių žmones todėl, kad jie vieni kitus galėtų pažinti. Pažinti kitas tautas yra labai įdomu. Ir pasimokyti vieni iš kitų visada galime. Manau, kirgizai daug ko gali pasimokyti iš lietuvių, o lietuviai – iš kirgizų. Ir viena tokių sričių, iš kurių lietuviams galbūt būtų įdomu pasimokyti, yra mūsų tautos šeimos filosofija. Man kiekvieną kartą išgirdus žinią, kad namuose rastas negyvas senolis, sukelia siaubą. Ir surandamas žmogus dažniausiai jau tada, kai kaimynai pajunta iš jo buto sklindantį nemalonų kvapą. Kirgizijoje tokių dalykų nėra. Visada vienas vaikų lieka su tėvais, jais rūpinasi, juos maitina ir saugo. Nors aš gyvenu Lietuvoje, bet mano tėvai neliko vieni, su jais gyvena mano brolis. Mūsų tautoje priimta, kad jaunimas privalo gerbti vyresnio amžiaus žmones. Ir net nesvarbu, kiek metų žmogus vyresnis. Net jei jis metais ar dviem vyresnis, mes privalome jį gerbti. Kai prie stalo susėda šeima ar giminė, visada aptarnauja jaunesnieji. Po valgio už maistą padėkoja vyriausias prie stalo sėdėjęs žmogus. Tai praktikuojame ir Lietuvoje.“
Kaip teigia pašnekovas, kirgizų šeimoje vertinami ne tik santykiai tarp kartų, bet ir tautiškumas bei išpažįstama religija. „Kadangi pas mus labai puoselėjamos šeimos tradicijos, tėvams, sužinojus, kad vedžiau kitatautę, buvo šokas. Jie daugiau kaip mėnesį mudviejų nepriėmė. Paskui sutiko, kad pas juos atvažiuotume. O dabar jie mano žmoną labiau nei mane myli, – nusijuokia pašnekovas. – Žinoma, iš pradžių ir Henrietos tėvams buvo šokas.“
Nepaisant, kad Belek šeima gyvena katalikiškoje šalyje, žmona priėmė islamo tikėjimą. „Susituokę su Henrieta nusprendėme, kad šeimoje turi būti viena religija. Mūsų tikėjimo priėmimas labai paprastas. Nėra jokių oficialumų. Užtenka garsiai, girdint keliems žmonėms, ištarti, kad išpažįstu vieną Dievą Alachą ir jo pranašą Mahometą. Kiti žmonės daro tai girdint tikinčiųjų bendruomenei. Ir tai gerai, nes tada visi patiria džiaugsmą, – tautos ypatumus praskleidžia pašnekovas. – Tačiau iš istorijos faktų galime spręsti, kad islamo tikėjimas Lietuvoje nėra svetimas. Jis atkeliavo prieš kelis šimtus metų. Ir atkeliavo anksčiau nei Lietuvoje įkurdinti totoriai ir karaimai. Islamą į Lietuvą atnešė Aukso Orda, kurioje buvo ir Vidurinės Azijos kariai. Tai, kad šiandien Vidurinėje Azijoje susikūrusios atskiros valstybės, yra sovietmečio padarinys. Režimui buvo naudinga suskaldyti ir supriešinti šio krašto gyventojus.“
Paklausus, kaip jaučiasi gyvendamas šalyje, kurioje dauguma žmonių išpažįsta krikščionybę, Belek Aidarov pacituoja jo nuostatas atitinkančio islamo mokslininko Abu Abdullah Muhammad ibn Idris al-Shafi’i žodžius, kad pasaulio religijose iš tūkstančio dalykų yra tik vienas skiriantis, todėl nereikia kreipti dėmesio į tai, kas skiria, reikia orientuotis į tai, kas žmones jungia. „Jei žmogus kažką negero padarė, negalime sakyti, kad tas žmogus blogas, reikia sakyti kad yra blogai tai, ką jis padarė. Žmogus yra geras, tik jo padarytas darbas yra blogas“, – iš tėvų namų atsivežta tiesa pasidalija Lietuvos kirgizų bendruomenės pirmininkas ir priduria, kad yra nemažai dalykų, jungiančių lietuvius ir kirgizus. Kad ir senosiose kovose naudotas lankas – Lietuvoje naudotas toks lankas, kokius naudojo kirgizai, o ne kokie buvo naudojami Europoje. Neseniai mūsų tautos lankininkas Samat Suerkulov, pasinaudodamas archeologijos radiniais, aptiktais senaisiais piešiniais, atkūrė senovėje naudotą kirgizų lanką. Labai tikiuosi, kad bus pradėta jų gamyba ir galėsime išmokyti savi vaikus tuo lanku naudotis, rengti šaudymo iš senovinio lanko varžybas.“
Kalpakas ir jo skleidžiama žinia
Vasario pabaigoje Lietuvos kirgizų bendruomenė surengė „Kalpako šventę“.„Galvos apdangalui – kalpakui – kirgizai teikia ypatingą svarbą. Tai mūsų kultūra, šeima ir laisvė, – paaiškina Belek Aidarov. – Šio galvos apdangalo garbei 2011 metais kovo 5 diena buvo paskelbta „Kalpako diena“. Kalpakas yra mūsų nacionalinio identiteto simbolis. Jis laikomas beveik šventu, todėl niekada negali būti ant žemės. Kalpakui suteiktas UNESCO nematerialaus paveldo statusas.“
Šventė, į kurią susirinko gausus būrys bendruomenės narių ir svečių buvo skirta platesnei pažinčiai su kirgizų tautos istorija, kultūra, papročiais ir, be abejo, kokia informacija perduodama per vyrišką galvos apdangalą, kurie vienas nuo kito skiriasi naudojamomis spalvomis, ornamentais.
Sukurtas iš keturių baltos vilnos plokščių su išsiuvinėtais tradiciniais raštais.
Kaip buvo teigiama per šventę, priskaičiuojama apie 80 kalpako rūšių. Jie skirstomi pagal formą, gamybos sudėtingumą, prasmę, apvado spalvą. Žalias apvadas – vaikiška kepurė. Jį dėvėjo berniukai. Žalia spalva yra jaunystės simbolis ir parodė, kad jie yra savo gyvenimo kelio pradžioje ir turi visko išmokti. Mėlynas arba mėlynas apvadas – jaunatviškumo ženklas. Šią spalvą jaunuoliai dėvėjo po 20 metų. Dangaus spalva bylojo apie augimą ir brendimą. Kalpaką su rudu apvadu nešiojo vyresni nei 30 metų vyrai, kai šeima jau pagausėjo, šeimų galvos buvo sukaupusios pakankamai gyvenimiškos patirties ir galėjo būti naudingos tėvynei. Vyrai rudus į smėlio apvadus keitė jau suaugę, po keturiasdešimties, kai jau galima rodyti pavyzdį kitiems – jaunajai kartai. Kalpaką su juodu apvadu nešiojo 60 metų ribą perkopę vyrai. Juoda linija baltame fone reiškia išmintį. Tačiau jei pagyvenęs našlys užsidėjo baltą kalpaką su juodo veltinio apvadu, reiškė, kad suaugę vaikai leido jam vesti antrą kartą. Garbingiausias visiškai baltas kalpakas yra senolių, aksakalų, galvos apdangalas.
Apie kalpako savininko ypatumus, veiklą, turtingumą ir pasiekimus bylojo išsiuvinėti ornamentai. Šventėje demonstruoti ir moters galvos apdangalai, kurie, kaip buvo pademonstruota šventėje buvo labai įvairūs. Pagal galvos apdangalą buvo galima spręsti, kuriai šeimai ar amžiaus grupei moteris priklauso. Ištekėjusios ir turtingos moterys dėvėdavo iš plonos baltos drobės arba muslino susuktą turbaną. Jam prisireikdavo nuo 12 iki 40 metrų audeklo. Toks galvos apdangas sverdavo nuo 800 gramų iki kilogramo. Moters galvos apdangalas primena klajoklišką kirgizų protėvių gyvenimo būdą, kai ant galvos suvyniotas audeklas tarnaudavo ir vaikui suvystyti, ir žaizdoms sutvarstyti.
Šventėje buvo prisiminti senieji žaidimai, papročiai, skambėjo senoviniais instrumentais atliekama muzika. Prisiminti ir kirgizų patiekalai.
„Puoselėti savo tautos etnokultūrą ir ją perduoti ateinančios kartoms, rūpintis, kad ateinančios kartos mokėtų savo tėvų ir senelių kalbą – vienas svarbiausių mūsų bendruomenės tikslų. Apie tai kalbame per visus susitikimus, savo vaikus mokome kirgizų kalbos, o pastaruoju metu sužinojome, kad galime steigti sekmadieninę mokyklėlę. Vien Vilniuje auga daugiau kaip dešimt vaikų, turinčių kirgiziškų šaknų , – pasakoja bendruomenės pirmininkas Belek Aidarov. – Ir savo šventes bei papročius ne tik savoje šeimoje puoselėjame, bet ir kartu susirinkę. Visada švenčiame Ramadan Bairam ir Kurban bairam. Tai labiau religinės šventės. Rugpjūčio 31 dieną kartu paminime Kirgizijos nepriklausomybės dieną. Turime ir savų muzikantų, dainininkų, šokėjų, galinčių pristatyti ir pristatančių mūsų tautos kultūrą. Pernai jau dalyvavome Kaune vykusioje Kultūros sodų šventėje. Kadangi Lietuvoje gyvena gan daug kirgizų ir tas skaičius vis auga, kituose miestuose steigiame Vilniuje įsteigtos Lietuvos kirgizų bendruomenės atstovybes. Šiuo metu atstovybės yra įkurtos Kaune, Klaipėdoje, Alytuje, Utenoje, Šiauliuose.“
Pasaulio kirgizai vienijasi
Lietuvos kirgizų bendrija, kaip teigia jos pirmininkas, mezga ryšius ir su pasaulyje išsibarsčiusiais tautiečiais, padeda jiems ir tėvų kultūrą ir kalbą. „Praėjusių metų rugsėjo mėnesį pasaulio kirgizai buvo susirinkę Vokietijoje. Atvyko kirgizai iš Čekijos, Italijos, kur yra labai didelė kirgizų diaspora. Tikimės susisiekti ir su JAV gyvenančiais kirgizais. Ten irgi labai didelė mūsų tautiečių diaspora. Kadangi kitoje gyvenančių šeimų vaikai pradeda kalbėti tos šalies kalba, stengiamės ten gyvenančius tautiečius aprūpinti kirgizų kalba literatūra. Taip pat bendraujame ir su kitomis Lietuvoje esančiomis tautinėmis bendrijomis, ypač su uzbekais, tadžikais, totoriais. Aktyvinti veiklą padeda Tautinių bendrijų namai.“
Karolina Baltmiškė
Nuotr. autorė Gintarė Ulman ir iš pašnekovo archyvo
Straipsnis paskelbtas „Tautinių bendrijų naujienos”, 2022 Nr.1
