Belaukiant brandos atestato: lietuviški egzaminai ukrainiečių akimis

Šimtas trisdešimt penki abiturientai iš karo niokojamos Ukrainos šiemet valstybinius brandos egzaminus laikė Lietuvoje. Didžioji dalis – aštuoniasdešimt vienas – dalyvavo pagrindinėje brandos egzaminų sesijoje ir dabar nekantriai laukia rezultatų, kiti pasirinko juos laikyti neseniai prasidėjusioje pakartotinėje.

Nacionalinės švietimo agentūros atstovų teigimu, į Lietuvą pasitraukusiems baigiamųjų klasių moksleiviams iš Ukrainos stengtasi sudaryti kuo palankesnes sąlygas laikyti brandos egzaminus: jie iki pat paskutinės šių mokslo metų dienos galėjo pasirinkti, kokius egzaminus laikys, egzaminų užduotys buvo išverstos į ukrainiečių kalbą, o į lietuvių kalbą išversti egzaminuojamųjų atsakymai bendrąja tvarka vertinami elektroninėje vertinimo sistemoje.

Kaip mokiniams iš Ukrainos sekėsi ruoštis lietuviškiems brandos egzaminams ir juos laikyti, kuo jie skiriasi nuo brandos egzaminų Ukrainos mokyklose? Savo įspūdžiais apie tai su „Švietimo naujienų“ skaitytojais sutiko pasidalinti pagrindinėje brandos egzaminų sesijoje dalyvavusios abiturientės iš Ukrainos Darja Zababurina ir Viktorija Zadorožna.

„Lietuviški egzaminai paprastesni“

 Iki karo Darja Zababurina mokėsi vienoje iš Nikolajevo miesto Ukrainoje gimnazijų. Ji pasakojo į Lietuvą pasitraukusi su artimaisiais. „Į Mažeikius važiavome labai ilgai, keturias dienas. Išvykau su mama, teta ir jaunesniąja seserimi. Ji taip pat mokosi lietuviškoje mokykloje“, – sakė pašnekovė. Mažeikiuose Darja pradėjo lankyti Merkelio Račkausko gimnaziją.

„Kai atvykau, mane iškart užrašė į 12 klasę. Pas mus, Ukrainoje, iš viso yra 11 klasių, taigi, galima sakyti, kad jau baigiau vidurinę. Pamačiusi savo naująją mokyklą nustebau, nes ji skyrėsi nuo tos, kurioje mokiausi. Paprastai mūsų mokyklose būna labai siauri koridoriai, pertraukų metu negalima sėdėti ant palangių – gali tik stovėti prie lango. Nustebino ir tai, kad mokykloje yra spintelės, kuriose mokiniai gali pasidėti savo daiktus“, – pasakojo mergina.

Jai neįprasta ir tai, kad turėtų gauti du brandos atestatus – lietuvišką ir ukrainietišką, nes ir tėvynėje baigė mokyklą, internetu laikė brandos egzaminus. Darja pridūrė dar nesanti išlaikiusi vieno ukrainietiško egzamino, kuris vadinamas nacionaliniu ugdymo testu. Jis buvo specialiai įvestas dėl karo iš Ukrainos pasitraukusiems mokiniams. Šis testas, pasak pašnekovės, apima tris mokyklinius dalykus.

Lietuvoje Darja laikė biologijos, matematikos ir anglų kalbos valstybinius brandos egzaminus. „Biologijos egzaminas man pasirodė gana lengvas, bet irgi neįprastas. Pas mus Ukrainoje reikia atsakyti į testo klausimus, o čia buvo ir testas, ir dar reikėjo atlikti užduotis raštu. Aš labiausiai ruošiausi anatomijos užduotims, bet laikydama egzaminą susidūriau su klausimu apie kažkokio riešuto dauginimą ir selekciją. Iš pradžių sutrikau, bet užduotį atlikau. Manau, viskas buvo gerai“, – sakė abiturientė.

Mokydamasi tėvynėje Darja neketino laikyti matematikos valstybinio brandos egzamino, bet persikėlusi į Lietuvą pakeitė savo planus. „Pasirinkau jį laikyti, kad galėčiau stoti į aukštąją mokyklą. Norėčiau jį išlaikyti pakankamai gerai, kad nereikėtų mokėti už studijas, o jei nepavyks, turėsiu visus metus dirbti ir vėl iš naujo laikyti egzaminą. Matematikos egzaminas pasirodė gana sudėtingas, bet buvo privalumų – leista naudotis skaičiuotuvais. Ukrainoje to daryti negalima. Ne per geriausiai žinau, kaip naudotis skaičiuotuvais, tad peržiūrėjau du vaizdo įrašus „Youtube“ kanale. Egzamino metu viskas ėjosi gerai, suskaičiavau, ką reikėjo“, – pridūrė pašnekovė.

Dalydamasi įspūdžiais ji pabrėžė, kad gimnazijos mokytojai jai buvo labai geri, dėmesį jautusi ir per brandos egzaminų sesiją. „Man atrodo, kad lietuviški brandos egzaminai paprastesni, gal išskyrus matematiką, nes ji man sunkiau sekasi. Ukrainoje visos egzaminų užduotys pateikiamos testų forma, kartais galima atspėti teisingą atsakymą. O čia daugiausia reikia atsakinėti raštu“, – pastebėjo abiturientė.

Savo ateitį Darja norėtų sieti su zoologo profesija. Ji sužinojo, kad trijuose Lietuvos universitetuose siūlomos bendrosios biologijos studijos, kurių programoje yra ir zoologijos kursas. „Manau stoti į bet kurį iš jų, kad vėliau galėčiau studijuoti magistrantūroje ir tapti zoologe. Tik dar nežinau, ar stosiu čia, ar į universitetą Ukrainoje, kad galėčiau studijuoti nuotoliniu būdu, nes pamačiau, kad Lietuvoje yra pagalbos ukrainiečiams programa, bet vis tiek reikia sumokėti 1 000 eurų. Maniau, kad bendrabutis suteikiamas nemokamai, bet pasirodė, kad tik nuolaida taikoma, tad turbūt teks eiti dirbti prieš stojant“, – svarstė Darja.

Pamoka Liaudies buities muziejuje

 Kauno Aleksandro Puškino gimnazijoje besimokanti Viktorija Zadorožna sakė į Lietuvą atvykusi iš Dniestro Bilhorodo miesto pietų Ukrainoje, netoli Odesos. „Išvykau iš namų kovo 5 dieną, važiavau evakuaciniu traukiniu iš Odesos. Kelionė truko 3 paras, beveik parą stovėjome Lvove, dar apie parą – Ukrainos ir Lenkijos pasienyje. Lenkijoje persėdome į savanorių autobusą, kuris atvežė mus į Kauną. Tėtis čia vienoje įmonėje dirba vairuotoju. Gyvenome pas nuostabius žmones Panemunėje, jie padėjo mamai susirasti darbą, o man – pradėti mokytis A. Puškino gimnazijoje. Ukrainoje mokiausi 11 klasėje, Kaune iš pradžių mane perkėlė į 10 klasę, bet vėliau sužinojome, kad galima perkelti į 12 klasę, ir aš greitai į ją perėjau“, – pasakojo Viktorija.

Naujoji mokykla jai patikusi – esą graži, nuoširdūs, labai padedantys mokytojai. „Abi klasės auklėtojos buvo labai geros, ir pati klasė labai draugiška. Jie rūpinosi mumis, nors 10 klasėje buvo daug ukrainiečių, bet vis tiek stengėsi padėti ir mums“, – sakė mergina.

Viktorijai lietuviški egzaminai pasirodė gana sudėtingi. „Skirtingos programos: 10 klasėje ji man buvo per lengva, o perėjus į 12 prasidėjo problemos dėl matematikos. Jos Lietuvoje mokoma truputį kitaip, nei Ukrainoje. Kai ką buvo sunku suprasti. Mokytojai sakydavo, kad mūsų žinios geresnės, ypač tai buvo pastebima 10 klasėje. Atrodė, kad matematikoje metais kitais buvome pralenkę bendramokslius. O 12 klasėje žinios jau buvo kaip ir visų“, – teigė matematikos, geografijos ir anglų kalbos valstybinius brandos egzaminus laikyti pasirinkusi abiturientė.

Paklausta, kaip sekėsi ruoštis egzaminams, Viktorija atkreipė dėmesį į ukrainiečų ir rusų kalbų barjerą. „Mokytojai nekalbėjo ukrainietiškai, o suprasti lietuviškai ar rusiškai kai kurių dalykų pamokose, pavyzdžiui, geografijos, buvo sudėtinga. Žinai, kaip tą pasakyti ukrainietiškai, o kaip rusiškai – ne. Mokytis rusiškai buvo žymiai sunkiau. Mus stengėsi paruošti pagal egzaminų modulius, iš mokykloje besimokančių ukrainiečių geografijos egzaminą laikėme tik trys. Geografija pas jus nelabai populiarus egzaminas, todėl mums per pamokas buvo skirta labai daug dėmesio. Ruošėmės ir per pamokas, galėjome pasilikti ir po jų. Daug ruošėmės ir matematikos egzaminui, nagrinėjome užduotis“, – sakė mergina.

Atėjusi į brandos egzaminų sesiją ji sakė labiausiai nustebusi dėl to, kad prieš įeinant į egzamino laikymo patalpą jos niekas nepatikrino. „Pas mus paprastai apieško, net su metalo ieškikliu. Man tai buvo labai netikėta. Nieko be rašiklio ir vandens buteliuko pas mus įsinešti negalima, tikrina kišenes, tikrina ir su šunimis. Net į tualetą eina kartu – iš pradžių apieško kabiną prieš užeinant, paskui – jau išėjus. Todėl pasiruošiau, kad mane irgi tikrins, bet atėjau, matau, kad viskas taip ramu, ir iškart įėjau į klasę“, – pasakojo Viktorija.

Ji paminėjo per geografijos egzaminą susidūrusi su netikėtu iššūkiu: nors prieš jį supratusi, kad užduočių apie Lietuvą nebus, tačiau pasirodė, kad buvo 10 klausimų iš Lietuvos geografijos. „Bandžiau susivokti, ką nors sugalvoti. Sunkiausia užduotis – nustatyti Lazdijų rajono tinkamumą ūkio plėtrai, ką jame galima auginti, gaminti ir t.t. „Laimė, kad teko lankytis etnografiniame muziejuje netoli Kauno (Liaudies buities muziejus – ŠN pastaba), mums ten pasakojo apie Lietuvos regionus, ir aš susipratau, kad Lazdijai – tai ten, kur miškai, kur auginamos braškės, todėl man pavyko atsakyti“, – džiaugėsi pašnekovė.

Baigusi mokyklą Viktorija sakė norinti stoti į žurnalistiką, bet Vilniuje ir Kaune ji studijuojama lietuvių kalba. „Tačiau Vytauto Didžiojo universitete yra su komunikacija susijusi studijų programa, kuri dėstoma anglų kalba. Bandysiu ten stoti“, – sakė ji.

Paklausta, ką, jos manymu, būtų galima padaryti, kad ateityje abiturientai iš Ukrainos brandos egzaminus Lietuvoje galėtų laikyti dar sklandžiau, Viktorija ilgokai svarstė. „Net nežinau, ką būtų galima padaryti dar geriau. Lietuvos Vyriausybė jau dabar viską gerai organizavo. Gal tik pasigendame informacijos anglų kalba Lietuvos universitetų svetainėse. Bet ir dėl to sulaukėme pagalbos, mums išvertė, paaiškino“, – sakė pašnekovė.

Arvydas Praninskas

Straipsnis paskelbtas: https://www.svietimonaujienos.lt

bbc.com nuotr.