Beatričės namai: kur praeitis susitinka su dabartimi

Praeitis tolsta nuo mūsų paslaptingai ir nepastebimai, tarsi apsimesdama, kad tebėra visai šalia, o staiga, žiūrėk, greitai ir ryžtingai ištrindama iš atminties įvykius, datas ir žmones. Išlieka fragmentai, į vadovėlius nugulantys esminiai įvykiai, tačiau laikmečio kontekstą, foną, mąstymą, įpročius atmintyje išlaikyti, o vėliau ir juos suprasti, yra beveik nepakeliamas uždavinys. Gal todėl šiandien kai kas, užsidėję teisuolių kaukes, sugeba lengvabūdiškai pasmerkti ankstesnes kartas, teisti poelgius, nuvertinti darbus ir žygdarbius, kuriems patys, galbūt, pasiryžę nebūtų. Nežinau, gal tai universali visų laikų ir visų šalių problema? O gal tai aktualu mums, kada po ilgų vargo dešimtmečių atsipalaidavę, gręžėmės į vertybes, kurioms dar nebuvome nei pasiruošę, nei subrendę? Turbūt todėl kiekvienas ano laikmečio liudininkas, pasakotojas yra neįkainojama vertybė, padedanti pastatyti laiko kopėčias, laiko jungtį iš tada į dabar, suprasti ir pajusti kas ir kaip vyko. Tada, gūdžiais okupacijos dešimtmečiais, kuriuos teko iškęsti tėvams ir seneliams.

Beatričės namai – vieni iš tokių liudininkų. Ar daug kas šiandien prisimena tą aklą, tuo metu labai populiarią sudėtingo likimo dainininkę? Ar daug kas klauso jos įrašų? Ar ji šiandien yra mūsų kultūros apyvartoje? Prabėgę dešimtmečiai pakeitė ne tik žmones, bet ir skonius, todėl nenuostabu, kad šiandien klausome kitų balsų, kitų dainų, kitų kalbų. Bet ar galime visai nutildyti anuos? Juk atėjome iš ten. Iš senosios Lietuvos, iš anų tradicijų ir patirties. Beatričė Grincevičiūtė – tik blyksnis milžiniškoje Lietuvos kultūros istorijos jūroje, bet blyksnis gintarinis, vertingas ir vertas ir prisiminimo, ir įprasminimo. Tiesa, prieš praverdamas Beatričės Grincevičiūtės memorialinio buto- muziejaus duris ir susitikdamas su vyriausiąja fondų kuratore Renata Tarosaite-Minkevičiene, nesitikėjau, kad pateksiu į laiko salelę, kurioje išgirsiu vaikystėje girdėtus balsus ir prisiminsiu seniai užmirštus žmones ir vardus. Išgirdau. Prisiminiau.

Dainininkė Beatričė Grincevičiūtė gimė 1911 m. lapkričio 28 d. Vilkaviškio rajone, Stolaukėlio kaime. Tėvai – Vanda ir Andrius – senos Grincevičių giminės bajorai. Giminės istorija prasideda XIV a., kuomet protėvis Vilkišius už nuopelnus iš kunigaikščio Kęstučio gavo bajoro titulą. Tėvas, Andrius Grincevičius, buvo iš antrosios Grincevičių giminės atšakos, nusidriekusios į LDK žemes – Smolenską.  Grincevičiai XVIII a. įsitvirtino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lietuviškosiose žemėse, Šakių apylinkėse, Ilguvoje. Iki šių dienų išlikęs giminės Ilguvos dvaras. Andrius ir Vanda susilaukė šešių vaikų. Beatričė – ketvirtoji. Prasidėjus karui, šeima nuolatos keitė savo gyvenamąją vietą, mat Andrius slėpėsi nuo privalomosios mobilizacijos. Deja, mirė nuo tuo metu siautusios šiltinės, 1917 metais. Likusi viena su vaikais, Vanda apsigyveno gimtinėje, Ilguvos dvare. Čia ir prabėgo Beatričės vaikystė. Muzikos mokėsi namie, vėliau – Varšuvos aklųjų ir nebylių institute. 1934 m. Beatričė dainavimo pradėjo mokytis pedagogės, kompozitorės Elenos Laumenskienės įsteigtoje Liaudies konservatorijoje. Iš prigimties buvusi silpnaregė, ankstyvoje jaunystėje regėjimą prarado visai…

1937 metų lapkričio 24 dieną įvyko pirmasis jos koncertas Kauno radijuje. 1943 m. kovo 6 d. Kauno konservatorijoje surengtas rečitalis dainininkei atnešė pripažinimą. 1944 m. ji tapo Lietuvos valstybinės filharmonijos Kauno skyriaus soliste. 1946 m. persikėlusi į Vilnių, buvo Lietuvos filharmonijos, Vilniaus radijo solistė, Lietuvos aklųjų draugijos narė. 1966–1984 m. Beatričė dirbo radijo komiteto komisijoje, kur atrinkinėdavo muzikos įrašus, o nuo 1974 m. iki gyvenimo pabaigos ji darbavosi ir M. K. Čiurlionio menų mokykloje muzikinių kūrinių iliustratore. Savo repertuare Beatričė turėjo apie 1000 kūrinių, pradedant liaudies ir baigiant kompozitorių klasikų dainomis, daug dainavo vaikams. Buvo labai mėgstama ir populiari, vilniečiai ją vadino tiesiog Beatriče. Mirė 1988 m. lapkričio 17 d. Vilniuje. Palaidota Vilniaus Antakalnio kapinėse.

Muziejaus interneto svetainėje rašoma: „Amžininkų draugų ji prisimenama visad apsirėdžiusi dailia skara, savo šildančia šypsena kviečianti kiekvieną užsukti pas ją į svečius – į tą šiltai kaštoninį butuką, į virtuvėlę, suvalgyti jos virtos šiltos sriubos ir ką tik iš orkaitės ištrauktų bandelių. Kilnios giminės bajoraitė ir muzikos tetulė Beatričė išliko gyva žmonių atsiminimuose, o jos skleista šiluma vis dar šildo kiekvieną praeivį, užsukantį į jos jaukų butuką, esantį A. Vienuolio gatvėje.“ Šiandien tas muziejumi tapęs butukas saugo ne tik Beatričės, bet ir XX amžiaus antros pusės meto prisiminimą bei atmosferą. Įėjęs į jį tarsi patenki į XX amžiaus septyniasdešimtuosius su jų buitimi, rakandais, interjeru. Išlikę daug originalių Beatričės daiktų – baldų, interjero detalių, paveikslų ir nuotraukų. Prisėdęs ir susimąstęs išties gali pasijusti kaip laiko matricoje. Belieka sulaukti, kad atsivertų durys ir įeitų pati Muzikos tetulė ar pasigirstų nuostabioji Balio Dvariono „Žvaigždutė“.

Tačiau muziejus nėra tik praeities saugotojas. Renata Tarosaitė-Minkevičienė pasakoja apie projektus, kuriuos Beatričės namai vykdo. 2017–2018 metais vykdyta „Beatričės namų edukacinė programa užsienyje gyvenančių  lietuvių vaikams „Muziejus ant ratų“. Pirmų metų edukacinės programos pristatytos Punske, Vidugiriuose, Hamburge, Niurnberge, Hiutenfelde. Tais pačiais metais vyko tarptautinė konferencija „Vaikų vokalinio ugdymo aktualijos formaliajame ir neformaliajame švietime“, skirta dainininkės atminimui. Antrų metų programą –  „Sujunk Europą dainomis“  pamatė Lenkijos, Danijos, Suomijos, Estijos, Prancūzijos, Liuksemburgo, Italijos, Švedijos lietuvių vaikai. 2018 metais „Svečiuose – „Beatričės namai“: su daina per 100-metį“ lankytasi Vilniaus, Grigiškių, Riešės, Vievio vaikų darželiuose. Dar vienas „Beatričės namai ant ratų“ maršrutas  – „Su dainomis pas senjorus“. Taigi, vieni turėjo progą išgirsti ir prisiminti savo jaunystės dainininkę, kiti – išgirsti ir sužinoti apie ją. Laiko jungtis…

Užveriame Beatričės namų duris ir grįžtame į dūzgiantį 2024 metų pabaigos pasaulį. Kitokį, greitą, besiblaškantį internetinį XXI amžiaus pirmosios pusės pasaulį. Pasaulį, kurio anie, XX amžiaus antros pusės lietuviai jau visiškai nebesuprastų… Nors gal jie ir neprivalėtų suprasti. Svarbiausia, kad mes, XXI amžiaus lietuviai, prisimintume ir suprastume juos, savo tėvus ir protėvius, gyvenusius kitame laike, kitoje valstybėje, bet toje pačioje  Lietuvoje, kuri buvo ir yra mūsų bendro pasaulio vaizdo, supratimo ir gyvenimo šaltinis ir pagrindas.

Audrys Antanaitis

Straipsnių ciklas apie regionuose esančius mažuosius muziejus yra rengiamas pagal projektą „Dideli mažieji Lietuvos muziejai“ bendradarbiaujant su Lietuvos muziejų asociacija.

Projektą remia:

Medijų rėmimo fondas