Aukime ne per problemas, bet per iššūkius

Pradėjusi eiti saviugdos keliu labai dažnai sakydavau, man kiekviena problema yra naujas iššūkis. Tai sakydavau nuoširdžiai tuo tikėdama. Iššūkis ir problema man buvo viena ir tas pats. Tačiau kuo daugiau dėmesio skyriau saviugdai, tuo labiau mane spaudė problemų ratas. Ir vieną dieną pasijutau lyg voverė, besiblaškanti nesibaigiančių problemų rate…

Apie problemas ir iššūkius, jų įtaką mūsų gyvenimui, apie saviugdos kelio pasirinkimą interneto svetainės www.manokrastas.lt redaktorė Genovaitė Paulikaitė kalbasi su saviugdos ir gyvenimo konsultantu Jevgenijumi Černyš.

–Jevgenijau, prieš kurį laiką mudu kalbėjomės, kuo žmogui svarbus yra tikslas, kodėl jis mums būtinas, o dabar pakalbėkime apie problemų vaidmenį mūsų dvasinio augimo kelyje. Juk daugelis į dvasinius dalykus atsigrįžtame tik tada, kai mus užpuola kažkokios problemos: sveikatos, santykių, verslo ir pan.

–Pirmiausia taip atsitinka todėl, kad – mes nemokame dvasiškai augti. Juk niekas mūsų to nemokino, niekas neturėjo net tokio tikslo, to net nenorėjo, pagaliau ir nemokėjo. Niekas mūsų nemokino mąstyti. Nemokino būti unikaliais. Nemokino mūsų suprasti ir pažinti save. Mus mokino tik būti mechanizmo varžčiukais sociume, Žemėje, Visatoje. Todėl dažniausiai žmogus savo vidines problemas bando išspręsti per išorę. O to padaryti neįmanoma. Tada visos problemos kaupiasi ir lieka. Ir tų problemų susikaupia tiek, kad vieną dieną viduje įvyksta kažkoks sprogimas. Ir tada žmogui belieka vienintelis kelias – atsigręžti į save.

Prisiminkime dažno frazę: man viskas gerai, aš neturiu jokių problemų. Ką tai sako? O sako tai, kad kai tik turėsiu problemų, kai man bus negerai, tada aš kažką darysiu. Tai labai neteisingas suvokimas.

–O ką daryti, kaip tą suvokimą pakeisti?

–Visą laiką reikia suprasti, kad žmogus kaip medis. Medis juk negali sustoti augęs. Jis visada augs. Jis gali tik susirgti. Gali jį kažkas nukirsti. Žmogus, jei jis yra sveikas, jis auga kaip medis. Jis negali nustoti augti! Bet mes randame milijoną pasiteisinimų, kad tik nustoti augti, nes visos naujovės, o jų mūsų kelyje yra daugybė, mus gąsdina. Mes suvokiame tai kaip problemas, nors tai tik iššūkiai. Ir pačiam žmogui pasirinkti, kaip jam augti: džiaugsme ar per problemas. Kol kas dauguma žmonių pasirenka augti per problemas. Ir dar gerai, jeigu per jas perlipa, bet daugelis tiesiog palūžta…

–Nori pasakyti, kad tai yra žmogaus pasirinkimas?

–Be abejo, taip. Mums be mūsų leidimo niekas nieko negali padaryti. Ir programas mums uždeda vien todėl, kad mes leidžiame tai daryti. Mes visada galime pabusti, suprasti, kas, kaip ir kodėl vyksta. Mes pasirenkame sakyti: taip priimta, taip turi būti, tai yra norma… Kodėl taip yra? O todėl, kad mes save taip priimame.

–Palauk, jei žmogus tikrai gerai jaučiasi, tai pasakydamas, kad jam viskas gerai, jis sustoja augęs ir tobulėjęs?

–Pirmiausia reikia būti sąžiningam pačiam su savimi ir neveidmainiauti. Reikia savęs paklausti, ką aš darau, kad man taip pat gerai sektųsi? Ką aš darau, kad šiandien esu išmintingesnis ir protingesnis negu vakar. Jei aš nuoširdžiai tai darau ir žinau, kad tai darau, viskas puiku. Jei nedarau ir pasitenkinu tuo, ką dariau prieš mėnesį, prieš metus ir man nėra jokių problemų, dėl to aš nieko nejudinu, problemos ateis. Tie, kurie lankosi mano seminaruose, prisimena, kaip mes augame: nuo kalno į duobę, nuo kalno į duobę. Tai neteisinga, bet žmonės taip gyvena. O mes turime pastoviai lipti laiptukais. Tada tikrai nebeturime problemų, nes siekiame iššūkių.

–Gerai, užsiropščiu aš ten ant kažkurios pakopos, man viskas gerai sekasi, sėdžiu patenkinta, džiaugiuosi gyvenimu… Kaip man suprasti, kad atėjo laikas kopti ant naujos pakopos? Dairytis, kokią čia dar problemą-iššūkį susiradus?

–Tikriausiai manote, kad Jevgenijus siūlo jums ieškoti problemų? Tik kodėl ieškoti problemų? Problema ir iššūkis nėra vienas ir tas pats. Iššūkis susijęs su tikslais, apie kuriuos mes kalbėjome praėjusiame interviu.(http://manokrastas.lt/straipsnis/didingus-dalykus-galime-sukurti-tik-per-nauja) Jei tu turi tikslą ir jį pasiekei, koks jis? Konkretus pavyzdys. Jei mano tikslas yra realizuoti save kaip asmenybę, realizuoti savo gebėjimus ir talentus, tai negali liautis. Gali sustoti tik išorinis tikslas. Tarkime, mano tikslas – pastatyti namą. Pastačiau jį ir viskas? Ir  aš jau laimingas?Jau nebeturiu kur augti? Ir tada žmogus vėl ieško. Tačiau vėl ieško išorėje. Aišku, gal tada jis užsimanys pastatyti didesnį namą, įsigyti sodybą, lėktuvą, jachtą…Kaip matote, mes net išorėje negalime sustoti, o mes kalbame apie vidinę savirealizaciją. Tačiau, kaip ir sakiau, tai kiekvieno pasirinkimas. Arba žmogus turi didelius tikslus arba gali susitelkti į išorinius dalykus.

–Dar pasiaiškinkime. Na, žmogaus tikslas – pastatyti namą. Jis jį pastatė, tikslą pasiekė. Tai kas čia blogo? Kas jam gali nutikti siekiant tik išorinių tikslų?

–Pirmiausia atsiranda vidinis nepasitenkinimas. Ir tas nepasitenkinimas neišvengiamas. Atsiranda dar vienas noras kažką daryti. Ir vėl kažką pradeda daryti išorėje, nesusimąstydami, kad tas noras daryti ateina dėl vidinio postūmio. Viskas yra mumyse. Išorė yra tik mūsų būsenos spindesys, bet išoriniai dalykai niekada negali būti mūsų tikslu. Todėl žmonės ir pasimeta. Sako, lakstau, kad užsidirbti geresniam namui, geresniam rūbui, geresnei mašinai, bet tai įsigijęs nejuntu džiaugsmo, nesijaučiu laimingas.

–Palauk, dar grįžkime prie išorinių tikslų. Sakykime, žmogaus išorinis tikslas yra namas. Jis jį įsigyja ar pasistato, bet, kadangi tai išorinis tikslas, ar gali taip susiklostyti aplinkybės, kad žmogus, jei jis neatsigręš į savo vidinius tikslus, ims ir praras tą namą?

–Žinoma, kad gali taip būti, bet mes gi nenorime gąsdinti žmonių.

–Gerai, negąsdinkime. Analizuokime mano asmeninį patyrimą. Per savo gyvenimą esu sukūrusi ar prisidėjusi kuriant tris laikraščius. Du iš jų ir dabar sėkmingai gyvuoja. Tačiau aš nė vieno jų nebeturiu.  Kodėl taip atsitiko?

–Neteisingas tikslas. Juo negalėjo būti pats laikraščio sukūrimas. Jei tavo tikslas būtų buvęs su tuo laikraščiu kažką padaryti, kažką duoti žmonėms, situacija būtų visai kitaip susiklosčiusi. Tu paprasčiausiai priemonę padarei tikslu. Kaip ir pinigai. Jie niekada negali būti tikslas, o tik priemonė.

Pavyzdys. Jeigu tu kuri šeimą tam, kad reikia ją sukurti, nori, kad moteris tavimi rūpintųsi, tvarkytų namus, darytų tau valgyti, o moteris – kad vyras jai neštų pinigus, yra neteisingas požiūris, nes tavo tikslas – kitas žmogus.

–O kaip turėtų būti?

–Turi būti tokia nuostata ir emocija: aš esu tiek laimingas, man taip gera, kad ta emocija noriu dalintis su kitu žmogumi. Aš noriu sukurti nuostabius santykius, nes manyje yra tiek gėrio ir meilės, kad trokštu visu tuo pasidalinti. Žinau, kad turiu tiek informacijos, kad galėsiu duoti vaikams visko, ko jie norės, kas padarys juos laimingus, sąmoningus. Jei bus tokie tikslai, šeima bus nuostabi. O kaip būna dažniausiai? Šeima – tik sandorius. Tu man duok tą, aš tau duosiu aną, arba aš tave myliu todėl, kad tu daug uždirbi ar kad tu skaniai gamini valgyti. Pasekmė – nesutarimai, skyrybos, kiti nemalonumai. Tada ir turi ne santykius, bet kostiumą…

Tavo atvejis – laikraštis. Tu sau pasakai: aš noriu sukurti laikraštį, sukurti tokį laikraštį, kad jį pirktų, kad jis neštų pajamas. Bet tai ne tikslas. Jei kurdama laikraštį būtumei pasakiusi: aš savyje turiu tiek informacijos, kad ja noriu pasidalinti su žmonėmis,–tai jau būtų buvęs tikslas. Tu būtumei siekusi neparduoti laikraštį kaip tualetinį popierių, o sąmoningai teikti žinias, padedančias žmonėms augti, pažinti save, lavintis, dalintis informacija, kuri teikia džiaugsmą. Tavo tikslas turėjo būti dalintis su žmonėmis žiniomis, sąžininga informacija ir džiaugsmu. Jei būtumei susitelkusi į tą davimą, tas tavo tikslas niekada nesibaigtų.

O leisti laikraštį, kuriame spausdinama bet kas, nėra jokios prasmės.

Techninius dalykus nėra sudėtinga padaryti, bet sėkmė, kai nėra vidinio tikslo, tėra trumpalaikė.

Dar paprasčiau su namu. Jei pasakei, kad tau reikalingas namas vien todėl, kad tavimi galėtų pasidžiaugti tėvai, draugai, tai ne tikslas. Jei jau imiesi statyti namą, pirmiausia reikia suprasti, kam tas namas skirtas. Jis yra tik tarpinė stotelė tarp žmogaus veiklos, rezultatų, saviugdos, kad turėtumėte kur pailsėti, kad būtų patogu, saugu, šilta, gera. Tačiau, jei mes norime keliauti po pasaulį, o to daryti neleidžia namas, tai blogai. Mes susikuriame papildomą įtampą.

–Kad jau aiškinamės, aiškinkimės iki galo. Vis tik daugelis suvokiame augimą per problemas, kurių mes negalime vadinti iššūkiu. Tai sukonkretinkime, kas yra problema ir kas yra iššūkis?

–Kai tu nori sukurti laikraštį, tai problema ar iššūkis?

–Be abejo, kad iššūkis.

–O kai sudega namas?

–Problema.

–Taigi, problemos mes patys sąmoningai neužsakome. Tai situacija, kurios tu nevaldai. Iššūkį, skirtingai nuo problemos, susikuriame patys, vadovaudamiesi savo tikslu. Mes kiekvienas galime išsakyti ketinimą eliminuoti visas mumyse esančias problemas ir eiti tik šviesos ir dievišku keliu, bet jei neturėsime tikslo, savo ketinimu situacijos nepakeisime. Visada būtinas tikslas. Dar efektyviau bus, jei savo tikslą vizualizuosime. Tik labai svarbu, kad vizualizacija nepereitų į iliuziją ir svajonę, nes svajonės ir iliuzijos yra negatyvi energija – po jų visada ateina nusivylimas, kad nepasiekiame to, apie ką svajojame.

Todėl savistaba, sąžiningumas, kasdieninis augimas turėtų tapti norma kiekvienam žmogui vietoj to, kad lauktume bėdų ar problemų. Kaip jums toks pasiūlymas, mieli žmonės? 

http://www.gyvenimokonsultantas.lt/7-seminaru-ciklas-zvilgsnis-i-save-kaunas-vilnius-panevezis-siauliai-klaipeda/