Audrys Antanaitis – žurnalistiką reikia išgryninti

Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos pirmininkas Audrys Antanaitis. Nuotr. iš pašnekovo asm. archyvo

Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos pirmininku gegužės 23 dieną išrinktas Audrys Antanaitis – ilgametis „Žinių radijo“, „Laisvosios bangos“, Vilniaus televizijos, TV5 laidų vedėjas, Žurnalistų sąjungos vicepirmininkas, Pasaulio žurnalistų esperantininkų asociacijos prezidentas, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas. Su  juo ir kalbamės apie naujas pareigas ir su jomis susijusias veiklas, pasitikėjimą žiniasklaida, šiuolaikinę žurnalistiką.

Audry, prieš porą savaičių buvote išrinktas Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos vadovu. Kas tai per asociacija, nes kiekvienas pagal profesiją dirbantis žurnalistas užsiima kūryba? Ar tai nėra žurnalistų skaldymas, suskirstant juos į daugiau ir  mažiau kūrybingus?

Gerai, kad yra ne viena žurnalistų organizacija. Niekas neturi turėti monopolio. Yra šakinių organizacijų, asociacijų, draugijų. Jei kalbėtume apie Lietuvos žurnalistų sąjungą (LŽS) ir Nacionalinę žurnalistų kūrėjų asociaciją(NŽKA), tai LŽS veikia kaip pagrindinė žurnalistų profesinė sąjunga, o NŽKA jungia žurnalistus, kurie turi tam tikrų pasiekimų ir valstybės yra pripažinti meno kūrėjais. Taigi NŽKA iš esmės užsiima kūrybiniais projektais. LŽS nariais gali tapti kiekvienas profesionalus žurnalistas, NŽKA narystės kartelė yra aukštesnė. Tačiau tai jokiu būdu nėra žurnalistų bendruomenės skaldymas. Atvirkščiai, atsiranda dar didesnė kūrybinių pasiekimų motyvacija.

Tikriausiai kandidatuodamas į vadovo pareigas galvojote apie šios asociacijos perspektyvas, tad galbūt jau galite pasidalyti kai kuriais planais?

Žurnalistai kūrėjai turi galimybę naudotis kai kuriais valstybės teikiamais kūrybiniais pasiūlymais. Kadangi kūrėjo duonos riekė niekada nebūna labai stora, tuo reikia naudotis. Todėl pirmiausia norėčiau suaktyvinti jau esamus NŽKA narius. Antra, paskatinti jau turinčius kūrėjo statusą, bet nesančius NŽKA nariais įstoti į organizaciją bendrų projektų vykdymui. Ir trečia, paraginti turinčius kūrybinių pasiekimų, bet neprisiruošusius pateikti reikalingų dokumentų žurnalisto kūrėjo statusui gauti, tą padaryti.

Kita kryptis būtų projektų, skatinančių žurnalistų kūrybiškumą tęsimas ir naujų įgyvendinimas. Tam stiprinsim bendradarbiavimą su regionine ir vietine žiniasklaida, savivaldybėmis, pasaulio lietuviais.

Pastaruoju metų Lietuvos gyventojų pasitikėjimas žiniasklaida labai smukęs, taigi smukęs ir pasitikėjimas žurnalistais. Jūsų manymu, kodėl taip atsitiko, juk buvo laikai, kada pasitikėjimas šios profesijos žmonėmis buvo vienas aukščiausių?

Taip, buvo laikai, bet tai apskritai buvo kiti laikai. Tada nebuvo interneto, socialinių tinklų ir Atgimimo metu atsirado daug laisvos, pilietiškos, kokybiškos žurnalistikos. Kalbu būtent apie žurnalistiką, nes kitokios viešosios raiškos formos buvo labai mažai. Tai reiškia, kad žurnalistai jautė atsakomybę už žodį, buvo skatinama tikrinti faktus, nebeliko uždraustų temų. Įsigalėjus internetui ir socialiniams tinklams, buvo išplauta pati žurnalistikos sąvoka, nes daugybė tekstų rašytojų ir rašeivų pradėjo prisistatinėti žurnalistais. Pasidarė neaišku, kas yra žurnalistika, o kas nėra. To informacinio šiukšlyno antplūdis ir lėmė sumažėjusį pasitikėjimą žurnalistika. Šiandieninė žurnalistika dar nėra išsigryninusi, gal ir neišsigrynins iki galo niekuomet, nes vis kažkas keičiasi, kažkas atsiranda. Tačiau tam tikrų gairių, bent jau laikinų, reikėtų. Tam reikėtų ugdyti ir visuomenės informacinį raštingumą. Kad ji galėtų atskirti kvazižurnalistiką nuo žurnalistikos. Šiaip ar taip, šiuo metu Lietuvoje yra daug puikių žurnalistų, leidinių, portalų, radijo ir televizijos stočių, kurie gina žurnalistikos garbę.

Kas galėtų padidinti pasitikėjimą?

Čia laiko klausimas. Ir, kaip jau  minėjau, visuomenės švietimo. Vartotojas turi suvokti, ką vartoja. Kaip su maistu. Apsimetančių žurnalistais, kaip ir apsimetančių politikais ar artistais yra ir bus visada.

Kiek šansų išlikti turi žurnalistika, kaip profesija, taip sparčiai vystantys išmaniosioms technologijoms?

Žurnalistika negali neišlikti, nes kažkokios informacinės gairės reikalingos. Išmaniosios technologijos žurnalistams, kaip ir kitų profesijų žmonėms, gali labai padėti. Gali ir pakenkti, žinoma. Viskas priklauso nuo saiko. Mano manymu, ne išmaniosios technologijos kol kas lems žurnalistikos išlikimą, o žurnalistikos ir pseudožurnalistikos atsiskyrimas. Kaip kažkada įvyko alchemijos ir chemijos ar astrologijos ir astronomijos atsiskyrimai. Pseudožurnalistika irgi suvaidino savo vaidmenį, nes parodė, kad žurnalistikos standartai nėra kažkas savaime duota ir už juos reikia ne tik kovoti, bet ir stengtis nustatyti naujus pagal laikmečio poreikius ir reikalavimus.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė