Atgimstanti mecenatystė: naujos Vydūno jaunimo fondo stipendijos – VU Filosofijos fakulteto studentams

Mecenatystės tradicijos, Vakarų pasaulyje turinčios gilias šaknis, atgimsta ir Lietuvoje, taip pat ir mokslo bei studijų srityje. 2026 m. pavasarį Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto studentai pirmą kartą gaus dvi naujas vardines stipendijas. Geriausieji filosofijos bakalauro studentai galės pretenduoti į Vilhelmo Storosto-Vydūno vardo stipendiją, o socialinio darbo studentai – į Antano Vytauto Saulaičio SJ vardinę stipendiją. Stipendijas penkerių metų laikotarpiui įsteigė Vydūno jaunimo fondas, kurį dar išeivijoje įkūrė Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių skautija. Jos teikiamos ne tik už akademinius pasiekimus, bet ir aktyvią visuomeninė veiklą.

Ta proga – keletas klausimų Čikagoje veikiančio Vydūno jaunimo fondo įgaliotinei Lietuvoje ir VU Filosofijos fakulteto mokslininkei, socialinio darbo docentei dr. Jolitai Buzaitytei-Kašalynienei bei fakulteto dekanui, profesoriui dr. Jonui Dagiui. Kalbina doc. dr. Laurynas Peluritis.

Kaip kilo Vydūno jaunimo fondo iniciatyva būtent šioms dviem stipendijoms filosofijos ir socialinio darbo studentams? 

Jolita Buzaitytė-Kašalynienė: Turbūt susidėjo keletas viena kitą papildančių minčių. Pirma, daug metų teikiau Vydūno jaunimo fondo diplomus stipendijų laureatams kituose mano Alma Mater fakultetuose ir kituose universitetuose, o prieš daugiau nei metus pradėjau galvoti: „Kodėl gi negalėčiau inicijuoti stipendijų savo fakulteto ir savo atstovaujamos studijų programos studentams?“.

Antra, nepavyko išlaikyti gyvos Vilhelmo Storosto-Vydūno vardinės stipendijos, įsteigtos drauge su Vydūno jaunimo draugija (VJF) ir skirtos tyrinėjantiems Vydūno raštus ir kūrybą. Todėl pradėjau pokalbius su VJF valdyba ir VU Filosofijos fakulteto dekanu, kad būtų prasminga turėti vardinę Vydūno stipendiją, kuri galėtų būti skirta studijuojantiems filosofiją. Gal šiandieniniame kontekste Vydūno idėjos neatrodo aktualios, tačiau jis neabejotinai savo darbais reikšmingai prisidėjo prie lietuvybės puoselėjimo Mažojoje Lietuvoje, lietuvių kalba rašė dramas, dainas, režisavo vaidinimus, vadovavo chorui ir kt.

Trečia, a. a. kunigas Antanas Vytautas Saulaitis SJ buvo brolis skautas, bičiulis, dvasinis vadovas daugeliui skautų, jis kaip šviesulys mus visus traukė, jo žodžių klausėme, o pavyzdžiu sekėme. Todėl norėjosi, kad VJF įprasmintų ir jo darbus, įkurdamas jo vardo stipendiją. Vilniaus universitetas ir jame dėstoma socialinio darbo programa tam idealiai tiko. Brolis Antanas buvo jėzuitas, VU įkūrėjų įpėdinis, misionierius, septynerius metus praleidęs misijoje Brazilijoje. Prie laužo skautams pasakodavo apie Amazonės džiunglėse gyvenančių indėnų kultūrą, pastangas išsaugoti jų gyvenimo būdą ir aplinką. Pavyzdžiui, nevalgė avokadų, nes dėl jų yra kertamos džiunglės. Brolis Antanas drauge su docente dr. Rasa Bieliauskaite ir kitomis psichologėmis 2001 m. pradėjo vesti pagalbos grupes išsiskyrusiems, nuo šios grupės prasidėjo „Bendrakeleivių“ centro veikla. Brolis Antanas keletą metų dėstė socialinio darbo studentams kursą apie savanorystę MRU, jam darbas su studentais labai patiko. Planavome stipendiją įsteigti jam dar gyvam esant, kad kuo daugiau žmonių apie jį išgirstų ir turėtų galimybę nors trumpam susitikti, susipažinti. Deja, kol idėją gludinome ir derinome, Antanas Saulaitis iškeliavo Anapilin.

Jonas Dagys: Filosofijos fakultete iki šiol tokių stipendijų nesame turėję, tad mums labai džiugu dėl šios iniciatyvos. Kadangi fondas savo varde turi Vydūną, tai turbūt natūraliai padiktavo mintį apie stipendiją filosofijos studentams. Tai kartu labai graži atminties ir įamžinimo forma. Socialinio darbo stipendija irgi rodo tvirtas socialinės atsakomybės vertybes ir fondo kryptį.

Vakarų pasaulyje tokios mecenatystės tradicijos turi gerokai turtingesnes ir gilesnes šaknis, kurios nebuvo suardytos tų faktorių, kurie paveikė mūsų visuomenę per okupacijas. Nors jau 35 metus gyvename nepriklausomoje Lietuvoje, mums dar reikia laiko iki visiško tokių struktūrų atsistatymo.

Kodėl tokios stipendijos atrodo svarbios universiteto bendruomenei?

Jonas Dagys: Kartais kalbama, kad akademinė bendruomenė yra pernelyg atsiribojusi nuo pasaulio. Kartais įsivaizduojama, kad ypatingai Filosofijos fakultetas yra dramblio kaulo bokštas, kuriame žmonės visiškai nesirūpina tuo, kas vyksta už akademijos sienų. Tai paprasčiausiai nėra tiesa. Vilniaus universitetas ir Filosofijos fakultetas brangina ir puoselėja įvairius ryšius su platesne visuomene ir tokios iniciatyvos mums leidžia patirti grįžtamąjį ryšį. Jos patvirtina, kad tai, ką darome, yra vertinga ne tik mūsų, bet ir platesnio pasaulio akyse. Džiugu, kad stipendijos tampa padrąsinimu mūsų studentams, kurie ne tik pasirenka universitetines studijas, bet dar jas derina su aktyvia visuomenine ar socialine veikla. Universitetui tokios iniciatyvos leidžia pasijausti darant kažką vertinga, kita vertus, jausti kur dar galima pastiprinti ir padrąsinti savo studentus. Jiems tai yra patvirtinimas ne vien iš savo dėstytojų, su kuriais kasdien bendrauja, ar administracijos, bet ir tam tikras patvirtinimas, atsakas iš visuomenės.

Kuo mums svarbus ryšys su išeivija ir pasaulio lietuvių indėlis kuriant Lietuvą?

Jonas Dagys: Apie JAV lietuvių bendruomenę galima galvoti, kaip apie bendruomenę, kuri nepatyrė sovietinio gyvenimo. Žinoma, tai jau nebe visai tiesa. Bet JAV lietuvių bendruomenės tradicijos mums leido susipažinti su tarpukario Lietuva šiek tiek geriau, nei iš tų, kurie gyveno čia. Mes tikrai dar galime mokytis iš jų mecenatystės tradicijų, bendravimo tarp visuomenės ir akademijos, tarp kultūrinės bendruomenės ir verslo. Mūsų grįžimas į Vakarų pasaulį jau įvykęs, bet jis kartu ir visad tęsiasi – vis dar turime ko pasimokyti iš jų. Sykiu tai yra svarbu mąstant apie ryšių palaikymą su pasaulio lietuviais. Pasaulis yra globalus, kartais girdime apie globalią Lietuvą, svarstome, kiek mūsų diaspora turėtų aktyviai dalyvauti Lietuvos politiniame ir kultūriniame gyvenime. Manau, kad jų dalyvavimas mus veikiau praturtina ir suteikia galimybę jaustis pasaulio dalimi.

Jolita, esate skautė. Kokia Jūsų kelionė šioje organizacijoje?

Jolita Buzaitytė-Kašalynienė: Esu skautė nuo 1991 m. Galiu sakyti, kad turiu dvi organizacijas, kuriose vystėsi mano karjera. Tai – Vilniaus universitetas ir skautija. Universitete dirbau, o skautijoje savanoriavau. Iš tikrųjų priklausau ne vienai skautų organizacijai, bet man jos visos yra viena šeima, joje turėjau įvairių pareigų: draugininkės, tuntininkės, tarybos narės, tarybos pirmininkės, Vilniaus skautų direktorės ir dar daug kitų. Prie skautų prisijungiau per studentų skautų arba skautų akademikų veiklą, kur įgijau ar užsitarnavau akademikų motinos pravardę. Taip nutiko, kad 1990 m. sutikau būrelį studijuojančių skautų, kurių tikslas buvo Lietuvoje atkurti studentų skautų korporacijas: Studentų skautų korporaciją „Vytis“ ir Akademinę skaučių draugovę. Jos 1924 m. buvo įkurtos Vytauto Didžiojo universitete, po Antrojo pasaulinio karo pratęsė savo veiklą išeivijoje, kur apsijungė po bendru Akademinio skautų sąjūdžio vardu ir turėjo padalinius keliuose JAV miestuose, kuriuose buvo stiprios lietuvių išeivijos bendruomenės. 

Esu Vydūno jaunimo fondo įgaliotinė Lietuvoje bei Fondo valdybos narė. Rūpinuosi visais praktiniais reikalais čia, Lietuvoje, nuo 2009 m. Rūpinuosi sutarčių atnaujinimu, dokumentų surinkimu ir perdavimu, įteikiu vardines stipendijas, prisidedu prie dainininkių konkurso organizavimo ir atlieku kitus darbus.

O kokia Vydūno jaunimo fondo istorija?

Jolita Buzaitytė-Kašalynienė: 1953 m. Akademinio skautų sąjūdžio Čikagos skyrius įsteigė Vydūno jaunimo fondą. Beje, pats Vydūnas sutiko, kad fondas vadintųsi jo vardu. Fondas turėjo du pagrindinius tikslus. Vienas iš jų buvo remti lietuvių skautų pastangas siekti aukštojo mokslo. Prisiminkime, kad iš Lietuvos pasitraukę gydytojai, advokatai, mokytojai, profesoriai ir kiti aukštos kvalifikacijos specialistai buvo priversti dirbti fabrikuose ir kitur nekvalifikuotus darbus, kurti savo ir šeimos gerovę nuo nulio. Todėl labai reikėjo sutelktų bendruomenės pastangų per savišalpą padėti išmokslinti pabėgėlių vaikus. Antrasis ne mažiau svarbus tikslas buvo remti lietuvišką spaudą ir leidybą, kuri buvo viena iš sąlygų išlaikyti gyvą lietuvių kalbą, raštą, mintį ir kultūrą. 

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Vydūno jaunimo fondas jau buvo sukaupęs kapitalą, o išeivijoje užaugę kelios kartos buvo išsilavinę, įsitvirtinę karjerose ir užsitikrinę šeimų gerovę. Todėl atsirado naujas tikslas, o gal tų pačių tikslų įgyvendinimo nauja vaga – remti čia, Lietuvoje, studijuojančius skautus. Tai tokia buvo pradžia – ir aš studijuodama gavau VJF stipendijas.

Maždaug 2007–2008 m. filisteriui (draugijos senbuviui – Red.) Edmundui Kulikauskui, Valdovų rūmų atstatymo fondo įkūrėjui, ir filisteriui Algirdui Končiui, profesoriaus Igno Končiaus sūnui, kilo nauja idėja Lietuvos universitetuose įsteigti vardines premijas, skirtas studentams. Premijos vėliau buvo pervadintos stipendijomis, bet jų paskirtis išliko ta pati. Pripažinti ne tik akademinius studentų pasiekimus, bet ir jų indėlį į visuomeninį gyvenimą. Vydūno jaunimo fondas yra įsteigęs šias Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjų vardines stipendijas: prof. Igno Končiaus, įsteigta KTU, vėliau perkelta į VU – skirta studijuojantiems fiziką; prof. Stepono Kolupailos, skirta Klaipėdos universitete studijuojantiems jūrines sritis; Broniaus Kviklio, skirta VDU edukologams; Sofijos Kymantaitės Čiurlionienės, teikiama VU studijuojantiems lietuvių kalbą ir literatūrą; operos solistės Vincės Jonuškaitės-Zaunienės premijos, skirtos jos vardo dainininkių konkurso LMTA laureatėms.

Nešama žinia, kad universitetų absolventai būtų aktyvūs ne tik profesinėje srityje, bet būtų tie, kurie telkia ir kuria pilietinę galią, savanoriauja ir kitais būdais prisideda prie visuomenės sutelktumo, solidarumo, o šiandien – ir atsparumo stiprinimo.

Beata Baublinskienė