Atėjau, ieškodama dvasinės paramos

Kiekvieno mūsų kelias skirtingas. Už malonios šypsenos gali slypėti didelis skausmas, už aplinkiniams skleidžiamos ramybės – išgąstis ir pasimetimas. Mes visi panašūs ir labai skirtingi. Skirtingas kelias ir į savanorystę. Apie tai, kas atvedė į savanorišką veiklą su Irena Embrektiene kalbasi Genovaitė Paulikaitė.

–Esate Švento Pranciškaus onkologijos centro savanorė, kas, kada ir kaip paskatino įsijungti į šią veiklą?

–1999 m. vasarą man diagnozavo krūties vėžį, tais pačiais metais nuo vėžio mirė mano brolis, po metų – mama, buvo labai sunku, ieškojau dvasinės pagalbos, kurios labiausiai reikejo ir kurios labiausiai trūko. Sužinojau, kad Kretingoje renkasi žmonės, sergantys vėžiu, dalijasi savo patirtimi, palaiko vienas kitą. Atėjau pati ieškodama pagalbos. Ir ją radau. Bendruomenėje sveikau, grįžo džiaugsmas ir ramybė. Bėgo metai, į bendruomenę ateidavo vis nauji žmonės, kurie ėjo per tą patį liūdesio ir nevilties slėnį, o mano širdis degė noru jiems kažkaip pasitarnauti, kad to liūdesio būtų mažiau, o kelionė per vėžio ligą nors šiek tiek lengvesnė.

–Kaip dažnai tenka savanoriauti ir kokia veikla tenka užsiimti?

–Mūsų savanorystė gal kiek kitokia, nėra labai apibrėžtų pareigų, tai daugiau tarnystė, buvimas kartu, kito poreikio išgirdimas, dalijimasis džiaugsmu ir skausmu. Dažnai mūsų tarnystė prasideda nuo sužinojimo, kad kažkas susirgo ir pakvietimo ateiti į bendruomenę Ne kartą teko sergantį žmogų atsivesti į bendruomenę, keliauti kartu, džiaugiantis dėl kiekvienos, nors ir mažytės pergalės, liūdėti, išgirsdus blogą žinią, o kartais ir išlydėti į amžinybę. Kita vertus, būdamas bendruomenėje ir pats gauni labai daug – meilės, bičiulystės, atjautos, patirties ir tai yra neįkainojamos dovanos. Mes meldžiamės vieni už kitus. Aišku, kai duris atvers pagalbos onkologiniams ligoniams centras,  bus ir konkretesnių įsipareigojimų.   

–Kokia veikla, kurią atlikote padėdama centrui, labiausiai įsidėmėjo?

–Labai patinka padėti organizuoti vasaros stovyklas – rekolekcijas, kurios jau ketverius metus vyko Cigonalių kaime, labai gražioje sodyboje prie Minijos. Ten vyksta daug stebuklų.

–Kiek buvai pažįstama su savanoriška veikla iki tol?

–Nebuvau pažįstama.

–Ką apskritai pačiai duoda savanoriavimas? Sakom, kad savanorystės variklis – ne protas, bet širdis. O kaip manai pati?

–Man tarnystė, kurios net nesinori vadinti savanoryste, yra širdies džiaugsmas, brangiausia Dievo dovana. Yra begalinis troškimas būti kartu ir dalintis meile.