Arvydas Malcys: kūrinio idėja – vesti klausytoją Čiurlionio gyvenimo ir kūrybos keliu

Arvydas Malcys ir Modestas Pitrėnas. Nuotr. autorius Dmitrijus Matvejevas/ LNF archyvas

Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė Rūta Prusevičienė neseniai interviu apie vieną produktyviausių šiuolaikinių lietuvių kompozitorių Arvydą Malcį pasakė: „Jis daug metų tyrinėja Čiurlionio muzikinę kalbą ir sugeba talentingai ją „instaliuoti“ į orkestro skambesį.“ Šie žodžiai – apie naujausią muzikos kūrėjo ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (LNSO) violončelininko premjerą – IX Vilniaus fortepijono festivalio atidarymo koncerte Filharmonijoje lapkričio 15-ąją nuskambėsiantį opusą „Dedikacija Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui“. Tai – dar vienas įvykis minint genialaus lietuvių menininko 150-metį.

Kaip plėtojasi jūsų kūrybinė bendrystė su Čiurlioniu?

Esu redagavęs ir instrumentavęs daugiau kaip 10 Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinių nuo preliudų styginių orkestrui, simfoniniam orkestrui iki „Pasaulio sutvėrimo“ – stambaus valandos trukmės ciklo simfoniniam orkestrui. Pagal Čiurlionio sumanymą „Pasaulio sutvėrimas“ turėjo tapti jo muzikinės kūrybos opus magnum, deja, iki mūsų dienų išliko tik klavyro rankraštis. Beje, kaip rašė Čiurlionis broliui, šis „Pasaulio sutvėrimo“ sumanymas be didingo simfoninio ciklo turėjo aprėpti ir 100 paveikslų ciklą, tačiau spėjo nutapyti tik trylika.

Šiais metais Klaipėdos muzikiniame teatre buvo pastatytas mano sukurtas vieno veiksmo baletas „Praregėjimai“ (choreografė – Edita Stundytė, dirigentas – Tomas Ambrozaitis). Teatro pastatymas vadinosi „Hommage à Čiurlionis“. Šis baletas skirtas Čiurlioniui ir pirmosios lietuvių dailės parodos atidarymui Vilniuje 1907 metais, ją organizavo Čiurlionis kartu su kitais to meto iškiliais lietuviais: Jonu Basanavičiumi, broliais Vileišiais, Vladu Mironu, Petru Rimša, Antanu Žmuidzinavičiumi. Parodoje Čiurlionio darbai buvo pirmą kartą viešai eksponuoti Lietuvoje.

Pavyko įdomus sumanymas, kurį prodiusavo „Operomanija“: Čiurlionio ir Sofijos Kymantaitės daugiau kaip prieš šimtmetį brandintos svajonės, kurios jie nespėjo įgyvendinti – jų įsivaizduojamos operos „Jūratė“ sukūrimas. Šią įsivaizduojamą Čiurlionio operą realizavo didelis kūrybinis kolektyvas, dalyvavo kompozitoriai Mykolas Natalevičius, Mantautas Krukauskas ir aš. Operos režisierė – Gintarė Radvilavičiūtė, dirigentas – Karolis Variakojis. Opera atlikta Vilniaus senajame teatre, kuriame greičiausiai ir būtų statoma Čiurlionio opera, jeigu jis būtų spėjęs ją sukurti.

„Gaidos“ festivalyje nuskambėjo „Zodiacus“ simfoniniam orkestrui, jį atliko Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas Roberto Šerveniko. Kūrinį inspiravo Čiurlionio paveikslų ciklas. Tai Kompozitorių sąjungos ir „Gaidos“ užsakymas, skirtas paminėti Čiurlionio jubiliejų.

Dar vienas svarbus kultūros paminklas ir istorinės atminties įamžinimas – tai nauja, niekada neskambėjusi Antroji Čiurlionio simfonija „Lietuviška pastoralinė“ (1910 m.). Kruopštus jos klavyro redakcijos ir instrumentuotės paruošimas truko metus ir dabar laukia savo pirmo atlikimo ir įvertinimo. Tai dar naujas, nepažintas Čiurlionis, kurio klavyre vyrauja lietuviškų intonacijų, raudų, sutartinių motyvai.

Kuo ypatingas bus naujasis kūrinys „Dedikacija Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui“? Papasakokite apie jo idėją, įkvėpimą, formą, turinį.

Galvodamas apie dedikaciją Čiurlioniui, perskaičiau ne vieną jo laišką, dar kartą peržvelgiau jo tapybą.

„Žygiavau labai smagiai, taip lengvai, vienui vienas. Dangus ūkanom lyg sidabro voratinkliu austas, kur ne kur žvaigždė lyg paklydusi ir pagauta muselė aukso sparneliais muša, o pačiame viduryje voras-mėnulis taip reikšmingai žiūri savo didele akimi, net nemirktelėja, ir tas viskas vyksta kažkokioj šventoj tylumoj… Tokiais momentais gera užmiršti, iš kur ir į kur eini, kuo esi vardu, ir žiūrėti naujagimio akimis.“ (Iš laiško Wolmanui, rašyto 1906 m. Prahoje)

Ši partitūra turi savotišką siužetą. Kūrinio idėja – vesti klausytoją Čiurlionio gyvenimo ir kūrybos keliu, pakeliui užuominomis įterpiant sutiktus kompozitoriaus kūrinių citatų fragmentus. Kūrinio forma – tai muzikinis audinys su persipynusiais monologais, dialogais, alegorijomis ir kulminacijomis, pavirstančiomis dramatizmu ir lyrizmu.

Skamba Čiurlionio muzikinė medžiaga iš „Pasaulio sutvėrimo“, taip pat mano ankstyvų simfonijų „Tavęs nujautimas“ ir „Išlaisvinti daiktai“ muzikos fragmentai. Savo muzika norėjau priartinti prie Čiurlionio laikmetyje skambančios konsonansinės, ekspresyvios orkestruotės skambesio. Įsivaizdavau, kad klausydamas šio opuso Čiurlionis atpažintų savo epochos simfoninio orkestro skambesį.
Kūrinys susideda iš keleto miniatiūrų, eskizų, etiudų, juos įkvėpė Čiurlionio paveikslų motyvai, nuotaikos: „Misterioso“ – „Piramidžių sonata“; „Lugubre“ – „Laidotuvių simfonija“; „Moderato. In memoriam“ – „Pavasario sonata“; „Andante“ – „Jūros sonata“; „Maestoso“ – „Rex. Triptikas“; „Adagio“ – „Karalaičio kelionė“.

Mano muzikos tėkmė ir prasmė yra santykis tarp istorinės atminties ir šiandienos gyvenimo pulso. Šiame opuse yra daug metaforų, tiesioginių ir netiesioginių palyginimų ir sugretinimų, kuriais siekiama perteikti emocijas ir jausmus. Svarbiausia yra ne muzikos plėtra, o būsenų kaita.

Kada kūrinio atlikimą kompozitorius laiko svarbiausiu, galutiniu? Koks jausmas, kai kolegos groja jūsų kūrinį?

Kompozitorius yra priklausomas nuo atlikėjų. Tik dėl jų profesionalumo kūrinys suskamba, pasiekia klausytojų širdis ir turi galimybę gyventi (skambėti) toliau. Pirmas atlikimas yra svarbiausias, nuo jo sėkmės ar nesėkmės priklauso tolesnis kūrinio likimas. Kiti atlikimai jau nebe tokie svarbūs, nes jau esi išgirdęs, kas tau pavyko, kas – ne, kūrinys jau atiduotas į atlikėjų rankas, ir jie toliau augina, tobulina jį savo interpretacija.

Yra daug pavyzdžių istorijoje, kai geri kūriniai dėl prasto pirmo atlikimo buvo užmiršti ir po daugel metų juos sugrojus geriems atlikėjams, kurie sugebėjo perskaityti tekstą su polėkiu ir tikėjimu juo, kūriniai būdavo iš naujo atrandami ir tapdavo populiarūs ir mėgstami. Be to, premjera paprastai įrašoma, ir įrašas tampa kūrinio vizitine kortele, dokumentu, patvirtinančiu jo gimimą, nuotaiką, charakterį, tempą, dinamiką.

Jei galiu, dalyvauju repeticijose. Klausau kūrinio nuotaikos, tėkmės, tempo, dinamikos, štrichų. Kai pajuntu, kad atlikėjai suprato ženklus ir patys ieško interpretacijos išraiškos subtilybių, nustoju kištis ir jiems trukdyti. Labai svarbu leisti pajusti jų indėlį į kūrinio skambėjimą, jo tėkmę.

Kiekvienas atlikimas yra savitas ir nepakartojamas. Geri atlikėjai sugeba surasti ir pateikti kūrinio esmę, dramaturgiją, perskaitydami ir tekstą, ir tai, kas tarp eilučių, pajusti pulsą, tėkmę. Jaučiuosi komfortiškai, kai mano kūrinio premjera patikėta LNSO. Šis kolektyvas sugeba perskaityti bet kokio sudėtingumo šiuolaikinę partitūrą. Pasitikiu orkestru, kuris yra sukaupęs didžiulį šiuolaikinės muzikos repertuarą, turi gerą intuiciją, vidinę klausą, susiklausymą ir gerą skonį, pasižymi lankstumu įsigilindamas į kompozitoriaus sumanymus.

Ar esate patenkintas savo kūryba, kaip ją apibūdintumėte?

Kiekvienas kūrinys man brangus kaip vaikas, iki jam gimstant praleista daug bemiegių naktų, aš jį saugau, branginu, prižiūriu, linkiu sėkmės gyvenime. Kaip tėvas džiaugiuosi kūrinio sėkme ir išgyvenu nesėkmę.

Tačiau kiekviename kūrinyje matau ir girdžiu tai, kas man nepavyko, matau, kurie epizodai susiūti baltais siūlais, o jų turėtų nesimatyti. Tačiau muzika ėjo ir praėjo, aš negrįžtu prie taisymo, tobulinimo, neturiu tam ir laiko, ir jėgų, ir minčių. Rašydamas kūrinį sekiau ta idėja, ta mintimi, kuri tuo metu buvo esminė ir vedanti į priekį, tuo metu tai buvo vienintelis tinkamas sprendimas. Tai, kas nuskambėjo, atspindėjo tuo metu esančią būseną, medžiagos pajautimą, vidinį girdėjimą. Jeigu pradėsi perdėm rimtai galvoti apie savo kūrybos išliekamąją vertę, pasidarysi arba Napoleonas, arba tiesiog šizofrenikas.

Jei žmogus nori daug padaryti, reikia daug ko ir atsisakyti. Reikia nukreipti visą gyvenimą siaura vaga ir ten sutelkti visas savo galias. Ir dar fanatiškai tomis savo galiomis pasitikėti. Taigi fanatizmas kartais padeda. Gal psichologiškai tokia laikysena ir pateisinama, aišku, jeigu karalius nėra nuogas. Kūrybos procesas sunkiai paaiškinamas, jis susideda iš žinių, patyrimo, intuicijos, amato įvaldymo ir dar kažko nepaaiškinamo.

Kas jums yra muzika, kūryba, stilius?

Muzika susideda iš garsinių ženklų ir kiekvienas juos suvokia skirtingai. Paaiškinti muzikos turinį sunkiai įmanoma, nors tai buvo bandoma sovietiniais laikais. Muzikoje kiekvienas klausytojas atranda (išgirsta) tai, ką turi savyje. Akademinė šiuolaikinė simfoninė muzika nėra palanki terpė sensacijomis ir dienos aktualijomis. Tai ilgų distancijų maratonas. Muzikos nebūtina suprasti protu. Muzikos prasmė – nepalikti klausytojo abejingo. Muzikos menas, jos suvokimas yra kaip sapnas, – logiškai paaiškinti sunku, bet kai įsiklausai, ji visada sukrečia, užgauna giliausius žmogaus jausmus ir daro didžiulį poveikį poelgiams, pasaulėžiūrai. Manau, visi, susiję su menu, kuria savotišką iliuziją. Didieji išminčiai teigė, kad tai, ką matome aplinkui, yra sapnas. Tą patį kūrinį ar reiškinį kiekvienas žmogus priima individualiai, skirtingai.

Kūryboje esti visko – optimizmo ir pesimizmo, fatalizmo ir grotesko. Keičiasi formos ir mados, bet aistros, išgyvenimai, žmogiškasis turinys visais laikais išlieka toks pats. Pajausti formą mokausi visą gyvenimą. Kiekvienam kūriniui kita forma, struktūra, nes kitas laikas, erdvė, kontekstas.

Man griežtos struktūrinės sistemos yra svetimos, o kūrybos būdas – labiau intuityvus, emocinis. Jeigu ir naudojamos kažkokios technologijos norimam efektui pasiekti, jos turi būti nejuntamos, kažkur antram plane. Kūrinio sukūrimo laikas nebūtinai priklauso nuo sudėčių apimties ar trukmės.

Savo kompozicijose nesu jokių sistemų įkaitu, naudoju laisvą stilistiką, ypač daug dėmesio skirdamas garso spalvai, ritmui, dinamikai, štrichų technikai. Manau, kiekviena sistema kuriama tam, kad ją sugriautum arba apeitum. Tikrai neverta aukotis kažkokiai sistemai.

Kūryboje mėgstu panaudoti reminiscencijų fragmentus, prisiminimus iš ankstesnių darbų. Šiandien būti lyriškam, sentimentaliam nemadinga. Vyrauja nuomonė, kad jeigu tai sentimentalu, jausminga, tai jau niekalas. Išeitų, kad žmogui ir išsiverkti reikia uždrausti. Jei duota ši natūrali būsena, emocija, tai kam ją drausti, slėpti?..

Manau, šiandien ir kūryba, ir atlikimas labai smarkiai sureikšminami. Jau nuo Bacho laikų susireikšminimo buvo mažiau, nebuvo griežtų kanonų, apie tai nebuvo galvojama, muzika buvo rašoma šiai dienai.

Kad galėtum kurti, reikalinga tam tikra būsena, intelektualinė aplinka, tai susiję su daug kuo, ir su literatūra, teatrų, koncertų lankymu, buvimu gamtoje, paprasčiausiu kasdieniniu pasivaikščiojimu miesto gatvėmis.

Kalbino Dalia Musteikytė

***

IX Vilniaus fortepijono festivalio atidarymo koncertas „Dedikacija JAM. LNSO, Mūza Rubackytė, Guoda Gedvilaitė, Modestas Pitrėnas“ vyks lapkričio 15 d., šeštadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje. Visą festivalio programą rasite interneto svetainėse www.filharmonija.lt ir www.vff.lt. Festivalio mecenatas – „Allianz Lietuva“, rėmėjai – Vilniaus miesto savivaldybė, Vilniaus klubas, Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas, „Urbo“ bankas, Prancūzų institutas Lietuvoje.