Ar vaikui gali būti nustatomi specialieji ugdymo poreikiai be tėvų sutikimo?

Teigiama, kad daugėja vaikų turinčių specialiųjų ugdymo poreikių (SUP), bet mokytojai susiduria su tėvų nenoru kreiptis į tarnybas šiems poreikiams nustatyti. Vaikas ir pedagogai atsiduria dviprasmiškoje padėtyje: vaikas turi būti ugdomas pagal bendras programas, bet jie nepajėgūs jų įsisavinti, jam negalima suteikti švietimo specialistų pagalbos. „Ar toks tėvų požiūris nepažeidžia vaiko teisių?  Gal pedagogai, matydami, kad ryškius vaiko specialiuosius ugdymo poreikius į tarnybas gali kreiptis be tėvų ar globėjų sutikimo?“ – tie klausimai neretai keliami per įvairius susitikimus šalies mokyklose.

Atsakyti į pedagogams kylančius klausimus paprašėme atsakyti Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos ir iš jos gavome tokį atsakymą.

Pagal Švietimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalį, mokinio specialiųjų ugdymosi poreikių pirminį įvertinimą atlieka Vaiko gerovės komisija. Mokinio specialiuosius ugdymosi poreikius (išskyrus atsirandančius dėl išskirtinių gabumų) pedagoginiu, psichologiniu, medicininiu ir socialiniu pedagoginiu aspektais įvertina Pedagoginė psichologinė tarnyba ir specialųjį ugdymąsi skiria Pedagoginės psichologinės tarnybos (toliau – PPT) vadovas, atskirais atvejais – mokyklos vadovas su tėvų (globėjų, rūpintojų) sutikimu švietimo ir mokslo ministro nustatyta tvarka. To paties įstatymo 43 straipsnio 12 dalis nustato, kad mokyklos Vaiko gerovės komisija organizuoja ir koordinuoja švietimo programų pritaikymą mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, švietimo pagalbos teikimą, kt.

Mokyklos vaiko gerovės komisijos sudarymo ir jos darbo organizavimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas), patvirtinto Švietimo, mokslo ir sporto ministro 2011-04-11 įsakymu Nr. V-579, 11.4 punktas nustato, kad Vaiko gerovės komisija, gavusi tėvų (globėjų, rūpintojų) sutikimą, atlieka pirminį vaikų specialiųjų ugdymosi poreikių, kylančių ugdymo(si) procese, įvertinimą, prireikus, kreipiasi į pedagoginę psichologinę ar švietimo pagalbos tarnybą dėl vaikų specialiųjų ugdymosi poreikių įvertinimo, specialiojo ugdymo ir (ar) švietimo pagalbos jiems skyrimo švietimo, mokslo ir sporto ministro nustatyta tvarka.

Turint omenyje nurodytą teisinį reglamentavimą, matyti, kad vaiko specialiųjų ugdymosi poreikių (toliau – SUP) įvertinimas gali būti atliekamas tik su vaiko įstatyminių atstovų (tėvų, globėjų) sutikimu. Turint omenyje tėvų valdžios turinį, t. y. tėvų teisių ir pareigų visumą, taip pat tai, jog vaiko įvertinimas susijęs su asmens duomenimis (duomenys apie sveikatą ir kt.) reikalaujama gauti sutikimą. Tačiau gali būti situacija, jog vaiko tėvai sutikimo neduoda. Paminėtina, kad ši problema buvo aptariama suinteresuotų institucijų, tačiau, turint omenyje minėtas aplinkybes, susijusias su asmens duomenų apsauga ir kt., prievartinio vaiko specialiųjų ugdymosi poreikių nenustatyta. Tikriausiai tokia prievartinė priemonė negali būti įteisinta. Vis dėlto, tokiose situacijose, kai tėvai nesutinka su vaiko ištyrimu gali (turi) būti taikomos kitos priemonės ir būdai.

Pirmiausia, specialieji ugdymosi poreikiai tai pagalbos ir paslaugų ugdymo procese reikmė, atsirandanti dėl išskirtinių asmens gabumų, įgimtų ar įgytų sutrikimų, nepalankių aplinkos veiksnių. Įvertinimo tikslas – nustatyti švietimo pagalbos ir paslaugų reikmes, rekomenduoti ikimokyklinio ugdymo programos, priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo bendrosios programos, profesinio mokymo programos, neformaliojo vaikų švietimo programos pritaikymą, specialiąsias mokymo ir techninės pagalbos priemones, ugdymosi aplinkos pritaikymo būdus, siekiant sudaryti specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiam mokiniui (vaikui) optimalias ugdymosi sąlygas. Kaip jau minėta, pirminį vertinimą atlieka mokyklos vaiko gerovės komisija, kuri gali rekomenduoti švietimo pagalbos priemones arba rekomenduoti kompleksinį pedagoginį-psichologinį įvertinimą, kurį atlieka PPT. Mokymosi sunkumų gali kilti dėl labai įvairių priežasčių ir išryškėjus jiems, siekiant tinkamai padėti vaikui įveikti sunkumus, būtina nustatyti priežastį, teikti rekomendacijas ir pan. (pvz., skirti specialistų pagalbą, pritaikyti individualiai ugdymo programą ir kt.). Pvz., vaiko mokymosi sunkumams įtakos gali turėti kalbos sutrikimai, kurie atsiliepia vaiko ugdymosi pažangai ir pan., tačiau, nenustačius (neįvertinus) SUP, negalima vaikui padėti, skirti logopedo pagalbos ir kt. Dažnai mokiniai stigmatizuojami ir kabinama etiketė, todėl dėl to baiminamasi. Dažnai tėvai nenori, kad vaikui būtų nustatyti SUP, nes negali pripažinti fakto, jog vaikui reikia specifinės pagalbos ir t.t. Manytina, kad tėvai turi per mažai informacijos ir daug baimių, todėl specialistams reikėtų daugiau kalbėti su tėvais, paaiškinti ir kt. Šiuo atveju labai svarbus psichologinis momentas. Sprendžiant vaiko ugdymosi sunkumus, būtina atsižvelgti į vaiko, jo tėvų jautrumą ir pan.

Antra, pasitaiko situacijų, kai tėvai nenori ir nesutinka pripažinti, kad jų vaikas gali turėti SUP ir nesutinka jų įvertinimui. Pasitaiko atveju, jog tėvai jau turi PPT įvertinimą, tačiau jų, dėl vienų ar kitų priežasčių, nepateikia mokyklai. Tokią situaciją būtina spręsti užtikrinant bendradarbiavimą, atsižvelgiant į nustatytą ir galiojantį teisinį reglamentavimą.

Jeigu vaikui teikiama mokyklos pagalba neveiksminga, o tėvai nenori, nesutinka vertinti SUP, o specialistai pagrįstai mano, kad tai būtina, turėtų būti tėvai informuojami apie atsakomybę ir pasekmes. Pažymėtina, kad pagal Aprašą, Vaiko gerovės komisija turi teisę į posėdžius ar pasitarimus kviesti kitus suinteresuotus asmenis ar institucijų atstovus (vaiko teisių apsaugą užtikrinančios institucijos, teritorinės policijos, socialinių paslaugų, sveikatos priežiūros įstaigų atstovus, atskirų dalykų mokytojus, klasių vadovus (kuratorius), vaikus, tėvus (globėjus, rūpintojus) ir kt.). Taip pat turi teisę kreiptis į savivaldybėje vaiko teisių apsaugą užtikrinančią instituciją, kai vaiko tėvai (globėjai, rūpintojai) neužtikrina vaiko teisių ir teisėtų interesų, įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas. Pažymėtina, kad tėvai (globėjai, rūpintojai) privalo bendradarbiauti su mokyklos vadovu, kitu švietimo teikėju, mokytojais, kitais specialistais, teikiančiais specialiąją, psichologinę, socialinę pedagoginę, specialiąją pedagoginę pagalbą, sveikatos priežiūrą, sprendžiant vaiko ugdymosi klausimus ir vykdyti jų rekomendacijas (Švietimo įstatymo 47 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Rekomendacijų nevykdymas, nebendradarbiavimas, užtikrinant vaiko gerovę, gali būti vertinamas kaip vaiko teisių pažeidimas. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.250 straipsnio nuostatas, švietimo, auklėjimo, sveikatos priežiūros, policijos ir kitokių institucijų̨ darbuotojai, taip pat kiti asmenys, turintys duomenų̨ apie vaiko teisių pažeidimus, privalo apie tai nedelsdami informuoti valstybinę vaiko teisių apsaugos instituciją. Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 35 straipsnis taip pat nurodo švietimo įstaigų pareigą apie vaiko teisių pažeidimus informuoti policiją ir (ar) Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą ar jos įgaliotą teritorinį skyrių̨ pagal vaiko ar savo gyvenamąją̨ vietą.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs gavęs pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą privalo nedelsdamas imtis veiksmų, nurodytų teisės aktuose.

MK inf.

pixbay.com nuotr.