Sveikatos apsaugos ministerija rengiasi keisti prisirašymo pas šeimos gydytoją tvarką. Apribojus paciento teisę rinktis, tikimasi tokiu būdu sumažinti eiles. Šeimos gydytoją bus galima pasirinkti tik toje savivaldybėje, kurioje žmogus gyvena. Vargu ar toks sprendimas pasiteisins.
Prisirašant prie šeimos gydytojo, įtakos turės dvi aplinkybės: šeimos gydytojo pacientų skaičius (apylinkės dydis) ir gyvenamoji vieta. Šiuo metu nei viena, nei kita nėra reglamentuota, ir dėl to esą kyla bėdų. Sveikatos apsaugos ministeriją galima pagirti bent/nebent už tai, kad neskuba priimti sprendimo, o šiuos metus skiria analizei, viešoms konsultacijoms ir diskusijoms. Pokyčių galime laukti nuo kitų metų sausio 1 d.
Biurokratiniais sprendimais toli nevažiuosi
Šiuo metu Lietuvos gyventojai gali prisirašyti pas bet kurį šeimos gydytoją. Žinoma, dauguma renkasi arčiau savo gyvenamosios vietos. Juk neprivažinėsi kaskart kelių šimtų kilometrų dėl kompensuojamųjų vaistų receptų, siuntimo, konsultacijos ar dėl elementarių tyrimų.
Atvejų, kai Klaipėdoje gyvenantis žmogus prisirašo pas šeimos gydytoją Vilniuje, o alytiškis – Kaune, be abejonės, yra. Toks pasirinkimas, matyt, turi logikos ir jį lėmusių priežasčių. Tarkim, žmogaus deklaruota ir gyvenamoji vieta nesutampa. Studentas prisiregistravęs pas tėvus kur nors rajone, tačiau mokosi Vilniuje. Specialistas gyvena Jiezne, tačiau kasdien važiuoja į darbą Kaune, kur jam pasiekti gydytoją po darbo pasiekti paprasčiau nei vakare grįžus namo. Objektyvios aplinkybės lemia, kad šiems žmonėms patogiau pasirinkti šeimos gydytoją ten, kur studijuoja. dirba, ar dėl kitų asmeninių sąlygų.
Kiek žmonių pasirenka gydytoją kitoje savivaldybėje tik dėl to, kad šis yra žinomas, patyręs, populiarus ir pan., t.y. daugiau dėl subjektyvių priežasčių? Šios statistikos Sveikatos apsaugos ministerija nepateikia. Tokie atvejai lemtų didžiules eiles ir krūvius šeimos gydytojams tik vienu atveju – jei panašių pasirinkimų būtų kritiškai daug.
Dabar gi sumanyta kone prievarta (tiesa, jau kalbama apie „rekomendaciją“) grąžinti pacientus į savo gyvenamąsias savivaldybes, nors nėra jokio teisinio būdo „atrišti“ pacientą nuo pasirinkto gydytojo. Tokiu būdų valdyti pacientų srautus būtų įmanoma tik palaipsniui – naujai prisirašantiems pacientams nurodžius grįžtį į savo savivaldybę arba šiems sutikus dėl didelio atstumo negauti tam tikrų paslaugų (slaugos, lankymo namuose ir pan.).
Nesolidžiai atrodo ir ministerijos numatomas įvesti atstumo kriterijus – nutolus 200 kilometrų, pacientui leidžiama prisirašyti, o nutolus 201 kilometrą – jau nebegalima?
Apibendrinama manyčiau, kad ilgas eiles ir milžiniškus šeimos gydytojų krūvius lemia ne paciento teisė rinktis, o kur kas rimtesnės ir gilesnės, sisteminės bėdos, kurių biurokratiniais sprendimais neįveiksi. Pirmiausia – specialistų trūkumas.
Dengiame stogą, neturėdami tvirtų pamatų?
Pagal šiuo metu galiojančią pacientų prisirašymo tvarką, visiems pacientams, pageidaujantiems prisirašyti prie gydymo įstaigos ir norimo gydytojo, gydymo įstaigų vadovai turi užtikrinti tokią galimybę, neatsižvelgiant į įstaigos ir gydytojų darbo krūvius.
Biržų poliklinikoje šiuo metu dirba 11 šeimos gydytojų, sklandžiam darbui reikėtų dar 5 papildomų medikų. Tada vienam šeimos gydytojui tektų po 1 tūkstantį pacientų.
Rokiškio poliklinikoje dirba 9 šeimos gydytojai. Poliklinikos vadovės teigimu, eilės pas šeimos gydytojus sumažėtų pirmiausia išsprendus šių medikų trūkumą. Kai specialistų trūksta, tada ir eilės didelės, ir labai didelės apylinkės pas šeimos gydytojus.
Seimo Sveikatos reikalų komiteto išvažiuojamojo posėdžio metu pernai rudenį susipažinome su Alytaus savivaldybės sveikatos priežiūros įstaigų sistema. Akivaizdi ryškiausia problema ir ten – šeimos gydytojų ir specialistų (chirurgų, dermatologų ir kt.) trūkumas. Jis glaudžiai susijęs su rezidentų stygiumi, nors įstaigose yra paruoštos rezidentūros bazės, kur jie galėtų derinti mokslą su praktine veikla. Atsižvelgiant į paslaugų poreikį ir pobūdį, rajonuose ir regionuose galėtų būti koncentruojamasi į šeimos gydytojų parengimą, universiteto ligoninėse šeimos gydytojams paliekant trumpiausią mokymosi rezidentūroje trukmę.
Be kita ko, mažindama medikų darbo krūvius, Sveikatos apsaugos ministerija numato formuoti šeimos gydytojo komandas, kurias sudarytų slaugytojas, akušeris, kineziterapeutas, gyvensenos medicinos specialistas, socialinis darbuotojas, atvejo vadybininkas, administratorius. Slaugytojoms ir akušerėms bus suteikta daugiau savarankiškų funkcijų, pavyzdžiui, jos galės pratęsti receptus kai kuriems medicininiams preparatams bei išduoti siuntimus į prevencines programas. Dabar tai gali atlikti tik šeimos gydytojai.
Komandų formavimo planas teiktų vilčių, jei… pakaktų pačių šeimos gydytojų.
Jei planuojama, kad iki 2030 metų visi šeimos gydytojai turės dirbti su pilnai suformuota komanda, vadinas, iki to laiko turi nebetrūkti šeimos gydytojų. Jei nerandama būdų, kaip pritraukti medikus į regionus, tai komandų nebus prie ko ir iš ko formuoti. Kitaip tariant, dengiame stogą, neturėdami tvirtų pamatų.
Peršasi išvada: pastangos rengti daugiau šeimos gydytojų ir specialistų kur kas efektyviau nei ribojama paciento teisė rinktis spręstų eilių ir medikų didžiulių krūvių problemą.
Kol to nėra, imtis tik kosmetinę naudą duodančių sprendimų – neverta.
Riboti ar neriboti apylinkės dydį?
Neribojant apylinkės dydžio, šeimos gydytojams prirašomas neribojamas kiekis pacientų. Dėl to pas kai kuriuos susigrūda eilės, pacientai pyksta, gydytojai turi mažiau laiko konsultacijai, kyla įtampos, jie pervargsta. Pas kitus srautai mažesni, nors prisirašiusiųjų yra pakankamai. Tai priklauso ir nuo apylinkės struktūros. Tarkim, jei vyrauja 18-40 metų amžiaus gyventojai, į medikus jie kreipiasi rečiau.
Sveikatos priežiūros įstaigos finansavimas, gaunamas iš ligonių kasų, priklauso nuo prisirašiusiųjų pacientų skaičiaus. Tvarką, kaip iš šių lėšų apmokama šeimos gydytojui bei jo komandos nariams, nustato įstaigos vadovas. Kai kuriems vadovams, sukūrus finansinių paskatų sistemą, pavyko savo įstaigose srautų problemą daugiau ar mažiau suvaldyti.
Ar reikia priverstinai riboti šeimos gydytojo apylinkės dydį? (Tokia tvarka buvo anksčiau, bet buvo panaikinta.) O gal būtų tikslingiau reglamentuoti darbo krūvį ir prisirašiusiųjų skaičių? Nustatyti, kiek šeimos gydytojas pacientų priima per dieną, suteikiant galimybę dirbti daugiau valandų, didesniu krūviu ir už tai deramai atlyginant? Išnagrinėti, koks optimalus prisirašiusių pacientų kiekis duotų geriausią rezultatą tiek pacientams, tiek šeimos gydytojams?
Kol į šiuos klausimus atsakymų nėra, negalima riboti pacientų teisės pasirinkti šeimos gydytoją.
Rimantė Šalaševičiūtė
Seimo Sveikatos reikalų komiteto narė
