Ar gilios filantropijos šaknys Lietuvoje?

Šis klausimas prašosi dviejų dalykų. Pirma, pasiaiškinti filantropijos sąvokos raidą ir jos atitikimą tai asmeninio ir visuomeninio elgesio visumai, kurioje skleidžiasi įsipareigojimas nešti dovaną kitiems.

Ir antra, griebtis istorijos bei patikrinti mūsų žinias apie tai, kaip šimtmetinėje praeityje formavosi filantropijos tradicija, kokias tą tradiciją lėmusias idėjines ir ūkines aplinkybes mes galime išskirti. Tačiau svarbiausia – atpažinti reikšmingus šiandieninės lietuvių visuomenės polinkius, bandyti susieti kai kuriuos požiūrio į filantropiją bruožus su ilgesnėmis ar trumpesnėmis istorinėmis priežastimis. Nepriklausau prie tų istorikų, kurie įsivaizduoja galintys istorijos raktu atrakinti visas gyvosios visuomenės paslapčių duris. Gink Dieve, nemanau, kad visus reiškinius lemia būtinai ilgos istorinės šaknys. Tūkstantmetė Armėnijos politinės civilizacijos tradicija nelabai gelbsti kuriant dabarties valstybinį statinį, o jokių savo atskiros politinės istorijos šaknų viduramžiuose neieškanti Suomija tuo pačiu metu yra bene geriausiai tvarkoma Europos valstybė. Manau, jog tas pats darosi ir su bandymais suprasti lietuviškąją filantropiją.

Žodis filantropija dygsta iš senovės graikų gebėjimo visiems reiškiniams surasti tinkamus pavadinimus. Tai žmogaus meilė, kuri krikščioniškoje tradicijoje nesunkiai susiliejo su artimo meile. Nors nebūtinai tik krikščioniškai sampratai tinka ši sąsaja. Dėmesys artimam ir įsipareigojimas atiduoti dali savęs bėdon pakliuvusiems žmonėms yra svarbūs principai ir žydams, ir musulmonams, ir budistams. Nepaisant civilizacinių konfliktų bei kiek per daug negatyviai pristatomam islamui vienas iš svarbiausių principų arba Mohomedo priesakų yra aukojimas. Kiek mažai beturėtumei, kaip sunkiai begyventumei – visada turi atrasti bent trupinį duonos pasidalyti su kitu. Padoriam ir išmintingam musulmonui tai yra būtinai asmeninės atsakomybės klausimas.

Taigi, mes galime sakyti, kad pačia griežčiausia prasme filantropija yra pagalba vargstančiam. Lietuvos istorijoje dažniausiai susidurdavome su vietinėmis tos pačios kategorijos atmainomis. Pirmiausiai lenkiška – dobroczynnosc forma, o vėliau – jau Simono Daukanto išmonės dėka- atsirado gerodarymas arba labodarymas. Taip atsirado labdariai ir labdarės. O visuomenių ryšių retorikoje arba asmeniniuose laiškuose įsitvirtino pagarbiausias kreipinys Panie Dobrodzieju arba Jo mylista Geradari!

Tačiau bėgant laikui pastebimai kito filantropijos-labdaros sąvokos turinys. Dar prieš du šimtmečius labdara visų pirma reiškė rūpestį. Vargšais, menais arba mokslais rūpinosi visokie asmeniniai arba korporuoti mecenatai tol, kol moderni biurokratinė valstybė pati ėmėsi mecenavimo misijos. Vienose šalyse valstybė ir senosios mecenato formos susigyveno, o štai komunizmas iš esmės pažeidė šią kultūrinę pusiausvyrą, leisdamas valstybei besąlygiškai uzurpuoti šį visuomenės gyvenimo barą.

ALF „Baltijos tyrimams“ užsakyta gyventojų apklausa parodo, kad Lietuvos visuomenei žodis „filantropija“ labiausiai asocijuojasi su parama, rėmimu, pagalba, labdaringa veikla, negrąžinama pagalba kitiems, visuomenine veikla. Tačiau, kaip rodo tyrimo duomenys, tik pusei apklaustų gyventojų (47 proc.) „filantropija“ asocijuojasi su vienu arba kitu dalyku (tačiau ne visada šios asociacijos yra susijusios su tikrąją šio žodžio prasme). Verslininkams ir NVO atstovams žodis „filantropija“ taip pat dažniausiai asocijuojasi su parama, rėmimu, pagalba, negrąžinama pagalba kitiems, visuomenine veikla.

Kaip matyti iš studijoje pateiktų duomenų, palyginti su visais gyventojais, kur kas didesnė verslininkų ir NVO atstovų dalis filantropiją sieja su parama ir labdara. 20 proc. apklaustų verslininkų ir NVO atstovų ir 9 proc. apklaustų gyventojų filantropiją tapatina su parama ir pagalba; 21 proc. verslininkų ir NVO atstovų ir tik 7 proc. gyventojų filantropiją sieja su labdara. Verslininkų ir NVO atstovai dažniau mini ir nesavanaudiškumą bei gerus darbus.

Diskusinėje grupėje dalyvavę ekspertai filantropiją buvo linkę apibrėžti kaip "davimą, nesiekiant jokios materialinės naudos". Tuo pat metu matyti, kad filantropija suvokiama kaip mecenavimas arba rėmimas nelaukiant materialinės grąžos. Panašus suvokimas dominuoja ir tarp tirtų politikų. Politikai filantropiją linkę apibrėžti kaip turtingųjų paramą vargšams; kilnų elgesį, skatinamą gilių jausmų; geranorišką pagalbą kitiems be atlygio ar tam tikrą gailestingumo formą.

***

Šiek tiek istorijos. Išmaldos davimas ar labdaros buvo kasdieninis senosios Lietuvos Didžiosios kunigaikštijos reiškinys, lygiai kaip ir turto-skurdo kontrastai arba minios vargšų, elgetų ir valkatų. Apdovanoti elgetas inauguracijų, didikų šeimų švenčių ir net laidotuvių metu buvo tiesiog privalomas dalykas. Tai buvo neatskiriama bajoriškosios kultūros ir elgsenos dalis. Individualus labdaros darbas buvo skatinamas bažnyčios ir vienuolijų, tačiau dominavo privatus aristokratiškasis labdario tipas. Kultūros srityje taip pat viešpatavo karaliaus arba didikų mecenatas, nors įvairiose etnokonfesinėse bendrijose taip pat nestigo rūpesčio savaisiais vargšais ženklų.

XVIII amžiaus pabaigoje, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės saulėlydyje pradėjo dygti modernios visuomenės daigai. Ėmė kurtis asociacijos, draugijos, ložės, klubai ir kitokie formalūs bei neformalūs socialiniai junginiai. Pabrėžtina, kad vienu pirmųjų organizuotosios žmonių dalies- tikrosios visuomenės- viešu rūpesčiu tapo labdaros organizavimas. Labdara arba filantropija dėl tos priežasties laikytina šiuolaikinės visuomenės atsiradimo svarbia aplinkybe. XIX amžiaus pradžioje Vilniaus universiteto profesūros aplinkoje subrendo Labdarybės draugija, žymiausi šviesuoliai ir aristokratai rengė koncertus, aukcionus ir loterijas, siekdami paskatinti filantropiją, sukeldami mažesnes ar didesnes lėšas. Lygia greta formavosi ir korporatyvaus mecenato reiškiniai: knygų leidimo draugija, medicinos draugija, o amžiaus viduryje – Vilniaus archeologijos komisija, taip ir nesuspėjusi tapti Vilniaus mokslo draugija.

XIX amžiaus pabaigoje lietuvybei itin nepalankaus rusų režimo sąlygomis taip pat visų pirma organizavosi šalpos ir savišalpos organizacijos, itin demokratiškai veikusios darbininkų kasos. XIX – XX a. sąvartoje greta tradicinio bajoriškojo mecenato jau radosi ir tokių didelių verslo ir visuomenės vyrų kaip Petras Vileišis: daug dirbęs, daug uždirbęs ir dar daugiau sugebėjęs aukoti visuomenės labui. Laikotarpis iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios buvo itin audringo lietuvių visuomenės organizavimosi, brandos ir didelio filantropinio nusiteikimo metai. Šiame epizode aukojimas vargstančiai tautai aiškiai pranoko aukojimą vargšams.

Atsikūrus valstybei gan greitai mecenato ir labdario misijos ėmėsi biurokratija, tačiau per visą Lietuvos Respublikos laikotarpį savaveiksmis draugijinis gyvenimas buvo svarbus viešojo gyvenimo faktorius ir turėjo didelės įtakos visuomenės raidai net autoritarinio režimo sąlygomis. Nors dalis rūpesčio vargšais ir kultūra persikėlė į mokesčių mokėtojų sąmoningumo lygmenį, tačiau išliko stiprios ir asmeninio tiesioginio šalpos, talkos, pagalbos, paramos davimo tradicijos.

Lietuvos nepriklausomybės praradimas ir sovietizacija buvo lemtingas lūžis lietuviškojoje filantropijos istorijoje. To negatyvaus poveikio, ko gero, net po keliolikos laisvojo žodžio metų mes iki galo dar ir nesuvokėme.. Sakyčiau, per sovietmetį įvyko visiškas filantropijos bei individualaus moralinio įsipareigojimo sunykimas. Tai, kas anksčiau priklausė individualiai sferai, buvo perkelta biurokratinei ir dar svetimai valstybei. Sunyko net tas menkas sąmoningo mokesčių mokėtojo – tikrojo valstybės atramos taško – sąmoningumas. Per pusšimtį karų, okupacijų ir ekonominių sukrėtimų metų įvyko mentalinis lūžis, po kurio krikščioniškojo dovanos davimo kitam principas ir kone prigimtinės kaltės prieš nesėkmingai susiklosčiusio gyvenimo žmogų jausmas virto daugumos įsitikinimu, kad kiti yra skolingi. Skolos ir kaltės jausmas buvo atiduotas valstybei. Mano galva, tai yra lemtingas sovietizacijos mentalinis palikimas, kuris išlieka toks pat gajus ir po keliolikos politinio išsivadavimo metų.

Senasis, kad ir idealizuotas, savivokos bruožas buvo abstrakčios skolos kitam ( varguoliui, bendruomenei, tautai, etc) jutimas, o po sovietų, kaip rodo apklausos ir kiti rimtesni tyrimai, viešpatauja pagiežingas įsitikinimas, kad ne pats esi abstrakčiai skolingas, o kiti (turtingesni, sėkmingesnių karjerų žmonės, kiti mokesčių mokėtojai, bendruomenė, galiausiai – keistai suprasta valstybė ir jos valdžia) yra man skolingi. Daugiau nei pusė Lietuvos žmonių valstybę (arba kitus) mano esant atsakingus už visas individualių gyvenimų nesėkmes. Jeigu nejaučiam tos abstrakčios skolos ir kaltės, tai kam šnekėti apie labdarą, paramą, kurti fondus, į kuriuos net kai kurie menkesnio lygio dienraščiai žiūri įtariai. Iš kurgi tai?

Kažkiek šis sąlygiškai paryškintas teiginys yra kompensuojamas vienaip ar kitaip bręstančios mokesčių mokėtojų savimonės. Sąmoningas mokesčių mokėtojas yra taip pat labdarys, nors jo tokiu niekas – ypač valdžia – nelaiko. Jis moka solidarumo mokesčius labiau vargstantiems, jis sukuria gerovės pamatus, nors ir išspausdamas pridėtinę darbo vertę iš kiekvieno dirbančiojo. (Teatleidžia tie, kuriems Marxas kelia alergiją.) Tačiau daugeliui šiandienos Lietuvos mokesčių mokėtojų matant, kaip išrinktųjų saujelė – dabar tai su pasipiktinimu vadinama elitu – naudojasi tų mokesčių paslaugomis, tai menkai padeda. Koks jausmas apima tuščios Kelmės bibliotekos darbuotoją ar skaitytoją, sužinojus, kad vėl vyriausybės rezervo 350 000 Lt nukeliavo Vilniaus muzikos instrumentui. Nenustebčiau, jei Vilniuje negyvenantis mokesčių mokėtojas imtų samprotauti apie filantropiją ir mecenavimą, jam dingtelėtų sena, kaip pats pilietinis gyvenimas mintis:

Kodėl turiu mokėti mokesčius už kitiems teikiamas prabangos paslaugas, jei pats neturiu iš to jokios naudos? Kodėl man paliekama tik teisė savo – ir neretai jau apmokestintais pinigais – padėti vietiniam vargšui ar paremti tokią pat varganą vietinę kultūrinę iniciatyvą? O gal aš tiesiog esu provincijos kvailio vietoje ir lyg išganymo laukiu Pakso agitbrigados apsilankymo savam bažnytkaimyje? Kodėl aš turiu dar kam nors jaustis skolingas? Kodėl aš turiu dar kam nors ką nors duoti?

Tai išgirdęs tiesiog nieko negalėčiau pasakyti, nebent teisintis, jog aš irgi negyvenu Vilniuje.

Jeigu visai rimtai, tai manau verta pasidalyti keletu bendrų samprotavimų arba hipotezių, kaip veikia šis socio-psichologinis mechanizmas. Regis, Anthony Gidensas yra geriausiai nusakęs šiuolaikinio žmogaus savivokos kaitą: jei anksčiau krikščioniškos civilizacijos žmogaus elgsenas stipriausiai įtakojo prigimtinės kaltės jausmas, tai dabar į jo vietą ženkliai kėsinasi gėdos jausmas. Kaltė gali būti išpirkta, o gėda – tik iš dalies. Kaltė nulemia skolingumą kitam ir skatina dovanos davimą arba filantropinį sąmoningumą. Nuo gėdos, kuri okupacijų ir sovietinio socialinio eksperimentavimo traumų įgijo itin perversiškas, ezopines, ironiškas formas tiesiog bėgama. Į privatumą, į egzotiką, į emigraciją.

Gal aš klystu, bet mano galva pokomunistinėse visuomenėse kaltės jausmas yra perkeliamas abstrakčiajam kitam. Iš čia plaukia įsitikinimas, kad vienam mokesčių mokėtojui (arba nemokėtojui) yra skolingi visi kiti mokesčių mokėtojai. Tokia savijauta yra lyg Sacharos sausra filantropijai. Didžiausia filantropijos gaivinimo viltimi laikyčiau įstatymo pataisą dėl 2 nuošimčių nuo fizinio asmenų mokesčių nurašymo. Kone prieš dešimt metų Vengrijoje, kur buvo įvestas dar radikalesnis įstatymas, kone trečdalis žmonių įsijungė į filantropijos frontą. Pažiūrėkime, kas atsitiks Lietuvoje.

Elementarių diskusijų metu ryškėja dar viena savybė. Įsitikinimas, kad labdarą lemia ekonominė padėtis, o ne moralinė nuostata. Įsipareigojimų padėti kitam stygius dažniausiai yra komentuojamas krašto neturtingumu, o filantropija paliekama turtingam piliečiui. Tačiau net duonos riekės savininkui yra palikta galimybė atiduoti trupinį kitam. Lietuvoje šiandien mažai ką įtikina teiginys, kurį prieš keletą metų yra grindęs Georgas Sorosas: didžiausi filantropijos pinigai pasaulyje ateina iš masinio smulkaus aukotojo, arba , kitaip tariant, išplaukia iš moralinių įsipareigojimų, o ne iš persivalgymo daiktais, svarbumu, valdžia.

Lietuvos filantropijos šaknys yra gilios, bet plonos. Gausios, bet sutrūkinėję, todėl galimas dalykas būtent dabar gali susidaryti palankūs jų atgaivinimo debesys: už Vilniaus vartų vis grėsmingiau trepsi Antroji Lietuva.

Egidijus Aleksandravičius

http://www.labdara-parama.lt