Klaipėdos ,,Varpo“ gimnazistai, įkvėpti pirmojo susitikimo su savanorystės projekto ,,Tu ir aš – kartu mes galia“ organizatoriais, nekantriai laukėme antrojo renginio. Ir sulaukėme! Seminare, kurį vedė spalio 20 dieną projekto vadovė Genovaitė Paulikaitė, sužinojome be galo daug naudingos ir įdomios informacijos. Aiškinomės, kodėl organizuodami savanorišką veiklą mes privalome žinoti, ko iš mūsų tikisi aplinka. „Žinodami aplinkos poreikius, lengviau pasirinksime veiklos metodus“, – kalbėjo G.Paulikaitė.
Apie savanorišką veiklą pasakojo ir jaunasis savanoris, buvęs mūsų gimnazijos mokinys, Pranas Dulkys, turėjęs galimybę padirbėti Vokietijoje. Jis papasakojo apie savo darbą su vaikais Vokietijoje. Tačiau vos nuvykus į Vokietiją, Pranas buvo pasiųstas į vokiečių kalbos kursus, nes dirbant su vaikais niekam nebuvo leidžiama kalbėti angliškai. „Iš pradžių buvo nelengva, su vaikais bendravome daugiau gestais, o ne žodžiais, po kelis kartus reikėdavo rodyti tą patį daiktą, kad vieni kitus suprastume, bet su kiekviena diena bendrauti sekėsi lengviau ir lengviau“ – įspūdžiais dalijosi Pranas Dulkys. Pasak jo, iš kitos šalies atvykusiam savanoriui ne tik sudaromos sąlygos išmokti tos šalies kalbos. Savanoriui yra suteikiamas gyvenamasis plotas – kiekvienam savanoriui atskiras kambariukas. Savanoriui suteikiamas nemokamas maitinimas. Ir nors savanoriai dirba be atlygio, jiems laisvalaikiui duodami kišenpinigiai. Juos savanoris gali išleisti keliaudamas ir pažindamas šalį, kitiems savo poreikiams. Pranas neslėpė, iš pradžių jis per mėnesį gaudavo 175 eurus kišenpinigių, paskui ta suma buvo padidinta iki 200 eurų. Ir pigiausią keliavimo po Vokietiją būdą Pranui pavyko susirasti. Šiuo metu Pranas sugrįžęs į Klaipėdą tęsia savanorišką veiklą. Dabar jis padeda benamiams. Be abejo, lyginant su savanoriavimu Vokietijoje, šis darbas kur kas sunkesnis.
Po susitikimo su savanoriu Pranu Dulkiu, mes užpildėme anketas, kuriose žymėjome sritis, su kuriomis norėtume artimiau susipažinti. Kas norėjome organizuoti jaunimo laisvalaikį, kas globoti vienišus senelius, kas savanoriauti sporto ar kultūros renginiuose, globoti benamius gyvūnus. Ne vienas savo galimybes matėme ir tarptautinėje savanorystėje. O paskui mokėmės tirti aplinką, aiškinomės, kokie yra aplinkos tyrimo metodai. Mokėmės aplinkos poreikius tirti anketavimu. Mums buvo duotos temos, kuriomis turėjome sugalvoti bent šešių klausimų anketą, kuri mums padėtų rasti atsakymą, kokius darbus toje srityje gali nuveikti savanoriai. Paskui pagal užduotą temą turėjome klausinėti vieni kitus, o viešnia iš Vilniaus padėjo mums išsiaiškinti stipriąsias ir silpnąsias puses. Atlikus visas praktines užduotis ir išklausius patarimus, mums buvo užduotas namų darbas – pasirinkto žmogaus anketavimas. Po tokio sėkmingo ir sklandaus renginio tai nepasirodė labai sunki užduotis.
Skaistė Repšytė
