Apie savanorystę: rimtai ir pusiau rimtai

Prieš porą dienų kalbantis su vienos Lietuvos ekonomikai svarbios įmonės vadovu apie savanorystės vystymą pasakyti žodžiai, sakyčiau, šiek tiek apibūdino Lietuvoje vyraujantį savanoriškos veiklos suvokimą. „Koks čia gali būti savanorystės skatinimas. Prieš Kalėdas aplankome vaikų globos namus, nuvežame dovanų. O ar aš galiu priversti savo darbuotojus kažkur savanoriauti. O informacijos sklaida tikrai jų nepaskatins. Kas dabar rimtus straipsnius skaito. Pagaliau ką ten ir parašysi. Prieš Kalėdas gal daugiau yra apie ką rašyti…“ Taigi ar apie savanorystę galima vien tik rimtai kalbėti. Amatininkas Rolandas Žalimas, atsakydamas į klausimus, parodė, kad savanorystės tema – ne toks jau ir snaudžiantis reikalas. Su R.Žalimu kalbasi Genovaitė Paulikaitė.

–Rolandai, kas, tavo galva yra savanorystė?

–Kai kiši galvą, kur paprašo. Aš jau 20 metų savanoriškai gyvenu LT.

–Kaip manai, kam ir kuo naudinga savanorystė?

–Patenkint savo EGO, nu, gal ir kitiems padėti.

–Be to, kad savanoriškai gyveni Lietuvoje, ar esi savanoriavęs?

–Oficialiai ne.

–O ne oficialiai?

–Savanoriskai moku mokesčius. Taip pat savo noru išlaikau diiidelę biurokratiją.

–Chmm, o čia klaustukas, ar veikla tikrai savanoriška?

–Į rusų armiją ėjau savanoris, nes jei ne savo noru, būtų pasodinę.

–Supratau…Tačiau grįžkime prie savanorystės, be paties paminėtų barų, kokias perspektyvas Lietuvoje, tavo galva, turi savanorystė?

–Be  patenkinimo savo ego ir vėlesnės galimybės išvykti savanoriauti kuo toliau nuo LT,  jokių.

–O jei kiek surimtėtume?

–Mes savanoriškai skleidžiame,  nemokamai rengiame paskaitas apie gintarą, bet to niekam nereikia. Tačiau jei tas paslaugas įvertini pinigų suma, tada visiems prireikia. Taip ir su savanoryste. Jei kažką darai savo noru, tai kažką turi minty negero, savų kėslų… Manau, kad LT yra tokia nuomonė.