Apie knygą, nešančią viltį

Birželio 17-ąją Ignalinos bibliotekoje sutikta rašytoja, Juozo Tumo-Vaižganto literatūrinės premijos laureatė  Loreta Jastramskienė ir jos knygą apie tremtį ir baisias sovietinio smurto pasekmes pristatęs kalbėjęs  Lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis. Šis susitikimas – vienas iš ,,Meno bangų“ šiuo metu vykdomos rezidencijos ,,Ignalinos gelmės“ veiklų. 

Penktasis L. Jastramskienės romanas „Visada, Tėve, bus Amerika“ –  jautri sakmė apie šeimą, giminę, tautos istoriją.

Kaip sakė A. Antanaitis, tai pirmas neįtikėtinai unikalus ir pavykęs kūrinys, kuris istoriją išguldo keturių kartų akimis. Taip nutiesiamas tiltas iš praeities į dabartį. Buvo pastebėta, kad istorija visgi kartojasi, nes šiandien panašų žiaurumą matome Ukrainoje, o ir tremtys, kaip bebūtų neįtikėtina XXI amžiuje,  taip pat kartojasi. Todėl ši knyga parašyta labai laiku. Ji gali prakalbinti ir jauną žmogų, kuris mato, kas dabar vyksta.

Pati rašytoja sakė, kad knyga sumanyta jau seniai, tačiau ji vis nesiryžo jos pradėti. Galbūt reikėjo, kad skaudūs dalykai susigulėtų. Vienas iš paskatinusių rašyti dalykų buvo tas, kad moters vis neapleido jausmas, jog ir šiais laikais visuomenėje dar vis neįvyko tremtinių socialinė reabilitacija. Nors ir vyksta minėjimai, dedamos gėlės prie paminklų, ant traukinio bėgių… Na, o pats knygos pavadinimas teigia amžiną viltį ir žmogaus svajonę apie geresnį, šviesesnį gyvenimą, todėl Amerika tampa jau ne vien tolima šalis, iš kurios sovietų okupuota Lietuva taip laukė pagalbos, bet ir suabsoliutinta sąvoka: ,,Todėl ir rašiau apie Ameriką – svajonę, šviečiančią už jūrų marių, kurią galime kiekvienas turėti, ir kuri nebūtinai išsipildo. Nemokėčiau gyventi pasaulyje, kuriame gyvi ir tikri vien apčiuopiami dalykai. Svarbiausi egzistuoja šalia jų“.

Knygoje vaizduojama 1941-ųjų birželio 14-osios naktis, tremtis į Sibirą ir pabėgimas iš jo. Pasakojime vis palaikoma viltis, kad baisius dalykus išgyvenančiam vaikui ir jo mamai pavyks išlikti, kada nors susitikti į Ameriką pasitraukusį tėvą. Rašymas Loretai buvo labai asmeninis, jautrus, besiklausant tėvo pasakojimų, kurie romane įgauna meninį pavidalą, gilinantis į mokslinę literatūrą, nagrinėjančią tremtį patyrusių žmonių psichologinį paveikslą. Tėvo pasakojimų buvo sunku klausytis, nes juos vis nutraukdavo ašaros, kančios liudijimą stabdantis vidinis skausmas.

Pagrindinis veikėjas Liudvikas Kardelis, vaikystėje su mama ištremtas į svetimą, šaltą ir jiems priešišką žemę, visą gyvenimą naktimis sapnuoja degančius tremties vagonus, prisimena kartu su jais gyvenusių tremtinių baisias mirtis, sovietų vykdytus protu nesuvokiamus žiaurumo aktus ir jau niekada negali nurimti, išgyvena gilų potrauminį stresą. Jis myli savo žmoną ir dukras, didžiausias jo skausmas yra ne dėl blėstančio gyvenimo, bet dėl jo mylimų žmonių tolesnio likimo.  ,,Mokslininkai, tyrinėjantys istorinių traumų pasekmes, pastebėjo, kad nemaža dalis nukentėjusių žmonių yra psichologiškai atsparūs, o jų palikuonys taip pat pasižymi psichologine stiprybe, optimizmu ir viltingumu dėl ateities. Kol nesusipažinau su šiais moksliniais darbais, dažnai nesuprasdavau, kodėl palyginti gerai gyvenantys bendraamžiai, kurių tėvai priklausė sovietinei nomenklatūrai, daug dažniau skundžiasi gyvenimu nepriklausomoje Lietuvoje, kuris su visais trūkumais ir sunkumais daugeliui istorines traumas patyrusių tėvų vaikų yra džiaugsmas, palyginti su sovietmečiu…“,– pasakojo autorė. Knygoje ji siekė parodyti, kiek daug iš jos artimųjų, iš visos tautos buvo atimta, suniokiota, nepagydomai suluošinta, tačiau rašytojos žvilgsnis viltingas, nes yra dalykų, kurių niekas nesugebėjo sunaikinti. Juos ir turime saugoti…  

Rašytoja labai dėkojo visiems, kurie penktadienio vakarą nepagailėjo laiko pokalbiui apie knygą, atsakė į klausimus tų, kurie jau perskaitė romaną, užrašė palinkėjimus knygą įsigijusiems. Loretai Jastramskienei ir Audriui Antanaičiui už šiltą renginį dėkojo bibliotekos direktorė Loreta Aleknienė. Renginiu ir ,,Meno bangų“ veiklomis džiaugėsi Ignalinoje gyvenanti rašytoja Gintarė Adomaitytė.   

Lina Kovalevskienė