Antrą šansą gyventi gavęs muzikantas gitarą vis dažniau iškeičia į meškerę

Roko grupė ,,M.E.S” jos vadovui Žydriui (sėdi) yra buvimas su bendraminčiais, savirealizacijos galimybė. Nuotr. Ž. Žalakio asmeninio albumo. 

Joniškio Algimanto Raudonikio meno mokyklos pedagogui, roko grupės ,,M.E.S“ vadovui, muzikantui Žydriui Žalakiui 2015-ieji buvo kardinalių permainų metai, nes likimas atsiuntė rimtų sveikatos sutrikimų ir išbandymų. Prieš dešimtmetį jo gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Pastaruoju metu joniškiečiai vis rečiau scenoje pastebi ilgaplaukį, gana ekstravagantišką, rimtu žvilgsniu į publiką žvelgiantį vyrą, kurio pirštai mikliai bėgioja gitaros stygomis. Ne, jis niekur nedingo iš Joniškio. Tiesiog vis dažniau vietoj gitaros į rankas paima meškerę.

Pusantro mėnesio komoje

Visiems gerai pažįstamas joniškietis vieną, atrodo, eilinę dieną, grįžo iš miesto į namus. Staiga pasijuto blogai dėl netikėto ir stipraus galvos skausmo, nors tuo metu jokių nusiskundimų dėl sveikatos neturėjo. Kaip pats pamena, tas skausmas buvo neįprastas, kitoks. Tai buvo didžiulis skausmas, kuris vis stiprėjo. „Paskambinau scenos kolegai, gydytojui Gyčiui Skirmantui ir paprašiau pagalbos, nes supratau, kad man išties blogai. Jis nuvežė mane į Joniškioligoninės priėmimą ir pasakė, kad reikalas rimtas. Medicinos darbuotojos sodino į neįgaliojo vežimėlį ir tai buvo paskutinis mano prisiminimas. Vėliau aš praradau sąmonę“, – apie lemtingą, iš dalies gyvenimą pakeitusią dieną pasakoja Žydris. Muzikantas, vežamas į Šiaulių Respublikinę ligoninę, buvo be sąmonės. Po pusantro mėnesio įvyko stebuklas, kuriuo, kaip sako vyras, mažai jau kas ir tikėjo.„Prabudau iš komos ir nustebau, kad palatoje, šalia lovos, stovi ir verkia mano buvusi žmona Ilona bei sūnus Kristupas. Paklausiau, kas jiems yra, kodėl verkia, ar kas nutiko. Ilona į mano klausimą atsakė klausimu. Sako, ar žinai, kiek miegojai? Mano atsakymas paprastas – parą. O gi pasirodo kiek ilgiau – pusantro mėnesio. Aš galvojau, kad tiesiog prabudau po nakties miego…“, – prisiminimu dalijasi pašnekovas.

Tuo metu atėjo gydytojai, pradėjo klausti vardo, pavardės, gyvenamosios vietos adreso. Po komos prabudęs muzikantas iš pradžių nesuprato, kodėl gydytojas klausia tokių dalykų. Juk ir vardą, ir pavardę, ir gyvenamąją vietą jis puikiai pamena! Pasirodo, Žydrio atvejis visiems medikams atrodė it stebuklas ir mediciniškai sunkiai paaiškinamas reiškinys, nes tokios stadijos koma, į kurią buvo paniręs gitaristas, yra be galo sunki ir retas pacientas iš jos prabunda. „Kai medikai paaiškino mano ligos rimtumą ir kad aš jau turėjau būti iškeliavęs Anapilin, atsižvelgiant į komos stadiją, aš atsiprašiau jų, kad likau gyvas ir nemiriau“, – sako antro šanso gyventi sulaukęs muzikantas. Anot jo, šeimos nariams vis buvo bandoma įrodyti, kad esant tokioje komos stadijoje retas kuris grįžta į normalų gyvenimą ir kartas nuo karto per visą pusantro mėnesio laikotarpį buvo siūloma pasirašyti dokumentus dėl donorystės. Ž. Žalakis dėkoja šeimos nariams ir likimui, kad jie nepriėmė tokio sprendimo, kuris būtų buvęs bilietu Anapilin. „Žiūrėk, jau gal ir šiandien žinotum, koks žmogus vaikšto su Žalakio inkstu ar kepenim“, – kalbėdamas apie ligą, geros nuotaikos nepraranda joniškietis.

Įveikęs ligą, perdėliojo vertybių skalę

Sunkią ligą įveikęs gitaristas suprato, kad iki ligos gyveno ne taip, kaip norėjo. „Supratau, kad gyvenau ne taip, kaip norėjau. Daug ką dariau prieš savo valią, nes tiesiog taip reikėjo. Žinoma, kai kurių situacijų gyvenime pakeisti negali, reikia prie jų prisitaikyti ir jas priimti. Tačiau, kai pagalvoju, kai kurių įvykių, į kuriuos įsitraukiau ar buvau įtrauktas, galėjau išvengti. Kyla klausimas, o kodėl leidausi būti įtraukiamu ir dariau viską prieš savo valią? Turbūt tam, kad būtų gerai kitiems. Po ligos nusprendžiau, kad turiu pirmiausia gyventi taip, kad būtų gerai man. Iš dalies teko perdėlioti vertybes“, – sako jis. O dabar Žydris ir gyvena kitaip – vos tik prasidėjus žūklės sezonui, jis stveria meškeres ir skuba vandens telkinių link. Ne sugautas laimikis, kurį dažnai paleidžia vandenin,  džiugina, o laikas su savimi. O ir gitara rečiau skamba, nebent tais atvejais, kada su bičiuliais entuziastais susitinka repeticijų salėje.

Pašnekovas prisipažįsta, kad prabudęs po komos, jis pirmiausia ėmė judinti rankų pirštus. Norėjo įsitikinti, ar grįžęs namo į rankas galės paimti gitarą, be kurios sunkiai įsivaizdavo savo tolimesnį gyvenimą. Laimei, pirštų judesiai buvo tokie pat, kaip anksčiau. Vadinasi, likimas davė antrą šansą gyventi.

Svajojo būti odontologu

Ne visada gitara buvo pagrindinė Žydriaus gyvenimo palydovė. Vaikystės svajonėse jos kaip ir visai nebuvo. Tuo metu jis svajojo ne apie muzikanto ar pedagogo profesiją.

„Norėjau būti odontologu, bet ne dėl to, kad mane labai domino žmogaus dantų struktūra, o dėl to, kad blogiems mokytojams galėčiau išgręžioti sveikus dantis. Juk visi išgyvenome tą etapą, kai turėjome gerus ir blogus mokytojus“, – nuoširdžiai kvatoja vyras, prisiminęs netipines savo vaikystės svajones, kurios akivaizdžiai turėjo keršto prieskonį. Bėgant metams svajonės kito. Ž. Žalakis puikiai pamena, kad paauglystės metais kieme beveik visi bendraamžiai mokėjo groti tuos tris akordus ir tų gitarą brazdinančių vaikinų populiarumas tarp merginų buvo didžiulis. ,,Kuris jau čia nenorėjo būti populiarus tarp merginų? Taigi visi (juokiasi). Aš, sekdamas kiemo širdžių ėdikų pavyzdžiu, ėmiau ir savarankiškai išmokau groti gitara“, – sako Žydris.

Besimokydamas Joniškio 2-ojoje vidurinėje mokykloje (aut. past. dabar Joniškio „Saulės“ pagrindinė mokykla), jis rimtai pasinėrė į muzikos pasaulį. Pirmoji mokinių estradinės grupės, kurioje muzikinę karjerą pradėjo Ž. Žalakis, vadovė buvo mokytoja Marija Savickienė. Grupės veikloje be Žydriaus dalyvavo Aldona Vasiliauskienė, Anapilin iškeliavę Vaidotas Jasaitis, Gintaras Ramonas ir Dobilas Bačionis. Iš jo būsimasis mokytojas Ž. Žalakis nusipirko pirmąją savo gitarą. Baigęs aštuonias klases tuometinėje Joniškio II-ojoje vidurinėje mokykloje, Žydris mokslus tęsė Joniškio III-ojoje vidurinėje mokykloje (aut. past. dabar Joniškio Mato Slančiausko progimnazija). Pradėjo groti mokyklos estradinėje grupėje, kuriai vadovavo mokytojas Pranas Petraitis. Grupės nariai Gediminas Čepulis-dabartinis Joniškio rajono savivaldybės meras, Raimondas Gužauskas, EdikasVipartas, Žydris Žalakis ir Vaidotas Jasaitis organizavo ne vieną koncertą. Vaikinų grupės pasirodymus iki šiol mena bendraamžiai ir turbūt ne veltui. „Pamenu, kartą sutarėm visi neiti į pamokas, bet į repeticiją nuėjome. Grojam, grojam ir į salę įeina direktoriaus pavaduotoja. Muzika išdavė mus“, – šypsosi joniškietis.

Pagal išsilavinimą – chorvedys, širdyje – gitaristas

Jau dešimtoje klasėje vaikinas suprato, kad savo ateitį norėtų susieti su muzika. Tuo metu jį žavėjo I. Berinas („Hiperbolė“), D. Gilmoras („Pink Floyd“), B. H. Mėjus („Queen“) ir kiti. Tėvai nebuvo priešiškai nusiteikę dėl sūnaus meilės muzikai, nes norėdamas groti, jis sugebėdavo per 20 minučių paruošti namų darbus. Baigęs vidurinę mokyklą, Žydris įstojo į Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą ir baigęs ją įgijo chorvedžio, solfedžio mokytojo kvalifikaciją. Žinoma, norėjo rinktis kitą specializaciją – gitaros studijas, tačiau tuo metu tokio pasirinkimo nebuvo. Gitara liko pomėgiu. Būdamas studentu, jis kūrė muziką chorams, fortepijonui, kuriuo, beje, kurį laiką ir grojo. Buvo gavęs pasiūlymą rinktis kompozicijos studijas, tačiau tokia galimybė vaikino nesudomino.

Už dainą – 5 rubliai

Žydris teigia, kad dabar iš muzikos pragyventi neįmanoma, nebent esi be galo talentingas ir sugebėsi žengti į didžiąją sceną. Anot jo, anksčiau muzikantai išgyveno aukso amžių. „Joniškyje prekiauti atvykdavo kaukaziečiai – armėnai, kartvelai. Kadangi restoranas „Žilvinas“ tuo metu buvo ,,ant bangos“ ir muzikiniai vakarai jame vykdavo net tris paras (penktadieniais, šeštadieniais, sekmadieniais) per savaitę, tai nenuostabu, jog restorane laiką leisdavo ne tik miestelėnai, bet ir svečiai. Nerašyta taisyklė, bet tuo metu viena užsakomoji daina kainavo 5 rublius. Scenoje groju su tuo metu Lietuvoje garsia grupe ,,Velykų rytas“ ir prie mūsų prieina kaukazietis. Paprašo dainos – to laikotarpio hitų hito ,,Baltosios rožės“. Už ją sumoka 5 rublius. Pasibaigus dainai, jis vėl lipa į sceną, moka pinigus ir prašo kartoti dainą. Ir taip visą vakarą restorane skambėjo viena vienintelė daina. Publikai patiko, visi buvo laimingi“, – istoriją iš restorano gyvenimo prisiminė Žydris. Pasak jo, tuo metu į restoraną, kaip dabar – su džinsais patekti nebuvo galima. Vyrai turėdavo vilkėti kostiumus. Restoranas būdavo pilnas žmonių, visi norėjo linksmintis ir dėl aprangos kodo nė trupučio nepergyveno. Joniškiečiui teko koncertuoti ne tik Lietuvoje. Jo muzikiniame žemėlapyje – Gdanskas, Sopotas, Gdynia, metus grojo ir laive, jūroje.

Scenoje pasirodo su roko grupe

2020-aisiais vyras subūrė gyvai grojančią roko grupę „M.E.S“ (vokalas – V. Pamparas, vokalas, bosinė gitara – G. Skirmantas, mušamieji – V. Vaičiūnas, elektrinė gitara – M. Vitkauskas, elektrinė gitara – Ž. Žalakis, klavišiniai – V. Žukas), tapo jos vadovu ir šiuo metu apsiribojo dalyvavimu vienos, savo suburtos grupės veikloje. Grupė priklauso Joniškio A. Raudonikio meno mokyklai ir jos veikloje dalyvauja mokyklos vadovas, profesionalus muzikantas Vitolis Žukas. Joniškiečių repertuare grupių ,,AC/DC“, ,,Nazareth“, ,,DeepPurple“, ,,Scorpions“, ,,Smokie“, ,,Whitesnake“, ,,Roxette“,GaryMoore ir kitų grupių, atlikėjų dainos.

„Visą gyvenimą esu su muzika. Noriu save realizuoti ir tai daryti man padeda repeticijos, koncertai. Publika jaučia, kada jai groji nuoširdžiai, o kada ne. Žiūrovams atnešu tai, ką jaučiu pats. Man muzika  yra savirealizacijos forma, bendravimas su klausytojais ir nėra jokio skirtumo – groti 1000 ar groti 10 žmonių. Ne skaičiuose esmė. Svarbu tai, kad žmogus atėjo pasiklausyti to, ką norėjo išgirsti ir jei aš jam tą vakarą sugebėjau padovanoti tai, ko jis tikėjosi ateidamas, esu labai laimingas“, – sako joniškietis. Anot gitaristo, muzika niekada nesugadins gero muzikanto ir jis niekada nepasakys, kad yra geresnis už kitus. Be to, geras muzikantas turi mylėti tą muziką, kurią groja. Žiūrovui nereikės jokių šou elementų, jei būdamas scenoje publikai atversi savo sielą.

Sūnums gitara nesvetima  

Ž. Žalakio atžalos – dukra ir du sūnūs. Vyresnysis sūnus Mantas šiuo metu gyvena Joniškyje. Kaip ir jo tėtis, į rankas paima gitarą bei groja roką. „Mantas savarankiškai išmoko groti gitara gavęs namų areštą. Pasirodo, tokia bausmė buvo į naudą“, – juokiasi muzikantas. Jaunėlis Kristupas baigė Joniškio A. Raudonikio meno mokyklą, mokėsi groti gitara pas savo tėtį. Šiuo metu vaikinas groja akustine ir elektrine gitaromis. Pasak Ž. Žalakio, sūnus jau pranoko jį. Kristupas groja ir kuria muziką. Ne kartą yra pasirodęs scenoje, tačiau eiti tuo pačiu muzikiniu keliu, kuriuo visą gyvenimą eina jo tėtis, vaikinas neplanuoja.

Gavęs labai brangią likimo dovaną – antrą šansą gyventi, Ž. Žalakis pastaruoju metu skiria daugiau laiko sau – žvejoja, žiūri filmus, klausosi jam patinkančios muzikos, moko jaunimą brazdinti gitara ir su roko grupės ,,M.E.S“nariais ruošia naują muzikinę programą. „Gyvenimas yra vienas ir kiekvieną dieną reikia užpildyti širdžiai maloniomis veiklomis bei žmonėmis“, – pokalbį linkėjimu baigia ne vienam puikiai pažįstamas joniškietis.  

Erika Vitkauskienė