„Amžinoji šviesa“ – ne mirusiems, o gyviesiems: susivienyti kviečianti G. Kuprevičiaus oratorija nuskambės LNOBT

Giedrius Kuprevičius. Nuotr. autorius Rolandas Cikanavičius

Laisvės gynėjų dienos išvakarėse, sausio 12 d. 18 val. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras kviečia pasiklausyti Giedriaus Kuprevičiaus poetinės oratorijos „Amžinoji šviesa“. Jos atlikimas pratęs sausio koncertų, skirtų žuvusių laisvės gynėjų atminimui, tradiciją teatre.

Pirmąkart nuskambėjusi prieš 14 metų, subirus lygiai dviem dešimtmečiams po skaudžių Sausio 13-osios įvykių, G. Kuprevičiaus oratorija „Amžinoji šviesa“ laukia naujo susitikimo su klausytojais. LNOBT scenoje ją atliks operos solistai Lina Dambrauskaitė ir Liudas Mikalauskas, smuikininkas Dainius Peseckas, trimitininkas Arvydas Barzinskas, LNOBT simfoninis orkestras, vadovaujamas vyriausiojo dirigento Ričardo Šumilos, ir teatro choras, vadovaujamas meno vadovo Česlovo Radžiūno.

„Kūrinyje nėra nei tankų, nei verkimo, nei garantuotai publiką sugraudinančio mažų vaikų choro. Nenaudojau ir citatų iš laikraščių ar užrašytų prisiminimų. Užtat „Amžinojoje šviesoje” atsirado Antanas Maceina – mūsų tautos sąžinė. Su juo į oratoriją atėjo visai kitas lygmuo“, – tvirtina G. Kuprevičius.

Pasak kompozitoriaus, mąstant apie būsimą kūrinį iš knygų lentynos „netikėtai išsprūdo maža, kukli ir ant prasto popieriaus 1992 m. atspausta knygelė – Antano Jasmanto (garsaus filosofo Antano Maceinos literatūrinis slapyvardis) „Poezija”. Atverčiau, pradėjau skaityti. Iš karto tapo aišku – tai mano būsimo kūrinio Poetas. Visa kita susidėliojo savaime“.

Autorius akcentuoja, kad šis kūrinys – ne apie mirusiuosius, o apie gyvuosius: „Amžinoji šviesa – tai ne ta pomirtinė, apie kurią mes nieko tikro nežinome, o gyvoji šviesa, kuri visą laiką turėtų mus lydėti. Suradau poeto Antano Jasmanto eilutę, kviečiančią dar pabūti kartu kaip bendruomenei, tautai, visuomenei, sudarytai iš labai skirtingų požiūrių žmonių, dabar gyvenančių, turinčių savo vaikų ir anūkų. Toji šviesa turėtų būti orientyras, kad neprarastume bendrumo. Visa „Amžinosios šviesos“ muzika buvo sumanyta kaip mus vienijantis motyvas. Tai kūrinys ne apie tai, kaip mes dabar gyvename, o apie tai, kaip turėtume gyventi“, – pabrėžia šiais metais 80-mečio sulaukęs kompozitorius G. Kuprevičius.

Taigi sausio 12-osios vakarą, liepsnojant atminimo laužams, susirinkime į LNOBT, kaip kviečiama „Amžinojoje šviesoje“, susibūti kartu: „Juk gražu, juk gražu dar pabūti kartu…“